Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Olgos Lapinos meno žaidimas

 
2017 04 09 12:00
„Kodą: Hamletas“ kūrėjai vadina žaidimu, turinčiu meninę vertę. „Suprasdami visas savo ambicijas tikimės, kad jis įdomus ne vien dėl to, jog yra didžiausias „pabėgimo kambarys“ Lietuvoje“, - kalbėjo režisierė Olga Lapina.
„Kodą: Hamletas“ kūrėjai vadina žaidimu, turinčiu meninę vertę. „Suprasdami visas savo ambicijas tikimės, kad jis įdomus ne vien dėl to, jog yra didžiausias „pabėgimo kambarys“ Lietuvoje“, - kalbėjo režisierė Olga Lapina. Alinos Ožič nuotrauka

„Auksiniu scenos kryžiumi“ naujoje kategorijoje „Teatras+“ šiemet apdovanota spektaklio-žaidimo „Kodas: Hamletas“ kūrybinė grupė. Tai – režisierė Olga Lapina, dailininkė Renata Valčik, atskirus „Scenos kryžius“ pelnė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė ir vaizdo projekcijų autorius Jonas Tertelis. Jis apdovanotas už geriausią spektaklį vaikams.

Interaktyvų spektaklį jauniems žiūrovams yra kūrusi ir O. Lapina. „Stebuklingoji kreidelė“ vyko visame Rusų dramos teatre. Vaikai, panašiai kaip „Kodo: Hamletas“ dalyviai, naršė po teatro fojė, salę, koridorius ir užkulisius.

Šį sezoną O. Lapina taip pat kūrė Keistuolių teatre – pastatė „Ilgąją pertrauką“ pagal Milošo Macoureko pasakas bei apsakymus, Jaunimo teatre – spektaklį „Bėgikas“. Praėjusią savaitę trečiąjį „Auksinį scenos kryžių“ gavusi režisierė vėl pradėjo repetuoti šiame teatre.

– Per premjerą Jaunimo teatre su aktoriais pristatysite sukurtus vaidmenis, bet vis pasiūlote ir žiūrovams dalyvavimo būdų. Dirbsite laboratorinio teatro principu, o pjesę rašys dramaturgė Teklė Kavtaradzė. Kaip geriausiai išnaudoti repeticijos laiką? Nuo ko pradedate? – teiravomės Olgos Lapinos.

– Repeticijų procesas priklauso nuo pasirinktos medžiagos. Jis – daugiakryptis, pakeliui išrandame metodologiją. Iš pradžių svarbus daugybės atvirų durų pojūtis. Nesu turėjusi dviejų panašių repeticijų periodų. Bet man kiekvienąkart svarbu išmokti ką nors nauja. Prieš pradedant spektaklį apima šiurpulys: tikrai žinau, kad nežinau, kaip tai padaryti. Neįsivaizduoju šios profesijos kitaip nei tyrėjo.

Jaunimo teatre nauja tai, kad nėra išankstinės medžiagos. Tokio pobūdžio spektakliai populiarėja ir populiarės, nes suteikia naują statusą kūrėjui. Režisieriaus, dramaturgo, dailininko bendradarbiavimas tampa glaudus, tikroviškas. Ar galiausiai atsiras vaidmenys, personažai kaip tradiciniame teatre? Gali būti, kad ne. Šiame procese svarbi dokumentinė medžiaga, aktoriaus išgyvenimai, refleksijos apie juos. Gilinamės į savo vaikystę, bet ieškome ir bendros meno kalbos, kuria šiandien įdomu kalbėti jaunam žmogui apie baimes, vaikystę, panašumus bei skirtumus tarp suaugusiųjų ir vaikų.

– „Hamlete“ nauja – žanras. Ar esi išbandžiusi „pabėgimo kambario“ žaidimus? Kaip sugalvojai „sušekspyrinti“ žaidimą arba žaidimu paversti „Hamletą“?

– Kilo mintis ir reikėjo pažiūrėti, kas tai. O mintis kilo todėl, kad studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantūroje, tiriu improvizaciją ir teatro žaidybines struktūras. Kita vertus, buvo įdomus Rusų dramos teatro pastatas, laukiantis renovacijos, sukaupęs begalę istorijų. Jam metų – penkiskart tiek, kiek čia kuriantiems žmonėms.

Šalia visada buvo Williamas Shakespeare'as ir „Hamletas“ – žaisminga ir bauginanti perspektyva prisiliesti prie chrestomatijos, visiems žinomo kūrinio. To, ką liesti yra šventa, smalsu ir būtina. Juokaudami šį žanrą vadiname žaidimu, turinčiu meninę vertę. Suprasdami visas savo ambicijas tikimės, kad jis įdomus ne vien dėl to, jog yra didžiausias „pabėgimo kambarys“ Lietuvoje.

