Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Pakruojyje – lėlių teatro ištakos

 
2016 05 10 6:00
Pakruojo kultūros centre „Lėlė“ rodė vieną gražiausių savo spektaklių „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“. Vilniaus teatro "Lėlė" nuotraukos

Ne vienu renginiu gegužės 4–6 dienomis Pakruojyje paminėtas profesionalaus Lietuvos lėlių teatro aštuoniasdešimtmetis. Miestelyje ant Kruojos viešėjo Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinė grupė. Renginių vieta ir laikas pasirinkti apgalvotai: 1936 metų gegužės 6 dieną Kaune įvyko Pakruojyje gimusio Stasio Ušinsko marionečių spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera. Marionečių teatro atidarymu prasidėjo Lietuvos lėlių teatro raida.

Pasak „Lėlės“ dailininko ir režisieriaus Rimo Driežio, S. Ušinskas (1905–1974) išgarsėjo dailės darbais, vitražais, tapo monumentaliosios tapybos mokyklos pradininku. Tačiau davė pradžią ir lėlių teatrui, ir kinui, ir net teorinei minčiai: parašė mokykloms skirtą vadovėlį „Lėlių ir kaukių teatras“. Deja, jo paties teatras gyvavo labai trumpai, mat turėjo išsilaikyti savomis lėšomis, valstybė jo nerėmė. Užtat sulaukė pasekėjų, teatro novatoriaus vardą prisimenančių su derama šiluma ir pagarba.

Dailininkas ir režisierius Rimas Driežis prie Stasio Ušinsko kurtos marionetės.

Virsmas

S. Ušinskas ketverius metus studijavo tapybą Kauno meno mokykloje. Paskatintas mokytojų, išvyko studijuoti į Paryžių. Iš pradžių kaupė patirtį įsidarbinęs dekoratoriumi. Baigė Paryžiaus aukštąją taikomojo ir dekoratyvinio meno mokyklą (École Supérieure des Arts et Métiers), 1930–1931 metais lankė Moderno akademiją (Académie de l“Art Moderne). Jaunuoliui dėstė žymi ukrainiečių dailininkė, scenografijos reformatorė Aleksandra Ekster ir prancūzų garsenybė Fernand'as Leger.

1930 metų lapkritį S. Ušinskas surengė autorinę parodą Šiauliuose. Ją papildęs, 1931-aisiais atvežė į Kauną. Mokytojas Justinas Vienožinskis nebepažino savo auklėtinio – per mažiau nei metus šio braižas patyrė neįtikimą virsmą. Jųdviejų pasaulėžiūros išsiskyrė. Tačiau S. Ušinsko darbais susidomėjo Maskvoje gimęs Valstybės teatro režisierius, aktorius Andrius Oleka-Žilinskas. Pakvietė jį dirbti teatre. 1937 metais pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles dailininkas pelnė aukso medalį ir diplomą. Tais pačiais metais Niujorke surengė personalinę parodą, sukūrė dekoracijas ir kostiumus keliems Brodvėjaus spektakliams. 1938 metais su aktoriumi Petru Zulonu ir kolegomis sukūrė pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“.

Konferencijos dalyvės teatrologė Audronė Girdzijauskaitė (kairėje) ir dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.

Kryžkelių žmogus

Gegužės 4–6 dienomis Pakruojo kultūros centre „Lėlė“ rodė vieną gražiausių savo spektaklių „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“. Mažieji pakruojiškiai žiūrėjo ne tik jį, bet ir pirmame aukšte įsikūrusią „Gyvojo lėlių muziejaus“ parodą. Garbingiausioje vietoje tarp lėlių, kaukių, objektų, spektaklių plakatų ir afišų rymojo viena S. Ušinsko kurtų marionečių. Kultūros centre veikė ir kūrybinės dirbtuvės, vadovaujamos lėlių konstruktorės Liljanos Janavičienės ir choreografės Sigitos Mikalauskaitės. Moksleiviai mokyti pasidirbdinti šešėlinę lėlę, siūliuku judinamą hampelmaną.

