Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

P. Gruszczyńskis: „Tekstai turi daugiau šansų pasiekti nemirtingumą“

 
2016 04 05 15:58
D. Matvejevo nuotrauka

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas suteikti kūrybinę erdvę jauniesiems kūrėjams, organizuoja atvirą dramaturgijos idėjų konkursą „Versmė“. Šiemet konkurso tema buvo mitas, iš viso buvo gauta 31 paraiška, kurias šiuo metu vertina kompetentinga komisija, kurią sudaro prof. Leonidas Donskis, doc. Rolandas Rastauskas, dr. Aušra Martišiūtė, dr. Jūratė Čerškutė, dr. Gabrielė Labanauskaitė. Laimėtojai bus paskelbti balandžio antroje pusėje.

Trims geriausiems autoriams vasarą bus suteikta galimybė su garsiais dramaturgais Piotru Gruszczynskiu (Lenkija) ir Sigitu Parulskiu kurti pjesę, o vėliau gal ir išvysti ją Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Geriausių pjesių skaitymai numatomi 2016 m. lapkričio mėnesį „Versmės“ festivalyje.

Asmeninio albumo nuotrauka

Prieš paskelbiant laimėtojus, žinomas lenkų teatro kritikas ir dramaturgas Piotras Gruszczyńskis dalijasi savo mintimis apie rašymą, Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bendradarbiavimą ir mito svarbą šių dienų žmonėms.

Dr. Piotras Gruszczyńskis – žinomas lenkų teatro kritikas ir dramaturgas, nuo 2008 m. dirbantis su „Nowy Teatr“, vadovaujamu režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio. Jiems bendradarbiaujant gimė tokie spektakliai kaip „(A)pollonia“, „Pabaiga“, „Kabaret Warszawski“ ir „Prancūzai“. P. Gruszczynskis – pirmosios naujojo lenkų teatro analizės ir interviu knygos su K. Warlikowskiu autorius. Šiuo metu režisieriaus Mariuszo Trelińskio statomos operos „Tristanas ir Izolda“, koprodiusuojamos Nacionalinio operos teatro Varšuvoje ir Metropolitan operos Niujorke, dramaturgas, taip pat seminaro, skirto naujoms Europos teatro tendencijoms, bei kūrybinių dirbtuvių teatro kritikams Varšuvos teatro akademijoje vedėjas.

– Ar tebepamenate pirmuosius savo bandymus rašyti? Ką patartumėte jauniems rašytojams? Gal kartais geriausia apskritai nerašyti?

– Aš nerašau fikcijos – bent lig šiol nerašiau. Naudojuosi svetimais tekstais ir tikiuosi, kad naudodamas juos nepiktnaudžiauju. Kartais kurdamas adaptacijas prirašau vienokių ar kitokių dalykų, kurių mano galva trūksta, nes tai, ką darau bendradarbiaudamas su Krzysztofu Warlikowskiu, yra naujo teksto kūrimas iš jau sukurtų tekstų.

Norint rašyti pirmiausia reikia turėti, ką pasakyti: kažką savito, pasakyto savo, o ne svetimu vardu. O tada reikia kovoti dėl kalbos, formos. Labai daug žmonių rašo, tačiau tik nedaugelis jų yra rašytojai.

– Kaip manote, ar jaunimą Lenkijoje domina teatras?

– Didžiąją teatro žiūrovų Lenkijoje dalį sudaro jauni žmonės – ypač meninės pakraipos teatruose. Sukūrę šeimas ir pradėję dirbti jie kuriam laikui išnyksta, tačiau įsitvirtinę gyvenime ir vėl radę laiko svajonėms bei ilgesiui jie grįžta. Manau, kad jaunoji publika yra smalsiausia ir sunkiausia – dėl to ją taip myliu. Varšuvos teatro Nowy Teatr, kuriame dirbu, žiūrovai taip pat yra skirtingų kartų. Tėvai, kurie formavosi stebėdami Warlikowskio teatrą, dabar atveda čia savo suaugusias dukteris: publika vis atsinaujina.

– Ar Lenkijoje egzistuoja atskira pjesių autorius rengianti studijų programa? Jei taip, ar ji susilaukia populiarumo? Jei ne, ar jaučiamas tokios programos poreikis?

