Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Oskaras Koršunovas: apsivalyti per skausmą

 
2016 01 22 6:00
Oskaras Koršunovas: "Su jaunais aktoriais kalbėti apie kraštutinumus būtina. Per tokią dramaturgiją jie susipažįsta su ribinėmis žmogaus būsenomis, išgyvenimais."
Oskaras Koršunovas: "Su jaunais aktoriais kalbėti apie kraštutinumus būtina. Per tokią dramaturgiją jie susipažįsta su ribinėmis žmogaus būsenomis, išgyvenimais." Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

„Sarah Kane tekstai traukia kaip nelaimingas įvykis ar nusikaltimas“, – sako teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Su kolega aktoriumi Dariumi Meškausku ir jų vadovaujamais studentais jis kuria spektaklį „Apvalytieji“. Nedaug būta atvejų, kai aktorių kursas į sceną žengia paskui savo dėstytoją. Šįkart taip atsitinka... neatsitiktinai.

Prie S. Kane (1971–1999) kūrybos O. Koršunovas grįžta trečią kartą, prie „Apvalytųjų“ – antrą. 2003 metais Švedijos karališkajame dramos teatre šiuo veikalu jam buvo patikėta atidaryti modernią „Elverket“ salę. Atgarsių sulaukė pačių įvairiausių. Pagrindinis švedų dienraštis „Dagens Nyteter“ spektaklį pavadino viena gražiausių mūsų laiko maldų.

Iš gyvenimo pasitraukusios britų dramaturgės pjesės dėl brutalumo, prievartos, perversijų, necenzūrinės personažų leksikos vertintos prieštaringai. Negailestinga, bekompromisė, visą tiesą į akis rėžianti S. Kane kūryba laikoma kraštutine natūralistinio teatro atmaina. Ją apibūdinti pasitelkiamas gatvės slengas „In-Yer-Face“, kurį mūsiškai galėtume išversti kaip drėbimą į veidą.

Dramaturgė negalėjo pakęsti pramoginio, „savaitgalinio“ teatro, į kurį einama ilsėtis, atsigauti. Buvo futbolo klubo „Manchester United“ aistruolė. Tad ir savo pjeses rašė aistringai, siekė žiūrovams sukelti tokius jausmus ir įtampą, kokie išgyvenami stadione.

S. Kane tyrinėja meilę – beatodairišką, stojišką, antikinę. Tik ne savomis, o sadisto Tinkerio rankomis, kuriose dažnai atsiduria šaltas, aštrus instrumentas... Todėl „Apvalytųjų“ žiūrovų laukia ne lengva pramoga, o sukrečiamas patyrimas.

Spektaklio „Apvalytieji“ premjera sausio 25 dieną Oskaro Koršunovo teatro Studijoje.

Apie juos

– Aktorė Greta Petrovskytė (Greisė) ir S. Kane yra panašių bruožų. Ar išnaudosite tai? –“Lietuvos žinių“ žurnalistas klausė režisieriaus Oskaro Koršunovo.

– Jos išties panašios. Viena vertus, tai atsitiktinumas. Gretai šį vaidmenį lėmė virtinė kūrybinių dėsningumų. Kita vertus, į S. Kane ir į Greisę ji panaši ne tik išore. Beje, nors dramaturgė ir neigė, Greisė yra jos pačios prototipas, „Apvalytieji“ – savitas autoportretas.

– Apie „Apvalytųjų“ eskizą, po to – premjerą, girdime gana seniai. Pagaliau sulaukėme.

– Spektaklis repetuojamas jau porą metų. Kūrinį pasiūlė aktoriai, mano studentai. Ilgai dirbo. Pats tik padėjau suvokti, atskleisti jų intencijas. Pratęsti, artikuliuoti... Jiems tokia dramaturgija nekelia jokių nepatogumų. Tai jų tikrovė, tai – apie juos.

