Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Per žemaičio koncertus nėr ko juoktis

 
2017 06 04 12:00
Bardas Povilas Girdenis.
Bardas Povilas Girdenis.

Šviesaus atminimo kalbininko, didžio žemaičio, Vilniaus universiteto profesoriaus Alekso Girdenio atžalos – Povilas ir Juozapas kilę iš Vilniaus, tačiau žemaitiška tarmė jiems tarsi gimtoji. Iš Mažeikių krašto kilęs tėvas su savo šeima kalbėjosi tik žemaitiškai, esą tokia tradicija. „Abu su broliu gebėjome bendrauti ir žemaitiškai, ir bendrine kalba“, – vaikystę prisiminė vienas jo sūnų – istorikas, bardas Povilas Girdenis.

Jaunesniųjų Girdenių mama, Povilo žodžiais tariant, gimusi pačiame „aukštaitiškiausiame“ krašte – Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkėse.

„Tačiau ir ją galima laikyti vilniete, nes čia baigė mokyklą. Dar vaikystėje persikraustė į sostinę. Chruščiovinio atšilimo laikotarpiu daugelis šeimų kraustėsi į didesnius miestus“, – pasakojo istorikas.

Augę kartu su močiute, ilgą laiką gyvenusia sostinėje, tačiau užsispyrusiai neišmokusia bendrinės kalbos, tėvo – didelio savo krašto patrioto ir mamos – kalbančios bendrine kalba – vaikinai turėjo prisitaikyti.

„Buvome dvitarmiai vaikai. Nejautėme jokio sunkumo persiorientuoti“, – sakė Povilas ir pridūrė, kad nebent po ilgų vasarų, praleistų kaime, grįžus namo būdavo sunkiau pereiti prie bendrinės kalbos, o kalbėti žemaitiškai niekada neiškilę jokių barjerų.

Ankstyvoje vaikystėje, iki kokių trejų metų, Povilo vasaros bėgo prie Tirkšlių – Užlieknės kelio, dabar jau išnykusiame Jonaičių kaime.

Vėliau Daubariuose, esančiuose Mažeikių rajone. Daubariai, pasak pašnekovo, skirtingai nei kiti Lietuvos kaimai, yra linkę plėstis, keisti profilį: tampa Mažeikių priemesčiu.

Dvikalbystė, pašnekovo manymu, – normalus reiškinys. Čia Povilas neįžvelgia nieko ypatingo, neva tai būdinga daugumai mišrių šeimų. „Kieme dėl to nebuvo jokių patyčių (kaip dabar madinga sakyti), – juokėsi jis. – Net priešingai, prašydavo pamokyti. Kai tarpusavyje imdavome kalbėtis emocingiau, greitesniu tempu, visi manydavo, kad tai mūsų slapta kalba.“ Bardas išskyrė šiaurės žemaičių tarmę, anot jo, čia yra ko nesuprasti.

P. Girdenis linkęs manyti, kad priverstinis tautinio kostiumo devėjimas ar etnologijos kultūros mokymas mokyklose niekur nenuves. Pašnekovo teigimu, tarmės yra mūsų šaknys – tai, kas tikra, ilgainiui išsirutulioję. Gyva, nes keičiasi. „Per tarmes yra pats tiesiausias kelias išsaugoti savo šaknis, puoselėti lietuvybę“, – dalijosi įžvalgomis garsaus tarmių tyrinėtojo sūnus.

„Daug gražių darbų gali nuveikti įpykęs, jei gebi pyktį nukreipti tinkama linkme.“

Deja, nors 2013-ieji ir buvo paskelbti Tarmių metais, visos gražios kalbos buvo tuščios. „Neseniai teko susidurti su tokia tendencija, kai kalbos tvarkytojai draudžia įmonėms vadintis tarmiškai. Kryžiumi gulasi ir po tarmiškais Telšių ar Varnių miestų užrašais, – paradoksalią situaciją apibūdino Povilas. – Apeliuoja į tai, kad žemaičių rašyboje rašmenimis ā, ē (arba dviraidžiais aa, ee) būtina žymėti tuos garsus, kurie tariami vietoj bendrinės kalbos dvibalsių ai, ei.“

(Ne)pomėgis

P. Girdenis pernelyg neteikia reikšmės nueitam keliui. Gyvenimas kaip ir daugelio jo kartos žmonių: mokykla, universitetas, sovietinė armija. Jau daugiau nei dvidešimtmetį dirba pagal įgytą istoriko archyvisto profesiją Lietuvos ypatingajame archyve, dabar yra skyriaus vedėjas.

Vis dėlto Povilas labiau atpažįstamas kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas. „Daugelis labai nustemba, kad yra kitaip, nei jie manė. Kas man yra muzika? – retoriškai klausė bardas ir pasvarstė, kad pomėgiu to pavadinti negalėtų. – Dalyvauju visuose kiek tik įmanoma koncertuose, tam skiriu bene visą savo laisvalaikį.“

Anot atlikėjo, taikliausiai būtų šį jo muzikavimą palyginti su kolektyviniu sodu. Povilas prisiminė savo gimtųjų namų Vilniaus Antakalnio rajone vaikystės kiemą. Savaitgaliais ištuštėdavęs tik dėl vienos priežasties – beveik visi to meto inteligentai turėjo sodus. Pašnekovo manymu, tai buvo ta, dar neatitrūkusi nuo žemės karta. Ne tokie turtingi – autobusais, turtingesni – nuosavais automobiliais, visi jie traukė į sodus.

