Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Onutės Narbutaitės kūrybos laivas

 
2016 12 02 6:00
Oratorija „Centones meae urbi“ sėkmingai atlikta. Gėlės autorei. Vilnius, Pranciškonų bažnyčia, 2016 metų rugsėjo 3 diena. Martyno Aleksos nuotrauka

Nemenka publikacija susidėliotų vien tik iš informacijos, kur šiemet skambėjo Onutės Narbutaitės muzika, kokie kūriniai, kieno atliekami. O. Narbutaitė – šiuolaikinės lietuvių muzikos vėliavnešė, kornetė. Paprasčiau sakant (o be apibrėžimų, tikslių ar ne visai, apsieiti sunkoka), ji – viena žymiausių lietuvių kompozitorių. Išskirtinio individualumo menininkė.

Jos muzika dažniau atliekama svetur, apie daug ką autorė sužino pavėluotai (arba ir visai nesužino), net norėdama nepajėgtų visur nuvykti.

Martyno Ambrazo nuotrauka

Bet šiemet – šis tas kitaip. Metai išskirtiniai. Jubiliejaus nulis, kompozitorės teigimu, nieko nereiškiantis, suteikia mums progą išgirsti rečiau ar itin retai atliekamus jos opusus. Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijuotas O. Narbutaitės šešiasdešimtmečio šventimas išsišakojo net į tris autorinius koncertus. („Pastarasis toks mano koncertas Lietuvoje buvo prieš dešimt metų, penkiasdešimtmečio proga, gana kuklus“, – čia jau tarsi teisindamasi sako sukaktuvininkė.) Ketvirtąjį, tapusį įžanga į „didįjį šventimą“, sumanė „Liepaitės“: praėjusią gegužę Vilniaus rotušėje vykusio O. Narbutaitės muzikos vaikams koncerto „Riešutų žydėjimas“ programą sudarė patys atlikėjai. Staigmena. Dovana. Buvo atkapstyti labai seniai parašyti kūriniai, kai kas skambėjo pirmą kartą.

Vilniaus bažnyčiose ir kitur

Kompozitorių sąjunga O. Narbutaitę įtikino, kad tokia sukaktis švęstina. Iš pradžių galvota apie vieną koncertą, todėl autorė pasiūlė „Centones meae urbi“, misteriškąją vilnietiškąją oratoriją. „Gal man gyvai esant ji daugiau nė nebus atlikta“, – svarstė autorė. Nors kūrinys įrašytas į kompaktinę plokštelę, bet klausytinas vis dėlto ne iš įrašo. Tai vyksmas, ir jame reikia būti – dalyvauti tiesiogiai. Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintos oratorijos premjera įvyko 1997-aisiais, autorės sumanymu – sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje, tada dar apgailėtinos būklės. Pirmąkart po karo visuomenė buvo pakviesta į šią sakralią (tiksliau, nusakralintą) erdvę. Įvyko tarsi bažnyčios atvėrimas, prikėlimo naujai būčiai apeigos. Šiemet svajota lygiai taip įžengti į Misionierius. Nepavyko – biurokratinio požiūrio pilna visose sferose. „Bet gavome Pranciškonų bažnyčią, ir buvo fantastika“, – džiaugiasi kompozitorė. Lietuvoje „Centones...“ atlikta viso labo triskart. Trečiasis kartas – šių metų rugsėjo 3 dieną.

Rugsėjo 8-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko O. Narbutaitės autorinis retrospektyvinis kamerinės muzikos koncertas „Vieno dešimtmečio hoketas (1986–1995)“. Gruodžio 2-ąją laukia taip pat retrospektyvinis autorinis simfoninės muzikos koncertas. Roberto Šerveniko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras Nacionalinėje filharmonijoje atliks tris O. Narbutaitės kūrinius. Autorė pasirinko šiuos: „La barca“ (2005), „krantas upė simfonija“ (2007) ir Simfonija Nr. 2 (2001). „krantas...“ – „La barcos“ tąsa, taigi juos norėjosi išgirsti vieną po kito. Abiejų kūrinių premjeros įvyko užsienyje. Vėliau po kartą jie atlikti ir Lietuvoje, jau seniai, ir nuo tada – „guli“.

