Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Nuotraukos – tai fotomenininko būsenų mozaika

 
2016 03 28 7:10
Aleksandras Ostašenkovas pristatė fotografijos knygą "Būsenos". Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas teigė, kad, jausdami savo laikinumą, kiekvieną gyvenimo akimirką vertiname kaip Dievo dovaną. Vilniaus „Prospekto“ fotografijos galerijoje jis pristatė vaizdų knygą „Būsenos“, kurioje atsispindi šios mintys.

Pasak Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LŽS) pirmininko Jono Staselio, pristatoma fotografijos knyga dienos šviesą pamatė visai neseniai. Apie leidinį kalbėjusius Agnę Narušytę ir Tomą Pabedinską jis vadino fotografijos globėjais. Jiedu prisidėjo prie knygos sudarymo.

Pirmiausia mintimis dalijosi pats „Būsenų“ autorius. A. Ostašenkovas svarstė, kas yra fotografija – kūryba ar gyvenimo būdas. „Gal tai yra bandymas kai ką išsiaiškinti apie save, – sakė jis. – „Būsenos“ – tai, kas sugulė į patirtį. Iš savo dabartinės patirties galiu analizuoti ir laikotarpį, ir save jame. „Būsenos“ – tai tarsi mozaika, susidedanti į pano, kurį galima vadinti gyvenimu.“

Fotomenininkas teigė, kad kiekvieną gyvenimo akimirką, ką matome, ką jaučiame, vertiname kaip Dievo dovaną, kadangi esame laikini. „Šalia yra ir gyvybė, ir mirtis“, – sakė jis. Knyga, į kurią sudėtos nuotraukos, sukeliančios tokius apmąstymus, prasideda nuo įvado iš metaforų, kitoje dalyje pereinančių, kaip sakė autorius, į „dzenbudistinį pajautimą“. A. Ostašenkovas teigė: „Savo tekste impresionistiniais potėpiais bandau pateikti tylą, garsą, judesį...“ Knygos nuotraukose jis apmąsto gyvenimo laikinumą.

Vaizduotės galios

A. Ostašenkovo fotografinę kūrybą A. Narušytė analizuoja ne pirmą kartą. Menotyrininkė sakė, kad knygos „Būsenos“ nuotraukos labai vandeningos – net tos, kuriose vanduo nevaizduojamas. Mąstydama apie šią substanciją A. Narušytė prisiminė filosofą Gastoną Bachelardą ir citavo jo mintis, tinkančias A. Ostašenkovo „Būsenoms“ – apie vaizduotės galias, kurios rausiasi į būties gelmę: „Jos nori rasti būtyje tai, kas primityvu, ir kas amžina. Jos yra virš metų laikų ir istorijos, mumyse ir už mūsų esančioje gamtoje jos augina daigus, kurių forma glūdi substancijoje...“ Be kitų citatų dar buvo apie sielas, kurios miršta ir virsta vandeniu. A. Narušytė teigė jutusi kažką panašaus, žiūrėdama į A. Ostašenkovo nuotraukas.

Menotyrininkas T. Pabedinskas albumą „Būsenos“ vadino labai vientisu ir darančiu gerą įspūdį. „Vienose nuotraukose yra simbolių, kuriuos galima atpažinti, interpretuoti, yra sąsajų, asociacijų tarp keleto kadrų, sudarančių diptichą arba galima rasti pasikartojimų, verčiant puslapius. Tačiau yra ir fotografijų, apie kurias kalbėti labai sunku. Autorius turbūt tai turėjo galvoje, užsimindamas apie dzenbudistinį požiūrį ar matymą“, – kalbėjo jis.

Per fotografijos knygos "Būsenos pristatymą" (iš kairės): menotyrininkai Tomas Pabedinskas ir Agnė Narušytė, fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas ir LŽS pirmininkas Jono Staselis.

Apie šurmulį

Apie vandenį ir tai, kodėl būna gera būti prie jūros tada, kai ten nėra žmonių, fotomenininkas kalbėjo: „Rūkas, ošia bangos... Važiuoji dėl poreikio susiliesti su amžinybe ir akimirka, pažinti save. Vanduo – tai ir gyvybė, ir amžinybė. Ten aštriai supranti apie savo laikinumą.“ Jis teigė norįs tokių akimirkų, nes gyvenime būna per daug šurmulio. Norisi nuo jo nutolti.