Povilas Girdenis: „Nutariau įrodyti, kad ta iš šono žvelgiant netašyta, šiurkšti, kaimiška, vos ne tvartu atsiduodanti tarmė gali skambėti lyriškai.“

„Jiems rūpėjo pats procesas, nes rezultatai ne visada būdavo džiaugsmingi, – šypsojosi jis prisiminęs ir pridūrė, kad savo muzikavimą prilygina šitam sodui, kuriame dažnai kapstosi, o atomazga, deja, ne visada būna tokia, kokios norisi: – Galbūt šiek tiek per daug literatūriška, bet, manau, gan tiksliai apibūdinanti alegorija.“

Povilui sekasi aprėpti abi sritis – istoriko ir dainuojamosios poezijos atlikėjo. Jis įsitikinęs, kad tai gelbsti nuo per didelio užsidegimo susitelkti į vieną veiklą.

Istoriko darbas ne mažiau įdomus bei turiningas, gal kiek mažiau matomas. Tačiau ir čia, ieškodamas atrandi – viešojoje erdvėje rengiamos dokumentų parodos, publikacijos.

Muzika lydėjo nuo vaikystės

Į sceną būsimasis bardas pirmą kartą įžengė būdamas devynerių. Dalyvavo liaudies dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“ veikloje, dainavo chore, vėliau mokėsi groti birbyne. „Muzika mane lydėjo nuo vaikystės. Intensyvios gastrolės padėjo perprasti scenos kultūrą, – kalbėjo P. Girdenis. – Išmaišyta visa tuometinė Sovietų Sąjunga iki pat Vladivostoko, kur į rankas pateko ir gitara.“

Įvaldžius gitarą, kaip įvardijo Povilas, prasidėjo ilgai trukęs rokenrolas. Trejus metus grojo daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančioje grupėje „Blues Makers“. „Neblogai sekėsi, dar skamba tos dainos, prie kurių esu prikišęs nagus“, – pasidžiaugė jis.

Lietuvišką kūrybą palaikantis P. Girdenis grojo įvairiose bliuzo bei rokenrolo grupėse. Ilgainiui atsigręžė į dainuojamąją poeziją, nuo kurios ir buvo pradėjęs. „Esu įsitikinęs: rokenrolas – jaunų žmonių muzika. Su bičiuliais muzikantais diskutavome, kad amžiaus limito neturi kantri, bliuzo muzikos stiliai, na, ir tie roko atlikėjai, kurie jau yra tapę legendomis. Mažiau žymūs garbaus amžiaus rokeriai ne man vienam sukeltų šypseną“, – juokėsi keturiasdešimt septynerių atlikėjas.

Povilui pavyko sukurti tarmiškų dainų pagal tėvo žemaitiškus eilėraščius, jos pasirodė kompaktine plokštele „Žemaičiūse“ drauge su Šilalės kraštiečių draugijos išleista knyga „Žemaičių kultūros savastys. Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio.“

„Ilgai puoselėjau mintį apie tokią plokštelę. Koncertuodamas visai kitokiame kontekste neturėjau postūmio, buvau įsisukęs į koncertų gausybės ratą. Nebuvo kada sustoti“, – atvirai prisipažino pašnekovas.

Vis dėlto vyrą aplankė mūzos, ir ne kur kitur, o svečiuojantis Žemaitijoje. Garsus kalbininkas prof. A. Girdenis mėgo ne tik rašyti, artimųjų apsuptas jis dažnai skaitydavo eilėraščius. „Daugelį jų mokėjau atmintinai. Atsidūrus toje vaikystės aplinkoje, galvoje ėmė suktis ištisi motyvai, kilo daug kūrybinių minčių“, – sakė bardas.

Supykdė žemaitį

Apsilankiusį viename estrados koncerte Povilą ne juokais supykdė žemaičiuojantys atlikėjai, pavertę juokais žemaitišką šnektą. „Daug gražių darbų gali nuveikti įpykęs, jei gebi pyktį nukreipti tinkama linkme. Nutariau įrodyti, nors ir siauram ratui, kad ta iš šono žvelgiant netašyta, šiurkšti, kaimiška, vos ne tvartu atsiduodanti tarmė gali skambėti lyriškai“, – aiškino P. Girdenis.

Po pirmųjų pasirodymų stebino žiūrovų reakcija – pasakęs, kad dainuos žemaitiškai, Povilas sulaukdavo krizenimo. Bardas spėjo, kad tokiam įvaizdžiui įtakos turėjo komediniai vaidmenys, kuriuos kuriant nevengiama kalbėti netašyta, tarmiška šnekta. „Jei dainuoja, tai žemiau jūros lygio, jeigu vaidina – tai asocialius asmenis“, – konstatavo jis.

Kiek vėliau atėjo supratimas – per P. Girdenio koncertus juoktis nėra ko. Atlikėjas randa senos, geros žemaitiškos satyros: „Rimtų, prasmingų dainų, iškeliančių vertybes, o ne beprasmį juoką.“

Paklaustas, kuo ypatingas dainuojamosios poezijos žanras, Povilas tikino, kad bardams, priešingai nei populiariosios muzikos atlikėjams, nedera reklamuotis, daryti viešųjų ryšių akcijų. Jis pabrėžė, kad apie populiarių dainininkų apatinį trikotažą žinome daugiau nei apie jų muziką. O dainuojamosios poezijos atlikėjams svarbu, kad klausytojai juos surastų patys. „Turi kantriai laukti, o klausytojų gali atsirasti arba ne. Reikia tenkintis tuo, ką turi, džiaugtis, jei atsiranda mėgėjų, – įsitikinęs P. Girdenis. – Laimei, žanro populiarumas nepriklauso nuo žiūrovų kiekio.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"