„Apvalytųjų“ ketinau imtis dar praėjusio dešimtmečio pradžioje. Jau buvau pastatęs „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“, „Ugnies veidą“. Tačiau neišdrįsau. Maniau, visuomenė dar nepasirengusi S. Kane bekompromisei pozicijai. Ko gero, klydau.

Meilės sprogimas

– Kokios pagrindinės spektaklio temos?

– Jų dvi, pirmoji – meilė. Šią pjesę S. Kane rašė būdama įsimylėjusi, tai paliudijo jos geras draugas ir vienas mokytojų Markas Ravenhillas (britų dramaturgas, – aut.). Bet štai koks paradoksas. Ją taip pat įkvėpė ir mąstytojo Roland'o Barthes'o frazė „meilė yra kaip Aušvicas“. Apskritai meilė – nepaprastas žodis. Kiek pasaulyje pridaryta niekšybių jį tariant! Juo manipuliuoja religija, politika. Meilės romantizavimas irgi labai įtartinas. Šio jausmo vedami žmonės siekia susikurti tam tikrą kapitalą. Prisipažinimai meile baigiasi vestuvėmis, kapitalo pagausėjimu. Dar palyginti neseniai Lietuvoje meilė buvo skaičiuojama gyvuliais, žemėmis, kraičiu. Meilės pabaiga reikšdavo skyrybas, turto dalybas. Geresniu atveju šis jausmas padidina žmonių dvasinį „kapitalą“. Krikščioniškos meilės pavyzdžių itin reta, matome tik tarp tikinčiųjų, pasiaukojančiųjų. Apaštalas Paulius skelbė: „Meilė neieško sau naudos.“ Neegoistiška meilė išties labai reta.

Bet yra ir tokia meilė, apie kurią kalba S. Kane. Išsprogdinanti visus saugiklius, stipresnė už gyvybės instinktą. Jos kūryba daugelį ir baugina dėl to, kad autorė pasiekė tokios meilės gelmę. Ji glūdi kiekviename mūsų, tiksi kaip branduolinė bomba. Ir jei sprogsta, nelieka nieko. Prasideda didvyriškų poelgių metas, arba – destruktyvių, savižudiškų. „Mylėk mane arba nužudyk mane“, – sako Greisė.

Visų didžiųjų kūrinių tema nuo antikos yra būtent tokia meilė. „Apvalytųjų“ kūrėja apčiuopia jos branduolį ir atranda B. Barthes'o teiginį. Ne Aušvicas suprantamas kaip meilė, o meilė kaip Aušvicas. Tai esminis ir labai svarbus skirtumas.

Tinkerio žirklėse

Scena iš spektaklio "Apvalytieji".
Scena iš spektaklio "Apvalytieji".

– O kita tema?

– Tinkeris. Pjesės veiksmas vyksta universitete-konclageryje. Tinkeris yra gydytojas, mokslininkas, tiriantis studentus-pacientus. O šiaip tyrinėja meilės reiškinį. Mėgina suvokti, kur ji glūdi. Gal liežuvyje? – nupjauna liežuvį. Gal slypi širdyje? – išima širdį. Ar taip suluošintas žmogus pajėgs mylėti? Vienas personažų sako, kad Tinkeris gali atimti gyvybę, bet neduoti mirties. Tam tikra prasme, susidaro skaistyklos įspūdis. Tinkeris yra pati Dievo rūstybė, skaistyklos „viršininkas“.

Tačiau matau ir socialiai atpažįstamą paralelę. Iš esmės Tinkeris yra mokytojas. Visos auklėjimo įstaigos naikina žmogaus laisvę ir individualumą. Padaro jį „norminiu“ piliečiu. Tuo tikslu jos ir sukurtos. Prisiminkime inkviziciją, kuri metaforiškai pjesėje minimą instrumentarijų naudojo realiai, ir mūsų mokyklas, darželius.

