Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Pats geriausias pianisto laikas

 
2017 03 03 12:00
Gytis Cinauskas, minėdamas penkiasdešimties metų jubiliejų, koncertuos su Čiurlionio kvartetu.
Gytis Cinauskas, minėdamas penkiasdešimties metų jubiliejų, koncertuos su Čiurlionio kvartetu. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kovo 5-ąją, sekmadienį, Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje vyks koncertas „Romantikai iš Lenkijos“. Jame kartu su Čiurlionio kvartetu muzikuos pianistas Gytis Cinauskas, minintis penkiasdešimties metų sukaktį. „Pernelyg neteikiu reikšmės šiai datai, tačiau tai pats geriausias laikas apibrėžti nueitą kelią. Kūrybinės veiklos dešimtmečių neskaičiuojant – dar ne aštuoniasdešimt, – jaunatviškai juokavo ir pridūrė: – Kol nepasižiūri į pasą ar veidrodį, sunku patikėti, kad jau penkiasdešimt. Jautiesi kitaip...“

G. Cinauskas gimė ir augo Vilniuje. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), studijas tęsė Austrijos Graco aukštojoje muzikos mokykloje, tobulinosi Monrealyje, McGillo universitete. „Grace studijavau kamerinį muzikavimą. Lankiau meistriškumo kursus (per porą metų – net 23), turėjau daug naudingų pamokų, kurias vedė pasaulinio lygio žvaigždės. Koncertuodavau su įvairiais scenos partneriais“, – pasakojo Gytis.

Austrijoje pianistui pavyko sėkmingai pritapti. Vien per pirmuosius atstovavimo mokyklai metus jis buvo pasirodęs beveik visose Graco salėse, net ir vienoje žymiausių – Graco „Stefaniesaal“. Įrašė savo kompaktinę plokštelę.

Ratas pradėjo suktis – 60 koncertų per metus, gastrolės po Europą... Austrijoje solistas planavo įgyti daugiau praktikos bei žinių, tačiau patirta sėkmė viršijo lūkesčius. „Kompozitoriai rašė kūrinius (teko susidraugauti ir su šiuolaikine muzika), kuriuos reikėdavo atlikti. Buvo kūrybingas laikotarpis, sudarytos geros sąlygos tobulėti“, – pasidžiaugė G. Cinauskas.

Įsisuko į muziką

Paklaustas, kaip rado kelią į muzikos pasaulį, pianistas nedaugžodžiavo. Anot jo, kitaip negalėjo būti – šeimos gyvenimas sukęsis ne visai apie žemiškus dalykus. Gyčio tėvas – poetas, rašytojas, o mama – muzikos mokytoja. Tad visai nenuostabu, kad sūnus pasirinko menininko kelią. „Žinoma, kai esi jaunas, būna visokių klystkelių. Paauglystėje abejojau, ar verta muzikuoti“, – neslėpė pašnekovas.

Būsimas pianistas norėjo rašyti, būti žurnalistu, tačiau galutinai apsispręsti padėjo bičiulio patarimas, jo argumentai. „Įsisukau į muziką, nors ir buvo visokių trikdžių. Teko porą metų tarnauti kariuomenėje. Kiek vėliau patyriau plaštakos traumą, „iškrito“ dar geras pusmetis grojimo. Supratau, kad pianistui rankas reikia labai saugoti“, – sakė G. Cinauskas.

Po stažuočių grįžęs į Lietuvą, solistas gavo darbą LMTA, ten dirbo 13 metų. Karjerą tęsė Filharmonijos koncertų skyriuje. „Vienas kitą vijosi įvairūs meno projektai, įtraukė pedagoginė veikla“, – kalbėjo Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos ugdytojas.

G. Cinauskas neabejoja – reikia stengtis atsiremti į pozityvius dalykus.

Prieš keletą metų muzikui pavyko suburti Lietuvos ir Austrijos jaunimo simfoninį orkestrą, jis koncertavo abiejose šalyse. Prisidėjus Italijos muzikantams, lankėsi ir Italijoje. Orkestrui dirigavo šviesaus atminimo maestro Saulius Sondeckis. Iniciatyva buvo gyva trejus metus. „Vaikai pamatė pasaulio, praplėtė akiratį, susirado draugų, įgijo koncertinės praktikos. Tačiau lėšoms pasibaigus baigėsi ir projektas. Nieko nėra pastovaus, gyvenimas juda – atsiranda kas nors kita“, – viltingai sakė Gytis.

Jis pasidžiaugė, kad Lietuvoje populiarėja kamerinis muzikavimas. „Praėjusį savaitgalį sėdėjau pirmojo tarptautinio kamerinės muzikos konkurso vertinimo komisijos nario kėdėje. Mačiau keturias amžiaus grupes. Buvo įdomu stebėti, kad yra tiek daug norinčiųjų groti“, – pasidžiaugė koncertmeisteris.

