Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Pasklido gandas, ko pavydėti kino kūrėjams

 
2017 09 15 14:00
„Džiugu, kad užsukote – žinau, visi esate užimti. Tą pajutau rengdama knygą“, - sakė žinyno sudarytoja Rasa Paukštytė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Senojoje Lietuvos kinematografininkų sąjungos salėje praėjusią savaitę būriavosi kino kūrėjai. Proga neeilinė – šį pavasarį parengtas ir išleistas biofilmografijos žinynas „Lietuvos kinematografininkai“, papildytas po 30 metų pertraukos.

Kinematografininkų sąjungos nariai, kino kūrėjai – režisieriai, aktoriai, scenaristai, operatoriai, dailininkai, montuotojai, prodiuseriai, žurnalistai, kino kritikai ir kinotyrininkai – rinkosi pavartyti knygos, kurioje įrašyta ir jų pavardė. Atsiversti puslapį, kuriame rašoma apie kolegą, nusifotografuoti su naujuoju ar senuoju (beje, tikra muziejine retenybe) žinynu, pabendrauti tarpusavyje, pasikalbėti apie kiną ir, o kaipgi be to, pasižiūrėti filmų ištraukų.

Internetas pilnas klaidų

„Lietuvos kinematografininkai“ papildė 1986-ųjų Laimono Tapino parengto to paties pavadinimo žinyno duomenis. Dabar jame pateikiama informacija apie pusę tūkstančio lietuvių kino specialistų. Leidinys iliustruotas jų nuotraukomis, kadrais iš filmų, pateikiamos „Kino“ žurnalo ir kitų meno leidinių recenzijų ištraukos.

Knygos iniciatoriai – rašytojas, kino kritikas L. Tapinas ir režisierius Gytis Lukšas. „Laikau rankose 1986 metais išleistą knygelę. Ją Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, būdamas jos vadovu, saugojau kiek galėjau pačiose slapčiausiose vietose. Visas kitas kažkas nugvelbė, – pasakojo šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas G. Lukšas ir stebėjosi: – Pasidomėjau M. Mažvydo bibliotekoje – neturi. Pabandžiau dar keliose Vilniaus bibliotekose – dingo. Primenu – knygelė buvo išleista lietuvių, anglų, rusų ir vokiečių kalbomis. Šiuo metu čia tėra vienas lietuviškas egzempliorius, kaip matote, sužymėtas nuo naudojimo.“

Prieš keletą metų knygos iniciatoriai sumanė pakartoti žinyno leidimą. Tada L. Tapinas suabejojo tokiu uždaviniu. „Gyti, šiais laikais tai visiškai nerealu, – sakė jis. – Bet jei tai įvyktų, prailgintum mano gyvenimą.“

Dabar, įsitikinęs jau ir režisierius, finansavimą tokiai knygai būtų sunku gauti. „Greitai tokios knygos išleisti nebebus įmanoma – nebus nei tų, kurie duoda tam pinigų, nei kurie galėtų leisti. Spėjome paskutinę minutę, – svarstė G. Lukšas, rankose palygindamas dviejų knygų storį, ir pridūrė: – Šiais interneto laikais galima nuspausti mygtuką ir apie kiekvieną žmogų rasti parašyta „Vikipedijoje“. Tačiau ten pilna visokiausių klaidų. Leidinio apimtis augo kaip ant mielių. Pasklido gandas, kad tokio enciklopedinio žinyno mums pavydi dailininkai ir muzikai.“

Vienintelis priešas – laikas

Leidinio sudarytoja, tekstų rengėja ir redaktorė – kino kritikė Rasa Paukštytė. Ji surinko kinematografinininkų biografijas – nuo operatoriaus Jono Abarono iki režisierės Giedrės Žickytės bei režisierės, prodiuserės Alicijos Žukauskaitės.

Sudarytoja surašė svarbiausius kūrėjų vaidmenis ir darbus. Nepamiršo paminėti kitų meninių veiklų, – kad Gražina Baikštytė nuo 2001 metų dirba žurnalistinį darbą – kalbina kino ir teatro menininkus. Ilona Balsytė įkūrė savo ikimokyklinio muzikinio ugdymo įstaigą. R. Paukštytė priminė, kad Raimundas Banionis statė dramos spektaklius ir operas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Azerbaidžano, Norvegijos bei kituose teatruose. Šarūnas Bartas 1986 metais buvo Kauno mėgėjų kino studijos „Banga“ meno vadovas, tais pačiais metais šioje studijoje su Valdu Navasaičiu sukūrė dokumentinę apybraižą „Tofolarija“.