Dalyvių judėjimo po teatrą sistema kruopščiai suplanuota. „Esame pasirengę bet kokiai žaidimo eigai. Bet galiausiai ruošėmės nežinomybei, improvizacijai, nuostabai“, - sakė režisierė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Dalyvių judėjimo po teatrą sistema kruopščiai suplanuota. „Esame pasirengę bet kokiai žaidimo eigai. Bet galiausiai ruošėmės nežinomybei, improvizacijai, nuostabai“, - sakė režisierė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Neaiški būtybė Žiūrovas

– Daug kartų išbandei „Hamletą“ su gyva auditorija. Žiūrovai dalyvauja (kilnoja rekvizitus, kapsto žemes, ieško išėjimo rakto), todėl yra neprognozuojami. Ar stebėdami juos su aktoriais nustebdavote?

– Be abejo. Šiandien daug dėmesio skiriama žiūrovo autentiškiems išgyvenimams. Meno kūrinys, pasakojimas vyksta žiūrovo galvoje, jam žiūrint, dalyvaujant, suvokiant, mąstant. Išliko žaidybinio teatro forma. Nuodugniai suplanavome grupės judėjimo po teatrą sistemą, buvome pasirengę bet kokiai žaidimo eigai. Bet galiausiai ruošėmės nežinomybei, improvizacijai, nuostabai.

– Kaip jautiesi tokiomis situacijomis, kurių negali surežisuoti?

– Kalbant su studentais į galvą šovė palyginimas: repeticijos – kaip pasiruošimas lįsti į bunkerį ir laukti bombos sprogimo. Turi pasiimti konservų, vandens, dujokaukę ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Gali numanyti, bandyti atspėti, kas vyks, bet atėjęs žiūrovas viską apvers. Man šis momentas žavus. Jis ugdo sveiką neprisirišimą prie savo veiklos rezultato, moko paleisti kūrybinį įvykį gyventi savo gyvenimą. Pamažu teatras tampa socialiniu įvykiu, eksperimentu, kuriame tiriame vieni kitus ir suprantame daugiau apie žmones, pasaulį.

„Teatre visada yra du požiūriai: vienas – kad sutvarkėme, kitas – kad sujaukėme.“

– Kaip tinkamai provokuoti žiūrovą, kad jis dalyvautų nebijodamas? „Kodą: Hamletas“ vaidina 13 aktorių, žaidėjų – dešimt. Aktoriai vaidina bene kiekvienam žiūrovui atskirai. Ar čia – atsakymo raktas?

– Dar nepamirškime scenos darbuotojų, apšvietėjų, padėjėjų, žmonių, kurie rūpinasi instaliacijomis, rekvizitais. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų prisideda nuo spektaklio kūrimo pradžios iki premjeros, – pasimečiau.

Ilgą laiką žiūrovas man buvo neaiški būtybė – metaforiškasis Žiūrovas. Bet pamąsčius juk jis – žmogus. O mes esame priklausomi nuo žmonių – teatras nevyksta, jei nėra nors vieno stebėtojo. Todėl žiūrovas mums nieko neskolingas. Tiesioginės patirties, įsitraukimo teatras – laisvos valios aktas. Teatras gali tik sukurti sąlygas, pakviesti dalyvauti, bet žiūrovui jam spręsti, įsitraukti ar ne.

Šis susitikimas, kuriame reikia žiūrovo, gali būti nuostabi patirtis, provokuoti kūrybinį mąstymą. Tai skatina ir mus, kūrėjus, ieškoti naujų priemonių, žanrų, netradicinių erdvių... Vis dėlto tiek mes, kūrėjai, tiek žiūrovai susitinkame su menu, todėl jam (o ne vieni kitiems) ir turi būti teikiama ataskaita.

Sutvarkė, bet sujaukė

– Naujoje kategorijoje „Teatras+“ apdovanota visa „Hamleto“ kūrybinė grupė. Taigi nusikaldinote sau „kryžius“ sutvarkę teatrą nuo rūsių iki palėpės?

– Teatre visada yra du požiūriai: vienas – kad sutvarkėme, kitas – kad sujaukėme. Palėpėje sukėlėme šiokį tokį gaisro pavojų. Viena instaliacija padaryta iš senų kino juostų, o jos – degios. Tačiau labai rimtai pasirūpinome saugumu.

– „Auksiniu scenos kryžiumi“ buvo apdovanotas ir spektaklis „Stebuklingoji kreidelė“. Kol vaikai paskui Juną naršo po teatro pastatą, jų tėvai klausosi, ką apie bendravimą su mažaisiais pasakoja humanistinės pedagogikos specialistai. Susidomėjimas teatru vaikams – iš žaidybinio teatro pažinimo?