– Jei neklystu, tokios studijų programos Lenkijoje nėra. Kadaise Lodzės kino mokykloje egzistavo skyrius, kuriame buvo rengiami tekstų scenai autoriai, tačiau dabar jos nebėra. Anuomet užsiėmimus autoriams vesdavo Tadeuszas Słobodzianekas (Lietuvoje žinomas kaip pjesės „Mūsų klasė“ autorius). Krokuvos teatro mokykloje vykdomos dramaturgijos, o Jogailaičių universitete – dramatologijos studijos. Manau, kad neįmanoma išmokyti žmogų būti menininku, tačiau galima jam padėti, supažindinti su kitų atrastais meniniais sprendimais, repetuoti, aptarinėti. Tačiau taip pat galima užimti dogmatišką poziciją ir lenkti žmogų į tam tikras konvencijas ar štampus – tokiu atveju, studijos gali būti ir žalingos.

– Šių metų dramaturgijos konkurso „Versmė“ tema – mitas. Kaip manote, ar mitas vis dar įdomus ir patrauklus šių dienų publikai?

– Mitai – tai kolektyvinė žmonijos atmintis, visų epochų žmonių Sandoros skrynia ir kultūros kodas. Tai sakydamas, turiu omeny ir antikos mitus, ir mitus, gimstančius šiandien. Mitai, pasakos ir religija formuoja civilizaciją, be jų esame verti tiek, kiek neveikiantis ipad'as: t. y. tinkamas tik kaip pjaustymo lentelė. Įdomiai papasakoti mitai žavi visus, nepriklausomai nuo adresato amžiaus, o jauni žmonės dažnai nesąmoningai susiduria su mitais fantastinės kūrybos pasaulyje.

– Krystianas Lupa kuria Vilniuje, Yana Ross, Oskaras Koršunovas ir Eimuntas Nekrošius – Varšuvoje. Nesunku pastebėti intensyvėjantį kultūrinį bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau ar to pakanka? Kokius šio bendradarbiavimo aspektus galima būtų patobulinti?

– Man rodos, mus blokuoja du dalykai: pinigų trūkumas, itin reikšmingas, kai kalba eina apie spektaklių rodymą – tai itin brangus reikalas. Todėl reikia būti sumaniam ir mėginti mąstyti kūrybiškai, atsižvelgiant į turimus resursus ir galimybes. Kitas reikalas – tai prastas susisiekimas tarp Vilniaus ir Varšuvos. Į Berlyną iš Varšuvos traukiniai išvyksta kasdien, kelis kartus per dieną, bilietai kainuoja nebrangiai, ypač bilietą perkant iš anksto. Todėl labai daug žmonių keliauja į parodas, spektaklius. O į Vilnių iš Varšuvos traukiniai nevažiuoja, skrydžiai lėktuvu – brangūs, keliai – ne patys geriausi. Gaila.

– Vietinis kontekstas ir tarptautinis kontekstas. Kuris iš jų svarbesnis gerai dramaturgijai sukurti?

– Yra toks posakis rinkodaroje: think locally, act globally („mąstyk lokaliai, veik globaliai“, – vert. past.). Šios formulės neišeina pritaikyti meninei veiklai, nes neįmanoma mąstyti apie tarptautinį pasisekimą, kai kuriamas menas, o ne masinio vartojimo kultūrinis produktas. Manau, kad rašant, kaip ir kuriant teatrą, svarbiausia yra kalbėti savo vardu – priešingu atveju, nieko gero neišeina. Menininkas visuomet kuria savo pasaulį, o geri menininkai kuria pasaulius, kuriuose save atrasti gali kiti žmonės, neretai atstovaujantys skirtingas pasaulio šalis ir kultūras.

– Vienas žmogus yra pasakęs: „Spektaklyje svarbiausi ir paveikiausi ne aktoriai, ne režisierius, o žodis ir tas, kas jį sukūrė“. Kaip manote, kokia yra teksto svarba spektaklio visumos kontekste?

– Teatras netarnauja tekstui, o su tekstu bendradarbiauja. Tekstas gali tapti pirminiu spektaklio įkvėpimo šaltiniu, tačiau nebūtinai. Žinoma, taip jau yra, kad scripta manet („raidė išlieka“, – vert. past.), tekstai turi daugiau šansų pasiekti nemirtingumą. Kitaip nei teatras. Bet tai jau visiškai kitas dalykas.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"