Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Pasigedęs šviesos paveiksluose – juos pertapė

 
2017 06 27 16:00
Tapytojas Jonas Kazlauskas sakė, kad dailininkui nėra nieko sunkiau, nei išmokti suvaldyti šviesą.
Tapytojas Jonas Kazlauskas sakė, kad dailininkui nėra nieko sunkiau, nei išmokti suvaldyti šviesą. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tapytojo Jono Kazlausko darbų paroda „Šviesos interpretacijos“ atidaryta aktyviai dailininkus remiančios apšvietimo sprendimų bendrovės „Gaudrė“ salone sostinėje.

Dailininkas J. Kazlauskas tikino, kad nė kiek nenustebo išgirdęs pasiūlymą surengti savo paveikslų parodą šviesos tema. J. Kazlauskui būdinga ekspresyvi tapyba, kurioje tikrovės iliuziją padeda sukurti įtaigūs šviesokaitos kontrastai.

Ketvirtį amžiaus skaičiuojanti „Gaudrė“ dailininkus mecenuoja nuo 2003-iųjų. Apšvietimo sistemų ekspertai yra įgyvendinę ne vieną meno projektą. Pasak įmonės įkūrėjo Vlado Rinkevičiaus, organizuoti parodas įkvėpė moderni salono erdvė – sienos čia prašyte prašosi paveikslų.

Šviesa kaip dvasios būsena

Ilgametis Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas, profesorius J. Kazlauskas aiškino, kad dailininkui nėra nieko sunkiau, nei išmokti suvaldyti šviesą. Beveik visus savo ankstyvuosius darbus pertapė, kad juose atsirastų šviesos pojūtis.

Analizuodamas vieno žymiausių pasaulio dailininkų Rembrandto kūrybą J. Kazlauskas pastebėjo, kad pagal meistro amžių, brandą jo paveiksluose ryškėja šviesos ir šviesėjimo efektas. „Supratau, kad ši šviesa sklinda iš vidaus, yra savita dvasios būsena, jausena. Galbūt todėl šviesa ir potėpio faktūros santykis tapo man labai svarbus. Per šviesą pajutau pasaulio pagrindą“, – teigė J. Kazlauskas.

Eksponuojamus kūrinius į vieną dermę jungia paveiksluose matomi gilūs dangaus mėlio rėžiai. Paklausus menininko, ar tai mėgstamiausia jo spalva, šis paaiškino, kad tai – vadinamasis atspalvių sąskambis, suteikiantis paveikslams gelmę, daugiau kontrasto. „Esu bandęs juodą ir žalią, bet norimo rezultato nepavyko išgauti. Tai labiau ramybės spalva. Mėlynos ir violetinės derinys pažadina emocijas, leidžia kitoms spalvoms suskambėti, nuo jų atsispiria visos kitos spalvos“, – sakė tapytojas ir pridūrė, kad fonas turi padėti atsiskleisti potėpiui. Menininkas foną prilygino pritariamajam vokalui, o potėpį – koncertui.

Penkiasdešimt aštuonerių J. Kazlausko paveikslai realistiniai, asociatyvūs. Tačiau daugelis „Šviesos interpretacijų“ tema eksponuojamų darbų – abstraktūs. Dailininkas, ieškantis jungties tarp tapybos, filosofijos ir gyvenimo realybės pripažino, kad jo kūryboje vyrauja trys kryptys: natiurmorto žanras, abstrakcijos ir šiurpokų motyvų inkliuzai. Šie išplaukę iš pasąmonės, turintys semantinį ryšį, jausmo sprogimo elementą.

Pomėgis virto profesija

Nė viena dailininko atžalų nepasirinko meno. Sūnus ir dukra – žemiškų profesijų atstovai. „Neskatinau to daryti. Į dailę negali nukreipti ar ta linkme pasukti. Į dailę žmogus turi ateiti pats. Jei gali ištverti be kūrybos, tapybos ar paišybos – puiku“, – kalbėjo VDA Piešimo katedros vedėjas.

Primestas pasirinkimas užsiimti menais (jei tam nėra pašaukimo), anot J. Kazlausko, gali tapti didžiausiu gyvenimo skausmu. „Ir tau, ir kitiems. Jei tau lemta kurti, kitaip tiesiog negalėsi. Kaip ta žolė – net asfaltą pakelia, eina į šviesą. Gali užasfaltuoti, bet ji vėl išlįs. Taip pat ir mene“, – tikino tapytojas.

Net jei ir gautų galimybę pasirinkti iš naujo, nesvarbu, gyventų trečią ar dešimtą gyvenimą, vis tiek imtųsi dailės.

Dailininkų sąjungos narys pasakojo, kad dar mokantis Daugų vidurinėje mokykloje (Alytaus r.) aplinkiniai atkreipė dėmesį jo neeilinį gebėjimą piešti. „Paauglystėje piešimas tapo maištavimo priemone, norėjimu pasauliui įrodyti savo tiesą. Vėliau tai virto dideliu pomėgiu, ilgainiui – profesija“, – prisipažino menininkas.