„Orkestras juk neįtraukia tų kūrinių į savo „einamąsias“ programas, jie neskamba tiesiog šiaip, kaip galėtų ir turėtų būti, – tvirtina kompozitorė. – Turiu omenyje ne tik save, bet ir kolegas. Atkreipkite dėmesį: jeigu pas mus atvyksta suomių ar lenkų dirigentas, visada diriguoja ir suomišką ar lenkišką muziką. Mūsiškiai svetur dažniausiai groja P. Čaikovskį, D. Šostakovičių ir panašiai.“

Autorinis Onutės Narbutaitės muzikos vakaras. Vilnius, Nacionalinė dailės galerija, 2016 metų rugsėjo 8 diena./Martyno Ambrazo nuotrauka

Iš Venecijos

„La barca“ buvo užsakyta vokiečių. „La barca – laivas, valtis – šis įvaizdis įplaukė į partitūrą tarsi savaime, – pristato autorė. – Man patiko jo talpumas. Apskritai dažnas muzikos kūrinys galėtų asocijuotis su laivu, ieškančiu krypties chaotiškame garsų okeane.“ Tarp gausybės galimų asociacijų – ir kompozitorės nuoroda į tamsiais kanalais slystančią, į San Mikelės salą sukančią gondolą. Venecijietiškoji, kaip ir vilnietiškoji, tema (ar inspiracija) O. Narbutaitei svarbi. Štai itin intriguojantis, smulkiausiais ažūrais išnertas jos opusas „Vijoklis“, pasirodo, įkvėptas Francesco Guardi nutapyto Venecijos vaizdo: aukso spalvos ir gondolų polifonijos. Kompozitorės namuose šalia kitų paveikslų kabo įrėminta Arūno Baltėno venecijietiška fotokompozicija. O. Narbutaitė neslepia, kokie reikšmingi ir reikalingi jai vizualiniai įspūdžiai. Tarkim, opera „Kornetas“ nepradėta rašyti, kol vaizduotėje nesusidėstė visi būsimojo sceninio kūrinio vaizdiniai: scenografija, kostiumai – iki smulkmenų. Kompozitorės pomėgis – piešti, kasmet prieš Kalėdas, jei tik neprispaudžia darbai, ji atsisėda kurti sveikinimo miniatiūrų draugams: piešia, klijuoja, komponuoja.

Kompoziciją „La barca“ BBC radijui su BBC simfoniniu orkestru įrašęs dirigentas Sakari Oramo yra pasakęs: „O. Narbutaitė nuostabiai rašo orkestrui, jūs girdite fantastiškus dalykus“.

„krantas upė simfonija“ – „Varšuvos rudens“ užsakymas. Opusas dedikuotas tada sunkiai sirgusiai, bet nuostabia stiprybe apdovanotai kompozitorės mamai muzikologei Onai Narbutienei. Deja, jai išgirsti kūrinio nebuvo lemta. Belaukiant premjeros, sukonkretėjo ir „kranto...“ motto, Czesławo Miłoszo žodžiai: „Klajūnas, sustojęs prie nematomųjų vandenų, rūkuose laikei mažą žiburėlį.“

Simfonija Nr. 2 parašyta be jokio užsakymo, be honoraro – tiesiog buvo atėjęs laikas ją parašyti. Ir kaip tik jis paskatino naujus – simfoninės muzikos – pasiūlymus, tapo naujo etapo pradžia. Pasak vokiečių recenzento Reinhardo Schulzo, Simfonija Nr. 2 tik patvirtino, kad O. Narbutaitės išradingumo galia ir formalus aiškumas nemenksta. Yra ir intensyvumas, ir skaidrumas, surasta stulbinama koncepcija. Ši simfonija įrašyta į 2003 metais kompanijos „Finlandia Records“ išleistą CD. O „kranto...“ premjeros dirigentas Christopheris Lyndon-Gee inicijavo O. Narbutaitės simfoninio disko leidybą kompanijoje „Naxos“: jau įrašyta ir „La barca“, ir „krantas...“, ir dar autorės specialiai parengta „Korneto“ meilės scenos adaptacija. Paties disko reikėtų laukti kitąmet.