Per S. Ušinskui skirtą mokslinę konferenciją labiausiai pakruojiškių laukta viešnia teatrologė Audronė Girdzijauskaitė nerimastingai pasidomėjo, ar šie lankosi teatre, stebi jo įvykius. Patikinta, kad ne tik lankosi, bet ir patys jų apsikviečia, pranešėja lengvesne širdimi papasakojo apie gyvenimo sankryžose ir priešingų jėgų sankirtose nekart atsidūrusią S. Ušinsko asmenybę. Pirmiausia F. Leger ir A. Ekster nuopelnu jis pajuto prancūzų modernistinio ir rusų eksperimentinio teatro įtakas. Antra, po studijų grįžęs į Lietuvą, pateko į tradicinio teatro, kurį propagavo Borisas Dauguvietis, ir maskvietiškos mokyklos, „poststanislavskininkų“ idėjomis grįsto teatro priešpriešą. Scenografas rinkosi A. Olekos-Žilinsko stovyklą, tapo režisieriaus bendražygiu, kreipė teatrą nauja vaga. „Tačiau neilgai. Tautininkai pradėjo karą su atvykėliais iš Rusijos, tarkime, A. Oleka-Žilinsku ar aktoriumi Michailu Čechovu. Tada nesuvokta, kad šiems menininkams patiems teko bėgti iš Rusijos“, – teigė A. Girdzijauskaitė. Galiausiai A. Oleka-Žilinskas emigravo, o Lietuvos teatras grįžo į „dauguvietiškas“ vėžes, prie realistinės estetikos.

Anot A. Girdzijauskaitės, Valstybės teatre S. Ušinskas ieškojo savo braižo ir nuosekliai atsiskleidė kaip lyriškas, jautrus dailininkas. Kartu su Antanu Gudaičiu, Liudu Trukiu, Adomu Galdiku jis prisidėjo kuriant tautinę lietuvių scenografijos mokyklą.

Atėjus sovietams, S. Ušinskas atsidūrė dar vienoje, ideologijų kryžkelėje. „Iš to meto eskizų spektakliams gerai matyti, kokius kompromisus dailininkui teko daryti“, – teigė teatrologė. Laimė, būta į ką remtis – įkvėpimo ir jėgų teikė prieškarinė scenografijos mokykla. Likimo ir kūrybos kreivė verčia baisėtis: tokio masto kūrėjui neleista dėstyti Lietuvos SSR valstybiniame dailės institute, visa, kas jam liko – įvadinės piešimo pamokos inžinieriams ir architektams.

Stasys Ušinskas (1905-1974). /Stasio Ušinsko memorialinio kambario archyvo nuotrauka

Savitu keliu

„Lėlės“ meno vadovas, teatrologas Vilmantas Juškėnas apžvelgė Europos lėlių teatro raidą, jo tapsmą savarankiška meno rūšimi. Atkreipė dėmesį į svarbiausius įvykius ir autoritetus. Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė siekė atskleisti S. Ušinską kaip nepaprasto talento dailininką ir mokytoją. Pasak jos, Lietuvoje teturėjome vos du avangardinio meno kūrėjus, kurie jautė bendrąsias modernizmo tendencijas, meno pulsą. Tai – Vytautas Kairiūkštis ir S. Ušinskas. Šis buvo monumentalistas, didingų vaizdų, galingų, tvirtų, pasitikėjimą skleidžiančių figūrų tapytojas. Nepriklausė lietuvių ekspresionistinei, koloristinei mokyklai – pagrindinei dailės srovei. Ėjo savitu keliu. Neprilygstamas piešinio meistras paveiksluose naudojo geometrines kūno formas, architektonišką komponavimą. Sugebėjo genialiai kurti daugiafigūres kompozicijas. Net stalininiu laikotarpiu dailininkas mokėjo „išsisukti“, paliko istorijai labai įdomiai stilizuotų darbų. R. Rachlevičiūtė šedevru vadino S. Ušinsko didelių matmenų paveikslą „Pirtyje“, kurį jis nutapė būdamas 24-erių. „Jame atsiskleidžia industrinė tematika, progreso idėjos, kurias išpažino daugelis to meto dailininkų. Rūkstantys kaminai, gamyklos buvo gėrio ir grožio simboliai. Atkreipkite dėmesį, kaip tos eros šlovintojas S. Ušinskas, kartais laikomas industriniu romantiku, nutapė moters kojas, rankas. Vamzdiškas, apvalias, blizgančias it plienas“, – rodė R. Rachlevičiūtė.