Žinyne jau yra kadrų iš naujausių filmų, kurių premjeros kino teatrus pasieks tik šį rudenį, ir ištraukų iš šių juostų apžvalgų. „Susirinkote savi. Džiugu, kad užsukote – žinau, visi esate užimti, – į kino menininkų bendruomenę kreipėsi Rasa. – Tą pajutau rengdama knygą – prašydama jūsų gyvenimo aprašymų, nuotraukų. Esu dėkinga tiems, kurie greitai sutiko prisidėti prie knygos, ir tiems, kurie atsakė „Jūs gaišinate mano laiką.“ Ši knyga turėjo vienintelį priešą – laiką. Parengti tokios apimties leidinį per mažiau nei metus, maniau, neįmanoma. Todėl ja tikėjau tik dvi dienas: tądien, kai sutikau rengti , ir tuomet, kai Helmutas Šabasevičius ją atvežė išspausdintą.“

Pinčiuko painiava

G. Lukšas su R. Paukštyte jau sutarė vyksią pas Violetą ir Laimoną Tapinus – veš padovanoti naujausią žinyną. Vėliau pasirodys ir pataisyta elektroninė jo versija. Sudarytojai nesureikšmina smulkių klaidų – jų pasitaiko visose didelės apimties leidiniuose.

Štai vos išleidę knygą jie pastebėjo painiavą „Velnio nuotakoje“. Žinyne rašoma, kad miuzikle Pinčiuko personažą įdainavo Vytautas Kernagis ir vaidino aktorius Gediminas Girdvainis. O turėjo būti: V. Kernagis įdainavo Girdvainio personažą, kurį vaidino aktorius Regimantas Adomaitis.

„Paskambinau vienai aktorei, klausiau: „Tai ką tame seriale vaidinai – žmoną ar meilužę?“ – „Žinai, neprisimenu“, – kuriozines situacijas prisiminė kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Rasa Paukštytė: „Ši knyga taip pat skirta lietuviškam kinui populiarinti, todėl saviplaka joje neužsiėmėme.“

„Skambindavau Izoldai šeštadienio rytą: „Po dviejų valandų reikia Sauliaus Kizo biografijos.“ Ir ji sukandusi dantis man sakydavo: „Gerai.“ Nežinau, su kuo dar iš kolegų galėtume taip dirbti. Kiek gi galima kentėti tokius skambučius?“ – mąstė R. Paukštytė.

Leidyklos „Krantai“ vadovas H. Šabasevičius sakė namie turintis tokį patį nutrintą pirmąjį knygos leidimą. Darbe dažnai tekdavo jį atsiversti. Autorių teigimu, dabar, suintensyvėjus kino gamybai, žinyną reikėtų atnaujinti kas penkerius-septynerius metus. „Už nugaros girdėjau šnabždesius: „Kam šito reikia?“ – prisipažino Rasa ir atsakė: – Nebežinau. Tas pats, kas klausti, kur gyvenimo prasmė.“

Be saviplakos

Knygos viršelyje panaudota bendra kinematografinininkų nuotrauka. Ji daryta, G. Lukšo žodžiais tariant, prieš didįjį išvarymą, – kai Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino fondas dar buvo Birutės gatvėje. Anuomet kino menininkai išsinešė kėdes ir, sustabdę eismą sostinės gatvelėje, susėdo priešais pastatą. Lietuvos nacionaliniame muziejuje išliko nespalvotos nuotraukos negatyvai.

„Lietuvos kinematografininkai“ – antrasis toks leidinys per Lietuvos kino gyvavimo laikotarpį. Suprantama, ir senąjį kiną reikėjo apžvelgti iš naujo, to ėmėsi Rūta Oginskaitė ir Živilė Pipinytė. „Negalėjome 1986-ųjų teksto perkelti į šiandieną. Taip, pavadinimai ir metai nesikeičia, tačiau pati retorika, pasakojimas apie vienus ar kitus autorius šiandieną neskamba, – tikino Rasa. – Surinkome ištraukas, kuriose apie režisierių kūrybinį indėlį ir palikimą atsiliepiama pozityviai. Ši knyga taip pat skirta lietuviškam kinui populiarinti, todėl saviplaka joje neužsiėmėme.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"