Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Parodos pas Aistę Kisarauskaitę ateina pačios

 
2017 07 11 20:00
Garsių menininkų, tapytojų, grafikų Vinco ir Saulės Kisarauskų duktė tęsia savo tėvų sovietmečiu puoselėtą tradiciją rengti parodas namuose.
Garsių menininkų, tapytojų, grafikų Vinco ir Saulės Kisarauskų duktė tęsia savo tėvų sovietmečiu puoselėtą tradiciją rengti parodas namuose. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„ArtVilnius'17“ šiemet geriausiomis paskelbė septynias galerijas. Tarp jų – dailininkės, rašytojos Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“. Garsių menininkų, tapytojų, grafikų Vinco ir Saulės Kisarauskų duktė tęsia savo tėvų sovietmečiu puoselėtą tradiciją rengti parodas namuose.

Šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'17“ A. Kisarauskaitė savo galeriją pristatė pirmą kartą – įgyvendino vieną uždavinių: dalyvauti, pamatyti. Sėkmę, anot menininkės, atnešė bendradarbiavimas su savito braižo bei originalia atlikimo technika pasižyminčia autore Severija Inčirauskaite-Kriaunevičiene. „Nejaučiu didelio savo nuopelno. Taip pat negaliu sakyti, kad pati sukūriau strategiją, kuri pasiteisino – projektas gimė bendromis jėgomis. Sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių ir kruopštaus darbo lydinys“, – pasiekimo nesureikšmino Aistė.

Namų galeriją ji įsteigė bute, kaip dažnai pajuokaujanti, iš nuobodulio. Augina mažametę dukrytę, tad ne visada turi galimybių kur nors išeiti, ypač į meno renginius, parodas ar jų atidarymus. „Pagalvojau, kad parodos ateis pas mane pačios, – šypsodamasi sakė A. Kisarauskaitė. – Nuobodulys bei smalsumas – savotiškas variklis, verčiantis nuolat keistis.“

Parodų organizatorė prisipažino, kad rinkdamasi autorius, kurių darbus norėtų matyti savo galerijoje, yra autoritariška. „Pati renkuosi, kas man įdomu. Siekiau, kad fotografas Gintautas Trimakas eksponuotų savo piešinius. Mano kvietimu žinomas fotomenininkas Remigijus Treigys pristatė savo tapybą, – vardijo Aistė. – Kitų metų planas dar nėra tikslus, tačiau žinau, kad skirsiu daugiau dėmesio daiktiškajai meno pusei: interjerui, dizainui.“

Kontroversiškas laikas

Nestandartinio erdvės išnaudojimo parodoms idėja atėjo iš Aistės vaikystės. Ji prisiminė, kaip jos tėvai namuose rengdavo parodas – kai kuriuos savo darbus rodė tik studijoje. T

ai, kas nutylėta, sovietmečiu tarsi neegzistavo, buvo daug tabu: aktas mene (žanras, kur vaizduojamas nepridengtas, nuogas kūnas), avangardas ir pan. Tokie paveikslai nebuvo priimtini, viešai nedemonstruoti. Nors ir persekiotų sovietinės santvarkos už meninę (ir ne tik) veiklą Kisarauskų dirbtuvėse vis tiek burdavosi bendraminčių. Kaip prisiminė A. Kisarauskaitė, už šią veiklą šeima ilgą laiką buvo saugumo sekama.

Tačiau ne viskas, pasak menininkės, taip vienareikšmiškai pilka. Tai buvo kontroversiškas, keistas laikas, kuriame tilpo daug kas. „Tuo pat metu, nors buvo saugumo nemėgstamas, tėtis dėstė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. O teatro režisieriui Jonui Jurašui 1974-aisiais buvo leista emigruoti iš Lietuvos“, – vardijo paradoksus.