S. Ušinskas buvo daugelio lietuvių dailininkų mokytojas. Jo autoritetas ir įtaka reiškėsi ir netiesiogiai. Žvilgtelėjęs į kurio nors studento, plušančio kolegos studijoje, darbą, S. Ušinskas pasakydavo jaunuoliui vieną kitą pastabą, patardavo. „Praeina kelios dešimtys metų ir tas iš studento išaugęs dailininkas sako: „Mokiausi institute šešerius metus, turėjau keletą mokytojų. Bet tik S. Ušinskas sugebėjo atskleisti stipriausias mano savybes.“ Štai kas yra tas didysis mokytojas“, – pabrėžė dailėtyrininkė.

Stasys Ušinskas. "Moters aktas pirtyje" (1930). Lietuvos dailės muziejaus rinkinys

Būsimi darbai

Per konferenciją taip pat atkreiptas dėmesys į darbus, kuriuos S. Ušinsko labui vertėtų padaryti. Juos vardijo R. Driežis. Iki šiol nesugebėta išleisti solidesnio, S. Ušinsko užmojams prilygstančio kūrybos albumo. Stinga dailininko kūrybinio gyvenimo faktų registracijos, jau nekalbant apie išsamų ar bent apypilnį darbų sąvadą. Vis dar remiamasi Veros Kulešovos rusiška monografija (1973) ir menotyrininkės Nijolės Tumėnienės studija (1978). „Nuo tada – ar iš tingėjimo, ar iš pernelyg didelio pasitikėjimo – iki šios dienos tik kartojami autorių skelbti teiginiai. Nei korekcijų, nei papildymų. Nors suvokiama, kad tuo metu ne visi dokumentai tyrinėtojoms buvo prieinami. Nedėkingumas S. Ušinsko asmenybei ir talentui tiesiog neatleistinas“, – pabrėžė R. Driežis. Klaidingų faktų paskelbta čekų ir amerikiečių teoriniuose darbuose, įvairiuose šaltiniuose. „Tai ne jų kaltė. Mūsų pareiga pasakyti, kad jie klysta. Patys nesugebėjome pateikti teisingų žinių“, – drožė R. Driežis.

Konferencijai einant į pabaigą, vertėja Agnė Pulokaitė kalbėjo apie S. Ušinskio filmą „Storulio sapnas“, kurio premjera įvyko 1938 metų lapkričio 24 dieną „Metropoliteno“ kino teatre. Pranešėja pasisakė kūrinio žanro klausimu, atskleidė, kokių filmas sulaukė atgarsių, kokią vietą užima Europos lėlių, animacinių, eksperimentinių filmų kontekste.

Dar vieną potėpį S. Ušinsko portretui pridėjo ir Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vadovė Birutė Vanagienė. Renginių dalyvius ji palydėjo į S. Ušinsko memorialinį kambarį, parodė atminimo lentą. Kai bus suremontuotas senasis Pakruojo gaisrinės pastatas, jame tikimasi įrengti S. Ušinsko muziejų.

Lietuvos lėlių teatro 80-metis Pakruojyje.

.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"