Sovietinės mokyklos, be abejo, buvo konclageriai. Bet ir dabartinės, nors daug svarstoma apie asmenybę, žmogaus laisvę, nedaug skiriasi. Tik veikia labiau rafinuotai. Išlieka tas pats siekis niveliuoti, „apkarpyti“, „apipjaustyti“. S. Kane tai įvardija be užuolankų, „in-yer-face“.

Labai įdomi jos sielos ir kūno vientisumo, vienio koncepcija. Apie sielą ji kalba per kūną. Teatras praranda save, jei kalba ne kūnu, daiktais. Tampa abstrakcija. Jis privalo save „įdaiktinti“.

Tinkeris turi kelias reikšmes. Pirmoji susijusi su tikėjimu. S. Kane požiūris į Dievą gana konfliktiškas. Jos tėvas buvo labai griežtas evangelikas. Antra, vienas britų kritikas ankstesnę dramaturgės pjesę pavadino „pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Jo vardas buvo Jackas Tinkeris. Kas yra kritikai? – tie patys mokytojai.

Iš esmės Tinkerio personažas yra religingo tėvo, taip pat kritiko, mėginusio sunaikinti S. Kane kūrybą, ir jos psichiatro, su kuriuo santykiai nesiklostė sklandžiai, lydinys. D. Meškauskas paverčiamas paprastu, iš pažiūros nekaltu mokytoju, kuris tyliai, tyliai ir gražiai darbuojasi žirklėmis.

Raginti ir tausoti

– Ko gero, sadisto amplua D. Meškauskui – naujiena?

– Taip. Įdomiausia, kad pats Darius yra šių studentų mokytojas. Ir gerokai juos „apkarpęs“. (Nusijuokia.) Pamaniau, visai tikroviškos aplinkybės, geresnio sutapimo negaliu tikėtis. Jei jiems nedėstytų, manau, studentai būtų kur kas laisvesni, drąsesni. Kita vertus, profesijos požiūriu D. Meškauskas juos labai gerai parengė.

Kartų tema šiame veikale labai svarbi. Matome amžiną tėvų ir vaikų, mokytojo ir mokinio priešpriešą. Studentai įkūnija savo bendraamžius. Būtent dėl to spektaklis nėra studentiškas.

Gerai, kad per „Apvalytųjų“ temą aktorius lydėjome mudu su Dariumi. Juos reikėjo ne tik raginti, bet ir tausoti. Nebuvome tokie radikalūs, kaip Švedijos pastatyme. Vis dėlto su jaunais aktoriais kalbėti apie kraštutinumus būtina. Per tokią dramaturgiją jie susipažįsta su ribinėmis žmogaus būsenomis, išgyvenimais.

Scena iš spektaklio "Apvalytieji": Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas.
Scena iš spektaklio "Apvalytieji": Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas.

Nuoširdi iki pabaigos

– Kas tie „apvalytieji“, nuo ko jie apvalomi?

– Pavadinimas labai tikslus ir talpus. Kalbama apie žengimą į dangų, skaistyklą, apsivalymą per skausmą.

S. Kane pjesė yra už gėrio ir blogio ribų, anapus svarstymų „aktualu-neaktualu“. Besąlyginiu atvirumu, kalbėjimu apie žmogų apskritai, apie meilę-katastrofą autorė artėja prie antikos. Graikų tragikai domėjosi, ar yra kas stipriau už gyvybę, išgyvenimo instinktą. Žmogaus likimą S. Kane suvokia kaip neišvengiamą katastrofą. Dramaturgės klausė, kodėl ji rašo taip žiauriai. Atsakė rašanti ne žiauriai, o nuoširdžiai.

Todėl „Apvalytieji“ nesuteikia jokios išeities. Ji – Greisė, Sarah, Greta – į tą „ligoninę“ ateina pasitikti savo likimo. Kaip Karalius Oidipas, intuityviai bėgantis nuo savo likimo į... savo likimą. Tai, ką Greisė daro savo kūnui, Oidipas daro savo akims, jas išsidurdamas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"