Atrodytų neįtikima, bet menininkė prisimena labai ankstyvą vaikystę. Vos pusantrų metukų mergaitė patyrė operaciją, medikai ją ištraukė iš mirties nagų. „Šoko įvykiai pakeičia viską, jie ilgam įstringa atmintyje, – sakė kūrėja ir pridūrė, kad būtų sunku išskirti kokį nors vieną įvykį. – Jei vienu aspektu galvotum, būtų vienoks, kitu – kitoks... Aiškiai atsimenu laiką (nors tebuvau dvejų metų), kai mama laukėsi brolio.“

Prisiminimai nėra faktai

A. Kisarauskaitės kūryboje vyrauja atminties tema. Jos skelbiama žinutė artima britų psichologo Fredericko Bartletto (1886–1969) išvadai, kad prisiminimai nėra faktai, kuriuos nepakitusius iškeliame į paviršių.

Esą prisiminimai – rekonstrukcija, įvykių perkūrimas pasitelkiant vaizduotę. „Esminga ne praeitis, o režisūrinės atminties gebėjimas prisiminimus nukreipti ir pritaikyti sau patogia linkme. Visi prisiminimai iš vaikystės atkuriami per suaugusiojo prizmę, – aiškino menininkė. – Kas mumyse kuria istorijas, yra nuolatinis kūrėjas? Vaizduotė, įvairūs psichologiniai aspektai, charakterio nuostatos ar net laikotarpis.“

„Esminga ne praeitis, o režisūrinės atminties gebėjimas prisiminimus nukreipti ir pritaikyti sau patogia linkme.“

Autorė kelia laikinumo, išnykimo, atsiradimo klausimus, ši tematika jai aktuali – ne tik kaip vizualiųjų menų atstovei, bet ir kaip rašytojai. „Man svarbi laiko tėkmė: kas buvo, kas liko, kas būtų, jei būtų, ką galiu padaryti? Modeliuoju situacijas realių įvykių pagrindu, spėlioju, kaip jos vystytųsi, – atskleidė ji kūrybinio proceso užkulisius.

Literatūra, fotografija ir tapymas A. Kisarauskaitei yra tapę paraleliniais pasauliais. „Tarsi atsvara vienas kitam. Nenuostabu, visi turime tokių atsvarų – kas kolekcionuoja automobilius, kas keliauja, kas sodininkauja... Tiesiog pasirenki artimesnę veiklą. Kiekvienam savo“, – konstatavo ji.

Naujausias menininkės paveikslas „Pieva“ pieštas pieštuku kone septynis mėnesius. Didelės apimties darbas taip pat paremtas laiko aspektu. „Mūsų vasaros trumpos, žiemos periodai ilgi. Gamtos gebėjimas atgimti – tarsi nuoroda į mūsų kūną. Tačiau jei gyvenčiau Graikijoje, žolę paišyčiau kaip išdegimo, išdžiūvimo simbolį“, – aiškino kūrėja. Mene jai prasmingas procesualumas – vyksmas. Statiškumo sąvoka čia tarsi išnyksta.

Kartais Aistė supyksta ant savęs, nusprendžia viską keisti. Aistės draugai juokauja, kad ji yra tarytum kokia keitimosi specialistė, o ši jiems atsako, kad tinkama linkme nukreiptas pyktis gali lemti daug pozityvių pokyčių. „Nepasitenkinimas savimi ar situacija neleidžia nurimti – kodėl yra vienaip, o ne kitaip? – maišto nuotaikomis dalijosi Aistė. – Kuo esu nepatenkinta dabar? Viskuo!“

Kūrėja nejaučia nepasitenkinimo savo praeitimi. Jos manymu, jei nieko negali pakeisti, kam graužtis – bereikalingos pastangos. „Savigrauža nėra pats geriausias dalykas. Tuščia eiga“, – įsitikinusi ji.