Mokytojo – profesoriaus Juliaus Juzeliūno – reveransas Onutei Narbutaitei./Asmeninio albumo nuotrauka

Apie atmestus pasiūlymus

„Autorinių koncertų gausa Vilniuje man neįprasta, – prisipažįsta O. Narbutaitė. – Šiuo požiūriu tikrai švenčiu. Labiausiai džiugu, kad iki šiol buvę trys koncertai pasiteisino ir visokeriopai įvyko. Autoriniai koncertai pastaruoju metu man yra priimtiniausia forma klausytis muzikos. Festivalis – taip, įdomu, gauni informaciją, bet tai panašu į vitriną, mugę, kurioje net ir išskirtinis kūrinys gali „praslysti“ dėl nepakankamo efektingumo ar kitų priežasčių. Vieno kompozitoriaus kūryba, autoriaus kaip nors konceptualiai sudėliota, klausytojui yra įžengimas į tam tikrą pasaulį, tarsi spektaklis, ypatingas pabuvimas toje auroje. Įspūdžiai klostosi kitaip.“

Gruodžio 2 dienos koncerte diriguosiantis R. Šervenikas kaip niekas kitas gerai žino O. Narbutaitės muzikos kalbą, stilistiką. 1997-aisiais jis (neseniai baigęs studijas Peterburge) dirigavo oratoriją „Centones...“ Nuo tada tęsiasi kūrybinė bendrystė. Su juo statytas „Kornetas“. Bet ir „La barca“, ir „krantas...“ jam tenka pirmą kartą. „Taigi bus be galo įdomu“, – tikisi autorė.

Per visus Nepriklausomybės metus O. Narbutaitė su retomis išimtimis rašė pagal užsakymus. Beveik visi užsakymai – iš užsienio.

– Užsakymas – ne vien gėris, bet ir didžiulis slėgis: parašyti laiku, parašyti gerai.

– Aš esu įgijusi prastą reputaciją – toli gražu ne visų pasiūlymų imuosi. Atsisakytų dalykų sąrašas būtų gal net ilgesnis nei parašytų kūrinių. Man net kameriniam opusui reikia tam tikros erdvės – kad subręstum, išmąstytum, įgyvendintum, kaip dera. Jau ką nors apsiėmusi, žinodama, kad tikrai tam prireiks laiko, visus kitus pasiūlymus atmetu. Kolegos elgiasi įvairiai. Tie, kam atsisakyti gaila, kombinuoja kas kaip. Aš rašau lėtai, bet man svarbiausia – įgyvendinti vykusiai. Jeigu sutikau, privalau padaryti, kaip sumaniau. Jūs gal pirštą prie smilkinio pasukiosit, bet esu atmetusi „Varšuvos rudens“ pasiūlymą parašyti kamerinę operą. Ar, tarkim, kūrinį Miuncheno kameriniam orkestrui. Kaip tyčia visokiausi pasiūlymai pradėjo birti tada, kai sutikau galvoti apie operą Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Viso kito teko atsisakyti. Pastarąjį dešimtmetį sukurta didelių kūrinių: „Trys Dievo Motinos simfonijos“, „La barca“, „krantas...“, „Lapides, flores, nomina et sidera“. Tai ne tik slėgis, bet ir paprasčiausias nuovargis. Po „Lapides...“ iškart puoliau į operą. „Kornetas“ buvo didžiulis stresas. Nors atrodė, laiko daug, bet tokio sudėtingumo ir tokios apimties dalykui, sakyčiau, jo buvo duota minimaliai. Suspėjau – rankraštį įteikiau, kaip sutarta. Bet aš rašau ranka, o šiais laikais tai bėda, visi pageidauja jau surinktų, suskaitmenintų natų. Mano juodraštis toks, kad tik pati galiu jame susigaudyti. Be to, perrašinėdama visada koreguoju. Atlikau dvigubą darbą: viską dar kartą perrašiau ranka, tik tada daviau skaitmeninti. O natų, eilučių ir sluoksnių ten labai daug. (Juokiasi.)