Kai įsitrauki į ansamblį, pasak pašnekovo, sunku iš jo ištrūkti. „Kai esi solistas – visą laiką būni vienas. O man smagu bendrauti, susipažinti su instrumentais, jų specifika, talkininkauti teatrams“, – aiškino Gytis.

Kovo 5-ąją koncertuosiantis G. Cinauskas ir Čiurlionio kvartetas žada supažindinti publiką su Lietuvoje dar neskambėjusiais kūriniais. „Neteko girdėti, kad Lietuvoje iki šiol kas nors būtų atlikęs XIX amžiaus antrosios pusės jauno lenkų kompozitoriaus ir pianisto Juliuszo Zarębskio kūrinius. Jo vardas nebuvo plačiai žinomas, o kūriniai – nepelnytai užmiršti“, – sakė pašnekovas.

Pianistas Gytis Cinauskas akompanuoja žmonai dainininkei Raimondai Tallat-Kelpšaitei. Asmeninio albumo nuotrauka
Pianistas Gytis Cinauskas akompanuoja žmonai dainininkei Raimondai Tallat-Kelpšaitei. Asmeninio albumo nuotrauka

Lemtingas susitikimas

Per gyvenimą G. Cinauskas keliauja kartu su žmona Raimonda Tallat-Kelpšaite. „Esame susituokę jau dvidešimt dvejus metus. Abu studijavome Austrijoje. Nuo to laiko drauge ir muzikiniame (R. Tallat-Kelpšaitė – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė – aut.), ir šeimos kelyje“, – šypsojosi pašnekovas.

Sutuoktiniai susilaukė dviejų sūnų. Abu kremta mokslus M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Vieno sūnaus gyvenimą mes skyrėme dailei, o kito – muzikai, – lyg juokais, lyg rimtai kalbėjo Gytis. – Tik laikas parodys, ar tai buvo teisingas sprendimas. Bet kokiu atveju abu draugauja su muzikos instrumentais.“

Pianistas įsitikinęs: jei sūnūs ir netaps profesionaliais muzikais, muzika vienaip ar kitaip išliks svarbi jų gyvenime. Kol kas nėra galimybės nuo jos atsiriboti ar išvengti – ji visą laiką tvyro namų ore.

Vyresniam sūnui – dešimtokui Dominykui sekasi dailė. „Gal šioje srityje jis pasieks aukštumų? Jau turi savo viziją, – sakė tėvas. – Kai reikėjo rinktis vieną pasirenkamųjų dalykų, sūnus pasirinko muziką. Tai džiugina.“

G. Cinausko manymu, jei žmogus moka natų raštą – kalba dar viena kalba.

Septynerius metus Dominykui teko mokytis groti saksofonu ir fortepijonu. „Prievartos būdu buvo integruotas į Dvariono mokyklą“, – Gytis nevengė iš savęs pasišaipyti.

Jaunėlis keletą metų mokėsi griežti violončele, bet instrumentas nelabai „prilipo“. Tad dabar mielai lankosi choro skyriuje: dainuoja, koncertuoja, turi gitaros pamokų. „Matyt, šis instrumentas labiau tinka prieš paneles pasirodyti“, – traukė per dantį.

Šeimos laisvalaikis susijęs su muzika. „Jei pomėgis su darbu sutampa, net nepajunti, kad dirbi. Visos kelionės taip pat susijusios su koncertais. Kol judi, nėra kada ilsėtis“, – sakė pianistas.

Kuo vyresnis esi, anot pašnekovo, tuo svarbesni tampa šeimos reikalai. „Norisi paprasčiausiai pabūti kartu. Atsilaksčiau būdamas jaunesnis. Kelionės, stažuotės, koncertai... Suskaičiavome, kad pirmaisiais santuokos metais su žmona drauge praleidome vos porą mėnesių. Šeimos kasdienybė įsuka, tampa tarsi inkaru...“ – prisipažino Gytis.

Kokie rūpesčiai šiandien sukasi pianisto galvoje? „Nesinori kalbėti apie rūpesčius. Užtenka įsijungti televiziją, ir į tave pradeda juos kimšti. Aplinkui vien negatyvumas, o norisi daugiau pavasario saulės, kad visa klostytųsi daug paprasčiau“, – atsiduso jis.

G. Cinauskas neabejoja – reikia stengtis atsiremti į pozityvius dalykus. Lankytis kultūros renginiuose, tobulėti. „Iš televizijos projektų nieko nepasisemsi – išjungei ir pamiršai. Užgeso... O apsilankius operoje ar gerame koncerte įspūdžiai išlieka gyvi ilgai“, – dėstė pianistas ir pacitavo poetą Kazį Bradūną: „Gyvenimas lyg paukštis / Tik palingavo ant šakos / Ir nulėkė... / O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"