A. Ostašenkovas, LŽ klausiamas, ar tarp artimų būsenų kada būna ne tik ramybė, bet šurmulys, sakė: „Ne visada buvau toks, koks dabar. Buvau romantikas, žavėjausi Romualdo Rakausko fotografija. Mano archyvuose yra nuotraukų ir apie dviejų jaunų žmonių santykius. Po truputį eini ir prieini ribą, kai keitiesi. Visi mes keičiamės. Iš pradžių nežinome savo prigimties, ji išryškėja vėliau.“ Jis prisiminė, kad daug metų dirbo spaudos fotografu, tada šurmulio būta daug, turėdamas laiko, nuo jo traukdavosi pabūti arčiau gamtos.

O LFS pirmininkas J. Staselis prisiminė, kad po tradicinio fotomenininkų seminaro Nidoje A. Ostašenkovui patinka pasilikti, ramiai pabūti, pasivaikščioti prie jūros. „Ta jo būsena man matyta ir patirta“, – patikino fotomenininkų organizacijos vadovas.

Lyg laiškas

„Būsenos“ ― lyg atsisveikinimo laiškas, kurio turinys ir prasmė adresuoti jau kitiems. Jame ― klykianti rūke žuvėdra, lietaus purslai vaikystės baloje, mirusio tėvo pagalvė, šviesus šešėlis nuo alyvų krūmo, kino afiša iš praėjusios epochos, tirpstančios ant veido snaigės, lėlės akių veriantis žvilgsnis iš tamsos, mistiškas žolių šokis upėje, vienišo kapo kryžius laukuose, vasaros vidurdienio karštis, gegužės vakaro kvapai, kūno geismas, liūdna vėjo giesmė rudens naktyje, svetimo kūdikio verksmas, žvaigždėtas dangus, karo apkasų makro pasaulis, kelias į tėviškę, apleistas namas, kurio rūbų spintoje, lyg snaudžiantys vaiduokliai, kaba moteriškos suknelės ir pajaco lėlė, brėkštančio ryto tyloje iš telefono ragelio du žodžiai ― „tėvas mirė“, nubarstytas pavasario žiedais vaikystės kiemas, sunkus žemės kauburys, sulaužęs karsto dangtį ir užgriuvęs ant besišypsančio veido, pravažiuojančio traukinio oro bangos nusviestas nuo bėgių vyro kūnas, atsisveikinimo rožės užgesusiai meilei, takas prie motinos kapo, bažnytėlės varpų kvietimas, jaunos moters žodžiai „aš tave myliu“, akys veidrodyje, vieniša palatos lova, rūkas už lango, lėtai krentantys šlapi medžio lapai, ilgo ir tuščio koridoriaus gale moters figūra, vežanti lovoje ant ratukų užklotą kūną iš operacinės, tėvas, grįžtantis iš darbo su duonos kepalu, ilgesinga daina upės slėnyje, jaunos mamos fotografija, pamiršta surūdijusi pašto dėžutė laukuose, laiptai į šarvojimo salę, dukros laiškas motinai negyvenamo namo stalo stalčiuje, įplyšęs žemės gaublys tuščiame name, graudus vilkšunio antrinimas greitosios pagalbos mašinos sirenai, paskutinis pokalbis su broliu, verkianti moteris prie jūros, sustingę susvetimėjimo pozoje žmonių kontūrai, vėjas, sušlamėjęs krūmo lapijoje, kapinėse gulinti kūdikio lėlė, vienišas vyras sūpynėse prie jūros, moteris juoda skarele, baigianti irti sena medinė šokių aikštelė miesto parke, jūros bangų kuždesys, žolė ant vaikystės namo pamatų, baltas ponis, patikliai einantis prisiglausti, sienos su langu likučiai rūke, kulkų suvarpytas popieriaus lapas ant medžio kamieno, braidanti vandenyje ir kalbanti su savimi moteris, plevėsuojanti juoda vėliava apšarmojusiame lauke, žvakių liepsnelės, Kalėdų varpai baltoje tyloje ir pavėluotas atsiprašymas...“, – taip knygą pristato autorius A. Ostašenkovas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"