– Kas dar ką buvo užsakęs Lietuvoje?

– Lietuvoje būna atlikėjų prašymų. Daugelio mielai imčiausi, tik neištaikau, kur juos įterpti. Chaltūrinti nesinori. Dabar kaip tik dviejų mūsų atlikėjų prašymu tikiuosi parašyti vieną dalyką.

Avantiūra dramos teatrui

Onutė Narbutaitė su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi ir mama muzikologe Ona Narbutiene./Asmeninio albumo nuotrauka

– Jei šiandien išgirstumėt pasiūlymą imtis operos?

– Jei ką daryčiau dabar, norėčiau ne operos teatre. Kokį kitokį dalyką – kitomis pajėgomis. Nebuvau rašiusi muzikos teatrui, išskyrus jaunystėje, Rimo Driežio spektakliui „Lėlėje“, Rabindranatho Tagore’s „Paštui“. Vėliau tokių pasiūlymų atsisakydavau, atrodė, tikrai ne man. Po „Korneto“ Gintaras Varnas pradėjo vilioti į dramos teatrą. Nesutikau, bet kai jis ėmėsi „Oidipo mito“, susiviliojau. Staiga parūpo. Tokiame amžiuje įsitraukiau į avantiūrą – parašiau muziką dramos spektakliui! Dar vienas man pačiai netikėtas, įdomus ir svarbus šių metų įvykis! Jei būčiau labiau technologizuota (čia nesu gabi, todėl nei renku natų, nei rašau muzikos kompiuteriu), susigundyčiau tarpmedijiniais projektais, ieškočiau įvairių menų jungčių – teatras tokią galimybę suteikia. Šioje srityje man dabar įdomiausi tokie kūrėjai, kaip Heineris Goebbelsas, Romeo Castellucci – atėję iš kitų menų ir visai kitaip pažvelgiantys į teatrą.

– Ar ne per sudėtinga mūsų operos teatrui buvo statyti „Kornetą“?

– Taip, sudėtinga. Muzikiniu požiūriu neįprasta struktūra. Režisūriškai tai vienas sudėtingiausių teatro pastatymų, nors ir vienas pigiausių. Sudėtinga meninė raiška. Patyriau siaubingą kai kurių grandžių priešinimąsi, nors nestigo ir labai gerų emocijų. Šį sezoną „Korneto“ nebus, kitą – žada grąžinti. Nežinau... Faktiškai reikės statyti iš naujo.

– Dabar jau nieko nebestebina moteris kompozitorė. Bet gal jai tikrai sunkiau nei vyrui? Ar šis klausimas dar aktualus? Tarp jaunesnių už jus lietuvių kompozitorių moterys jau dominuoja, bet kai pradėjote, buvo kitaip.

– Užsienyje šis klausimas labai dažnai pateikiamas, nors visur moterų kompozitorių tik daugėja. Kai pradėjau, aišku, buvo kitaip. Kieno nors asmeninio skepsio išraišką patirti galėjai, bet kad būtum ignoruojama... Turbūt ne. Esu dalyvavusi festivalyje, pristatančiame tik moterų kompozitorių kūrybą „Frau Musica (nova)“ Kelne. Tarp kitko, bene įdomiausias iš visų, kokiuose teko dalyvauti. Rengėjai tada užsiminė, kad tai gal ir paskutinis tokio pobūdžio renginys, matyt, jausdami mąžtantį aktualumą. Beje, Vakaruose moterys patirdavo gal net didesnį spaudimą ar pasipriešinimą. Sovietų Sąjungoje visos turėjo dirbti, nelabai ir stebino, kad tu dirbi ir tokį darbą. Žodžiu, man tai niekada nebuvo svarbu.

