Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Pasakysiu kaip sielos draugui

 
2016 09 02 6:00
Iš visų savo vertimų Dalia Vabalienė labiausiai džiaugiasi airio Johno O'Donohue knygomis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nebe pirmą kartą perleidžiama airių autoriaus Johno O“Donohue knyga „Anam cara. Keltų pasaulio dvasinė išmintis“. Dabar net keista prisiminti, kad iš pradžių leidėjai nenorėjo jos imtis abejodami, ar bus paklausa.

Matyt, tiesa, kas rašoma anotacijoje. Nepaprasta knygos sėkmė įvairiose šalyse aiškinama didžiuliu visuotiniu dvasiniu alkiu. Žmonės persisotinę civilizacijos gėrybių, išvarginti tempo, rėksmingos ir tuščios popkultūros, įskaudinti visuotinio susvetimėjimo. Širdies gilumoje jie ilgisi tikrųjų vertybių. Užklupti mažiausių negandų sutrinka, tada ieško paramos, paguodos, nuorodų, kaip gyventi.

„Keista būti čia“

J. O“Donohue – vertėjos Dalios Juditos Vabalienės atradimas. Viešėdama Airijoje (beje, pirmą kartą gyvenime) pas draugę, turinčią nemažą biblioteką, ji prisirinko šūsnį knygų: jei neužmigs svetimoje vietoje, skaitys. Tarp pasirinktųjų buvo ir visai negirdėto autoriaus „Anam cara“, išleista neseniai, prieš metus, 1997-aisiais. Sudomino jau pirmasis sakinys: „Keista būti čia.“ „Užkabino“, įtraukė. Kaipgi autorius motyvuos savo teiginį, kodėl jam keista? Skaitymas užtruko iki paryčių.

Jau tada D. J. Vabalienė pamanė, kad knygą reikėtų išversti į lietuvių kalbą. Joje nagrinėjamos temos – amžinos, visiems rūpimos: meilė, santykiai, draugystė, darbas. Viskas jungiama su keltiškąja savimone ir pasaulėjauta, autentiška išmintimi, perteikiama itin poetiškai.

„Autorius – filosofas, teologas ir poetas, taigi trys viename. Filosofijos, poezijos ir dvasingumo sintezė. Jo savitos traktuotės priverčia skaitytoją mąstyti. Jis pateikia tarsi gaires, kaip gyventi harmoningiau. Rašo trumpais sakinukais. Regis, viskas šimtą kartų girdėta. Palyginčiau su skaidriu vandeniu baseine: žiūri ir matai dugną, todėl atrodo visai negilu, bet iš tiesų gali būti ir labai gilu. Taip ir su šia knyga: viskas poetiška, lyriška, suprantama, paprasta, bet visur – tokia gelmė“, – kalbėjo knygos vertėja.

Žodžio spindesys

J. O“Donohue (1956–2008) buvo katalikų kunigas, daug metų gyveno atkampioje vietovėje. Filosofijos daktaras, studijavęs Vokietijoje, disertaciją apie Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio filosofiją parašė vokiškai.

Išgarsėjo pirmąja knyga – „Anam cara“. D. J. Vabalienė jos pasirodymą prilygina sprogimui. „Ji išmąstyta, išmedituota – tai ilgų vienatvės apmąstymų produktas, todėl tokia ypatinga“, – įsitikinusi vertėja. Tiesa, įtikinti Lietuvos leidėjus pavyko ne iš karto. Kai pagaliau jie sutiko rizikuoti, D. J. Vabalienė ėmėsi versti su didžiausiu entuziazmu, kaip pati sako, šventai gilindamasi į kiekvieną sakinį, ilgai pagalvodama. Čia paaiškėjo, kad autoriaus paprastumas apgaulingas. Kaip išlaikyti tą žodžio spindesį, kaip atkurti sakinio skambesį, surasti lietuviškų atitikmenų? Įdėta daug darbo ir dar daugiau širdies, kaip jokiam kitam vertimui.

„Pasirodo, sėkmė, – prisimena vertėja. – Praėjo kiek laiko, ir žmonės ėmė man skambinti: „Ačiū, kad išvertei.“ Tiražą išpirko. Buvo išleistas papildymas. Tada jau drąsiau galėjau siūlyti leidėjams antrą J. O“Donohue knygą „Amžinybės atbalsiai“.

Ši knyga ypatinga ir tuo, kad lietuviškąjį jos leidimą rašytojas dedikavo „savo puikiai vertėjai Daliai Juditai Vabalienei už šventą pagarbą mano knygai“. Retas atvejis, kad autorius knygą paskirtų vertėjui.

Prezidentams ir namų šeimininkėms

D. J. Vabalienė apgailestauja, kad taip ir nesusitiko su J. O“Donohue. Labai norėjo, proga irgi buvo atsiradusi – stažuotė, vertėjų kūrybinė stovykla Airijoje, netoli nuo rašytojo gyvenamosios vietos. Tačiau tuo metu jis buvo išvykęs į Ameriką skaityti paskaitų. Išėjus „Anam cara“, J. O“Donohue buvo graibstyte graibstomas, visur kviečiamas. Iš kunigo tapo visuomenės veikėju. Pasak vertėjos, jis buvo puikus oratorius. Jo veikalus skaitė prezidentai, popžvaigždės miegojo su jo knygomis po pagalve, namų šeimininkės rašė jam laiškus prašydamos patarimo.

Kritikai ir apžvalgininkai J. O“Donohue vadino dvasiniu bardu, kunigų luomo trubadūru. Būdamas nesuvaržytas dogmų, jis gerai suprato, kad žmones labai atbaido kai kurios institucinės religijų funkcijos.

Pasak D. J. Vabalienės, keltai ir baltai panašūs ir net artimi savo dvasingumu. Airija apskritai panaši į Lietuvą: krikščioniškas kraštas, žemės ūkio kraštas, buvęs vargingas kraštas ir pan.

Vertėja džiaugiasi, kad praėjus 16 metų nuo pirmojo „Anam cara“ leidimo bus atsiradę naujų skaitytojų – nauja karta. Gal kas ir labai susidomės šiuo dvasingumu, turės naudos, gal apmąstys žmogaus ryšį su žeme, taip pat ir su kosmosu, ieškos vienovės tarp išorės ir vidaus, tarp to, kas matoma ir nematoma, sena ir nauja. „Verčiau įvairių žanrų knygų: ir detektyvą, ir meilės romanų, ir kitokių, bet ką jau tikrai buvo verta, – tas tris J. O“Donohue knygas. Taigi šį tą ir aš krapštelėjau“, – sako D. J. Vabalienė.

Trečioji – „Palaiminimų knyga“ – lietuvių kalba išėjo 2011 metais.

Anam cara gėlų kalba reiškia sielos draugą. Taip buvo ir tebėra vadinamas žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius savo gyvenimo dalykus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"