– Iš susidomėjimo geru teatru. Tik baigus studijas Rusijos teatro meno akademijoje (GITIS) mane, kaip ir kiekvieną jauną kūrėją, apėmė panika dėl savo gebėjimų. Ar tikrai žinau, ką žinau? Kaip sako mano mokytojas Jurijus Alschitzas, vienintelis būdas išvengti profesinės krizės yra nuolat ją tyrinėti. Teatras vaikams – geras profesinių įgūdžių treniruoklis, jame stipriai pasireiškia ir meninė etika. Manau, šiuolaikiniame teatre jai trūksta dėmesio.

– Atėjusi dirbti į Rusų dramos teatrą kurį laiką slėpei savo amžių. Ar dabar jauti, kad tavimi labiau pasitikima?

– Esu laiminga, kad galiu nebeslėpti, kiek man metų. Bet jau nebesijaučiu tokia jauna ir neužtikrinta.

Jaučiu milžinišką dėkingumą Lietuvos teatrui, vadovams, aktoriams, dailininkams ir kompozitoriams. Nors mus skiria amžius ar apdovanojimai, galime kalbėtis dalykiškai: apie idėjas, jų įkūnijimą, svarbą ir potencialą. Tai pagrindinis susikalbėjimo taškas. Amžius buvo aktualus pirmaisiais darbo teatre metais. Vis dėlto yra nusistovėjusios nuostatos ir inercija: „Išdirbau teatre 50 metų – ką naujo galiu sužinoti?“ Bet žmonės, situacija keičiasi. Dabar matau savo studentus, kurie yra trimis galvomis aukščiau už mane. Jie mąsto taip, kaip neįsivaizdavau, kad žmogus geba mąstyti.

„Kodą: Hamletas“ vaidina 13 aktorių, žaidėjų – dešimt. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Kodą: Hamletas“ vaidina 13 aktorių, žaidėjų – dešimt. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Įkvėpimo šaltinis – vaikystė

– Tavo spektaklių dažni herojai – smalsūs, lakios vaizduotės vaikai. Ar tai byloja ir apie tave?

– Nėra nelakios fantazijos vaikų. Edukologas Kenas Robinsonas pateikė pavyzdį: 80 proc. darželinukų geba mąstyti abstrakčiai ir kurti netiesioginius ryšius. Kitaip tariant, mąstyti originaliai. O tai svarbu bet kokioje meninėje veikloje. Vaikystė – milžiniškas įkvėpimo šaltinis ir pagal žmogiškuosius dėsnius, ir pagal dvasinius mokymus. Kūrybiškumas tam tikra prasme yra infantilus ir naivus, nepragmatiškas. Kaip ir menas – jis nepraktiškas, nevalgomas, nuo jo ne šilčiau. Tai – žaidimas, pakylėjantis virš kasdienybės, todėl mums ir patinka žaisti.

– Jeigu menas neduoda tiesioginės naudos, koks yra tavo darbo, kūrybos tikslas?

– Japonai sako: kiekvieną dieną daryti geriau negu vakar – pareiga. Tobulinti įgūdžius. Daryti tą patį, bet geriau. Yra ir kitas aspektas, susijęs su mano dvasiniais įsitikinimais. Kūrybą suprantu kaip dovaną reikštis būtent tokiu būdu, tokiu instrumentu komunikuoti su pasauliu ir pažinti save. Tai – vertinga, garbinga, gražu ir brangu.

„Menas nėra valgomas, nuo jo ne šilčiau. Tai – žaidimas, pakylėjantis virš kasdienybės, todėl mums ir patinka žaisti.“

Tikslas paprastas, kaip ir visų žmonių, – gerai jaustis, būti laimingam su visomis mūsų emocijomis ir atsitikimais. Save suprantu kaip šią akimirką gyvenantį žmogų, prieš kurį ir po kurio gyvenimas tęsiasi. Yra dalykų, didesnių už mus, o kūryba leidžia prisiliesti prie amžinybės.

– Gimei, augai Klaipėdoje. Kaip tu vaikystėje susipažinai su teatru?

– Matyt, esu beždžioniškos prigimties. Prisimenu, kad nuo mažens buvau kišama į žiburėlių vaidinimus. Juokinga, bet vaidmenys buvo berniukų, kažin kokių būtybių. Nors lankiau teatrus ir būrelius, apie save kaip didelę aktorę nemąsčiau. Anksti pajutau, jog man tai patinka organizuoti ir matyti iš išorės. Scena – neribotų galimybių laukas, nebūtina į ją eiti, kad įgyvendintum tas galimybes. Talentingų aktorių – begalė.

Penkerius ar šešerius metus lankiau Klaipėdos Maksimo Gorkio pagrindinės mokyklos teatrą „Maska“ („Kaukė“). Jis gyvuoja iki šiol, kaip ir jo įkūrėja, mano pirmoji teatro mokytoja Galina Semionova. Visąlaik malonu paminėti mokytojų vardus ir prisiminti savo šaknis, iš kur esu kilusi. Tada lengviau orientuotis gyvenime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"