– Ir silpnumo akimirką nenusmelkdavo mintis: „O va V. Bartuliui lengviau – jis vyras, F. Latėnui daug paprasčiau – juk vis dėlto vyras“?

– Man taip nebuvo. Nebent iš pradžių šį tą buvo galima pajusti dėl kritikų dėmesio paskirstymo. Ne paslaptis, kad Lietuvoje muzikos kritikai – daugiausia kritikės, todėl galėdavo pasirodyti, kad berniukai truputį labiau mylimi, o tu – prie jų, šalia. Taip, viskas tvarkoje, negalima sakyti, kad nepastebima. Bet gal viskas į gera, tik užgrūdina, kai pernelyg nečiūčiuoja, neliūliuoja. Žinai: viską, ką padarysi, padarysi pati. Muzika – toks jau tikrai labai abstraktus, ypatingo susitelkimo reikalaujantis menas – užrašyti savo viziją garsais. Visiškai atsijungi nuo savo lyties. Tai visai kas kita.

Į kokią lentyną?

– Esate patyrusi idėjų stygių, pavojų išsirašyti?

– Po „Korneto“ jaučiausi kaip išgręžta. Ir niekaip negalėjau išsiveržti iš buvusio darbo lauko – gal dėl ilgo repeticijų proceso. Apskritai kuo toliau, tuo sunkiau rašyti. Mano pačios darbai man trukdo. Yra kompozitorių, pavyzdžiui, minimalistinės muzikos atstovų, kurie virtę lyg fabrikėliais, gaminančiais pagal tą patį kurpalį. Imkim Philippą Glassą: tai lyg vieno kūrinio rašymas, daug kartų. Eiga jau aiški. Mano visai kitas principas. Kiekvienam kūriniui ieškai jo formos, jo raiškos, bent minimalaus kitoniškumo. Tada darosi sudėtinga, vis sunkiau patenkinti save ir tą savo sumanymą. Trukdo apskritai pasaulinis idėjų perteklius. Susikurti reikiamą „tuštumą“ aplink save nelengva. Bet reikia susitelkti ir nesijaudinti, bus ar nebus į ką nors panašu – į kitą ar į tave pačią. Tačiau vis dėlto reikia surasti ir bent kuo naują idėją. Sumanymai dažnai atplaukia ir nuplaukia, neįpratau jų užsirašinėti, kartais paskui apgailestauju. Atėjus laikui vykdyti konkretų užsakymą, tu ir vėl patiri tuščio lapo baimę. Rodos, patirties nestinga, daug visko nuveikta, bet kiekvieną kartą tarsi nebemoki rašyti. Ankstyvesni kūriniai būdavo parašomi greičiau. Dėl bendrojo pertekliaus ir stilistikos įvairovės apima jausmas: o kam iš viso dar ką nors daryti? Kita vertus, žinai, kad kūryba apskritai yra įrodymas, jog pasaulis dar gyvas. Jeigu viskas sustotų ir tebūtų kartojama? Pelkė, liūnas, stagnacija. Kol žmogus egzistuoja, tol kūrybinės idėjos, priimtinos ar ne, neišvengiamai turi gimti. O kai jau užčiuopi, sugriebi norimą idėją, galvoji: kad tik dabar nenumirus, kad tik suspėjus įgyvendinti!

– Ką laikytumėt bendraminčiais garsų kalbos požiūriu?

– Yra daug man patinkančių dalykų, bet dažniausiai tai kaip tik visai kitokia muzika. Mano gana atskiras, individualus kelias. Užsienio kritikai pastebi, kad mane sunku įdėti į konkrečią lentyną, su kuo nors sutapatinti. Nors šiuolaikinių ir tradiciškesnių priemonių jungimas (to mano kūriniuose daug) nėra kas nors itin nauja.

– „Kornetas“ – šiuolaikinė, ne avangardinė opera. Muzikologai pastebi, kad vokalas – praėjusio amžiaus vidurio stilistika.