Alinos Ožič nuotrauka.
Alinos Ožič nuotrauka.

Būsimą tapytoją domino ir kitos disciplinos. Po abitūros egzaminų sulaukė kvietimo studijuoti aviacijos inžineriją. „Jau turėjau siuntimą, reikėjo tik nuvažiuoti, bet atsisakiau, supratau, kad tai ne mano kelias“, – prisiminė J. Kazlauskas.

Jis tvirtino, kad, net jei ir gautų galimybę pasirinkti iš naujo, nesvarbu, gyventų trečią ar dešimtą gyvenimą, vis tiek imtųsi dailės.

Tačiau kita dilema, kurią privalėjo išspręsti prieš 26 metus – kvietimas dėstytojauti VDA. Gana ilgai svarstė, ar priimti šį siūlymą. „Pirmuosius metus gailėjausi sutikęs, – prisipažino dailininkas. – Pasirodė sunku, trukdė kūrybai. Dabar jau išmokau derinti dėstymą ir kūrybą. Vaikštau, kaip sakoma, abiem kojomis. Per visus dėstytojavimo metus nesu susipykęs nė su vienu studentu, tikiuosi, niekada neteks to patirti.“

Dailininko Jono Kazlausko paveikslai realistiniai, asociatyvūs, tačiau daugelis “Šviesos interpretacijų” tema eksponuojamų darbų – abstraktūs.
Dailininko Jono Kazlausko paveikslai realistiniai, asociatyvūs, tačiau daugelis “Šviesos interpretacijų” tema eksponuojamų darbų – abstraktūs.

Nors kadaise ir dievagojosi niekada nedėstysiantis, šiandien patenkintas priėmęs šį svarbų sprendimą. „Kūrybai reikia daug gerų emocijų – bendravimas tai suteikia“, – šypsojosi kūrėjas.

Atiduoda visą save

Parodos atidaryme dalyvavęs prof. dr. Vytautas Kibildis, dėstantis trečio kurso Dizaino katedros studentams „Gaminių ir aplinkos dizaino“ kursą, vadovaujantis bakalauro, magistro studijų baigiamiesiems darbams bei doktorantų moksliniams projektams apie kolegą atsiliepė negailėdamas gražių žodžių. „J. Kazlauskas yra apsiskaitęs humanitaras, filosofas, įvairialypė asmenybė – studentai iš karto tai pajaučia“, – sakė jis ir pridūrė, kad su Jonu yra vieno likimo – ilgiausiai dėsto VDA. Menininkus sieja prieš daugiau nei dvidešimtmetį surengta pirmoji jų paroda „Baldų ir paveikslų sintezė“. Tuomet pasirodę atsiliepimai spaudoje buvo palankūs, J. Kazlauskas neliko nepastebėtas, jo tapybos maniera pavadinta originalia.

Pasak V. Kibildžio, dar viena išskirtinė Jono savybė, kad jis geba studentams atiduoti visą save. „Stebina, iš kur profesorius J. Kazlauskas nuolat randa vis naujų, motyvuotų ir stulbinamų idėjų. Matyt, ne veltui, jis visą savo laisvalaikį skiria kūrybai“, – sakė jis.

Apibūdindamas vieną darbų, prof. V. Kibildis atkreipė žiūrovų dėmesį į tapytojo gebėjimą drąsiai manipuliuoti spalva ir šviesa. „Paveikslas, turintis improvizacinį, abstraktų bei turtingą potėpį, kuris sudaro šviesos kritimo įspūdį keičiantis laikui. Jei į kūrinį žvelgsi skirtingu paros metu, pamatysi, kaip keičiasi pustoniai. Tai daug laiko atimanti tapyba“, – aiškino jis.

V. Kibildis tikino, kad tokio spalvų gylio paveikslų reta. Šviesa yra pats sunkiausias tapytojo tikslas, tačiau J. Kazlauskui esą pavykę jį pasiekti. „Tapybiška, grafiška, faktūriška, elegantiška jausena ir pojūčiai formuoja turtingą paveikslų audinį, visumą. Potėpiai pagauti šviesos gyvybingai žaižaruoja“, – sakė kolega.

Kolekcininkas, prof. Vincas Būda, žvelgdamas į J. Kazlausko paveikslus, pabrėžė, kad į nevaldomą chaoso sūkurį įtraukti lygios spalvos fragmentai sukūrė įdomų šviesos perėjimo efektą. Jis lygino J. Kazlauską su šviesaus atminimo dailininku Jonu Čeponiu, Rimu Bičiūnu. „Tačiau čia daugiau judesio, šviesos – tamsos žaismės. Jaunimui reikia neramumo, jis žadina, budina“, – konstatavo akademikas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"