Savęs neįsivaizdavo menininke

Meno aplinkoje augusi Aistė prisipažino, kad save kaip menininkę identifikavo gana vėlai, būdama keturiasdešimties. „Gyvenau tais laikais, kai visi norėjo turėti savo stilių. Krimtosi, kad nepavyksta jo rasti. Vaikystėje neįsivaizdavau savęs kaip menininkės“, – prisipažino ji.

1990-aisiais permainų vėjams papūtus atėjo supratimas, kad gali viską, o kartu ir nieko negali, nes nėra pinigų. „Nėra už ką įgyvendinti savo idėjų, nėra už ką pragyventi. Bandymų išbandyti, peržengti save būta, bet be tikėjimo, kad būsiu meninninkė, – pasakojo A. Kisarauskaitė. – Neatrodė, kad tai išvis reikalinga. Beje, dabar irgi yra panašiai, situacija neką geresnė nei sovietmečiu ar „gariūnmečiu“.“

Sunku rasti argumentų dailininkės pateiktiems pavyzdžiams. Pasak jos, naikinami išliekamąją vertę turintys kūriniai: anuomet sunaikinta legendinės vaikų kavinės „Nykštukas“ freska, o dabar tas pats gresia „Valkininkų pušelės“ sieną puošiančiai freskai. Abiejų objektų sienas tapė garsūs tapytojai, grafikai, šviesaus atminimo Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė. „Laikomasi tos pačios politikos – kultūros nereikia, tarsi ir niekada nereikės“, – apgailestavo kūrėja dėl susidariusios padėties.

Nevienalytis srautas

Kalbėdama apie šiuolaikinį meną autorė tikino, jog čia irgi netrūksta skeptiškų požiūrių – nevengiama išankstinio nusistatymo. „Jei nuolatos būtų kartojama, kad pienas yra blogybė, jo negalima vartoti – ilgainiui pieno niekas negertų. Tačiau atsakingi asmenys kartais leidžia sau paniekinamai atsiliepti apie šiuolaikinį meną – trumpalaikiai interesai ima viršų“, – sakė Aistė.

Naujausias menininkės Aistės Kisarauskaitės paveikslas „Pieva“, pieštas pieštuku kone septynis mėnesius. Alinos Ožič nuotraukos
Naujausias menininkės Aistės Kisarauskaitės paveikslas „Pieva“, pieštas pieštuku kone septynis mėnesius. Alinos Ožič nuotraukos

Pasak pašnekovės, šiuolaikinis menas nėra prastas, jis gana atraktyvus ir sielai, ir vaizduotei. Pirma pažintis su juo be gido kartais atbaido neįgudusį vartotoją ir kelia daug klausimų: kas yra šiuolaikinis menas, kokia jo esmė? Ką menininkas norėjo tuo pasakyti? Kalbama, kad informacijos gausa žiūrovą paverčia paviršutinišku turistu, tačiau mene, kaip ir visose srityse, kiekvienas randa sau įdomių dalykų. „Srautas nevienalytis, jame yra visko“, – tikino menininkė.

A. Kisarauskaitės namų galerijoje „Trivium“ šiuo metu eksponuojama fotografo Arūno Kulikausko darbų paroda. 1990–2012 metais jis gyveno ir dirbo Niujorke. Palikęs sėkmingą karjerą 2012-aisiais su šeima grįžo į Lietuvą, kad vaikai lankytų lietuvišką mokyklą. „Tarsi koks naujų žemių užkariautojas įsikūrė atokioje kaimo troboje ir ėmė fotografuoti lietuvišką kasdienybę: savo šeimą, dienos darbus, vietines šventes... Savotiškas meninis realybės šou: atsivežėme akmenų, nusipirkome pirmąjį ėriuką ir panašiai“, – pasakojo galerijos namų vadovė. Ji atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu pateikta fotografija tampa ne vien vaizdu, virsta suasmenintu pasakojimu. Istorija, turinčia tąsą.

A. Kisarauskaitės namų galerijoje „Trivium“ fotografo A. Kulikausko darbų paroda veiks iki liepos 31 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"