– Daugybė avangardinių dalykų pamažu tapo klišėmis. Kodėl „Kornete“ vokalas gana tradiciškas? Ne tik dėl mūsų teatro solistų patirties ir galimybių (akustikos taip pat). Šiuolaikinių operų vokalo kalba – jau ištisai klišės. Išnaudota, subanalinta. Mano sprendimas – sujungti gana šiuolaikišką orkestrą su „normaliu“ dainavimu, balsais, kurie ateina iš klasikinės operos. Dainuoti labai šiuolaikines operas reikia įgudimo, specializacijos. Bel canto repertuaras irgi uždeda štampą, kuris juntamas dainininkui atliekant kitokią muziką. Kodėl daugelis mūsų vokalistų nepajėgia stilingai padainuoti F. Schuberto ar R. Schumanno dainų? Ir beveik nedainuoja. Tam visai netinka balso nustatymas.

Kalbuosi su jumis asmeniškai

– Pasvarstymai, ar O. Narbutaitė neoromantikė, jau išseko?

– Dėl to kartais pykdavau: „O. Narbutaitė pradėjo kaip neoromantikė, su neoromantikų karta...“ Mūsų karta buvo taip įvardyta. Susiformavo klišė ir prilipo ilgam. Juokinga, bet iki oratorijos, taigi iki 1997-ųjų, mano kūriniuose jokio neoromantizmo nėra. Mano stilistika – laviruojanti. Užsienyje kompozitoriai, pasirinkę tam tikrą kryptį, įžengę į tam tikrą ratą, pvz., spektrinės muzikos ar kitokį, jo ir laikosi, žengti kitur bijo arba nejaučia poreikio. O mes, gal kad ilgai buvome uždaryti, – formavomės kas kaip, kiekvienas savaip. Nesinori apibendrinimo – Prokrusto lovos.

Sakyčiau, mano muzikoje, ypač operoje, yra viduramžių dailei būdingo anamorfoziško senesnių muzikos klodų traktavimo. Tai nėra neoromantizmas, tai toks... Ne stilizavimas, bet tarsi iškreipimas, pasižiūrėjimas per kreivą veidrodį. Muzikoje tokį perkreipimą labai sunku išgauti. Jauti – lyg barokas, bet jokiu būdu ne barokas. Arba „Rudens riturnelė. Hommage a Fryderyk“ – čia nėra nė vienos tikslios F. Chopino citatos, išskyrus pačioje pabaigoje iš vieno etiudo. Bet visą laiką girdėti F. Chopinas. Visi jį girdi. Tai toks anamorfoziškas principas: pakreipimas, pakeitimas, bet pakeitimas paliekant.

– Bet kad jūsų muzikos poveikio paslaptis – emocingumas, turbūt nesiginčysit?

– Šito yra. Nors nemažai kūrinių, kur emocija paslėpta giliau. Specialiai apie emociją rašydama negalvoji. Aš iš tų žmonių (ir tai viena iš priežasčių, kodėl rašau lėtai), kuriems reikalingas įkvėpimas. Negaliu rašyti mechaniškai, net jei turiu aiškią idėją, pasiruoštą medžiagą. Žinau, ką reikia rašyti, bet be tam tikros auros aplink save, be aiškaus pojūčio, ką čia darau, regis, nesidėlioja. Kalbu apie tam tikrą dvasinę būseną, atsirandančią dirbant, o ne sėdint ir laukiant. Iš jos gal ir atsiranda emocija. Jei rašytum mechaniškai, kūrinys gal ne taip daug ir skirtųsi, bet kai ko tikriausiai pritrūktų: gal vienos pauzės, vieno takto.

– Koks jūsų santykis su klausytoju?

– Tai individo santykis su individu, tikintis, kad atsiras tokių, kuriuos ta muzika palies ar prakalbins, nors kartais gal tai bus man visai netikėtas suvokimo būdas. Ir iki šiol tokių atsiranda. Leisiu sau pacituoti savo mėgstamo Jorge Luiso Borgeso interviu fragmentą: „Aš kreipiuosi į kiekvieno jūsų individualybę. Galų gale minia yra iliuzija. Toks dalykas neegzistuoja. Aš kalbuosi su jumis asmeniškai.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"