Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Petras Zurlys: „Gyvenimas ir knyga – visuomet šalia“

 
2016 06 07 6:00
Petras Zurlys: "Jaunystės įprotis skaityti iki pat paryčių niekur nedingo. Jeigu knyga įtraukia, lieku nemiegojęs."  Evelinos Joteikaitės nuotrauka

Šie metai paskelbti Bibliotekų metais. Ta proga nuo birželio 1-osios prasidėjo skaitymai „Vasara su knyga“. Pradžios renginys organizuotas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, kuriai vadovauja Petras Zurlys. Iš šio sostinės kultūros židinio tądien šaukiniai pasiekė šalies regionų centrus.

Karštą vasaros popietę pro antro aukšto langą išvydau energingai nusiteikusį A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorių P. Zurlį, šilta šypsena padrąsinantį užeiti į svečius. Kukliai prisistatė bibliotekininku ir sutiko pakalbėti ne tik apie knygos vasaros akciją.

Nuo saulėtekio iki saulėlydžio

– Kokią žinią skleidė šis renginys?

– Kartu su Kultūros ministerijos atstovais sprendėme, kaip sudominti, atkreipti dėmesį į skaitymą, bibliotekas. Sumanėme ciklą „Vasara su knyga“, kuris skleistų bendrą žinią: „Skaitymas yra malonumas, skaitymas yra atostogos, skaitymas yra bendravimas.“ Diskusija prie apskritojo stalo išsirutuliojo į tikrą skaitymo bangą, ji jau nusirito per Lietuvą. Atostogų metas – visus traukia prie jūros, bet organizuoti šventę tik pajūryje būtų neteisinga. Ją turi pajusti visi. Taip kilo akcijos idėja, kuri prasidėjo birželio 1-ąją bendru renginiu „Vasara su knyga: nuo saulėtekio iki saulėlydžio“.

Nutiesėme teletiltą, kuriuo skaitymai nuo 8 iki 23 valandos buvo perduodami iš vienos apskričių viešosios bibliotekos į kitą, o visos akcijoje dalyvaujančios bibliotekos galėjo ir stebėti renginio transliaciją, ir pačios aktyviai organizuoti skaitymus. Pradžios renginys vyko Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, o vėliau kas tris valandas teletiltu buvo perduodamas Kaunui, Panevėžiui, Šiauliams ir baigėsi Klaipėdoje.

Labiau žinomų ir girdimų žmonių kalbėjimas apie knygas, skaitymo teikiamą naudą daro teigiamą įtaką. Jų pavyzdžiai, domėjimasis literatūra užkrečia ir kitus. Buvimas kartu, palaikymas, gera patirtis – paveiki. Nuoširdžiai tariami žodžiai garsesni, juos lengviau išgirsti. Nenukrinta kur nors be žinios.

Bibliotekų uždavinys – pritraukti skaitytojus nuo jaunumės, tačiau jauni žmonės dabar išlaisvėję, juos sunku įkvėpti, kuo nors suvilioti. Todėl ir bibliotekoms tenka prie jų poreikių derintis, ne taip, kaip būdavo anksčiau: bibliotekininkas kaip cerberis – trigalvis šuo. Neleidžia, drausmina, verčia. Dabar bibliotekose vyrauja jauki netvarka. Jaunimas atsineša gitaras, sklaido užrašus, kuria, rašo. Gyvena bibliotekoje, jaučiasi lyg savo namuose.

– Juodasis bibliotekų laikotarpis baigėsi?

– Toks periodas buvo. Nepavykdavo rasti kalbos su valdžiomis. Prieš kokius dešimt, penkiolika metų bibliotekos buvo visai apleistos ir netvarkomos. Trūko pinigų knygoms. Juntamas nepriteklius skatino judėti pirmyn. Žingsnelis po žingsnelio šiuolaikinė biblioteka tapo atvira ir draugiška visuomenei.

Diegiamos naujausios technologijos žengia į bibliotekas drąsiai, galima sakyti, koja kojon su laiku, galbūt net aplenkdamos laiką. Remdamasis naujovėmis gali daugiau sužinoti ir pažinti. Visuma – gerėjanti.

– Atėjo knygų aukso amžius?

– Sunku pasakyti, kada knygos išgyveno aukso laikus. Spaudos draudimo laikotarpiu ar tada, kai pasirodė rankraščiai? Galbūt sovietmečiu, kai knygos leistos šimtatūkstantiniais tiražais, bet vėl – kaip turinys? Jei negali parašyti ką nori, kokia jų išliekamoji vertė? Knygų gali būti stirtos, bet jose glūdinti ideologija užgniaužia pasirinkimo laisvę.

Galbūt jau šiandiena yra knygų aukso amžius. Jei dar ne, tai jo sulauksime. Knygos – šventas dalykas.

Skaitai ir gyveni

– Esate sakęs: „Viskas, ką aš turiu brangiausio – mano gimtinė...“ Su meile prisimenate gimtąją aplinką?

– Esu kilęs iš Burokaraisčio kaimo Varėnos rajone. Reikia pamatyti tą Dzūkijos kampelį, perlą vakariniame Burokaraisčio ežero krante. Mūsų tėvonijos sodyba galinė, už jos prasideda kitas kaimas, bet jo tolumoje nematyti. Pasaulyje nedaug tokių gražių vietų, ne visiems lemta patirti tokią vaikystę – apsuptą ir užliūliuotą gamtos. Kai pusė gyvenimo nueita, malonu atkurti jaunystės dienų prisiminimus.

Kai dar buvau studentas, iš miesto visuomet noriai grįždavau gimtinėn. Nuo pakelės plento iki namų – gal kokie trys kilometrai. Tai aš per mišką iš pradžių pėstute, vėliau pasileisdavau ristele, o pajutęs gimtųjų vietų artumą – bėgte. Sutiktus kaimo žmones kalbindavau tik dzūkiškai. Ir dabar grįžęs į Dzūkiją kalbu dzūkiškai, nepamiršau tarmės, tai įgimta.

– Skaitymas ir knygos, kalbos pomėgis paskatino pasirinkti profesiją?

– Kaime buvo mokyklos biblioteka ir kaimo biblioteka seniūnaitijos centre – Nedzingėje. Lankydavausi abiejose. Labai mėgau skaityti knygas. Nesigailiu pasirinkęs bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę, nors ir buvo svarstymų studijuoti lietuvių filologiją. Knygų ir lietuvių kalbos pomėgis lydi mane visą gyvenimą.

Vaikystėjė mus, dar visai berniūkščius, sustabdė rusakalbis vairuotojas paklausti kelio. Nežinojo, kaip nuvažiuoti prie ežero. Nors ir gerai nemokėdami rusiškai, vis tiek stengėmės atsakyti, laužėme liežuvius, rodėme kelią paklydėliui. Tolėliau ėjusi ir pokalbį girdėjusi mūsų lietuvių kalbos mokytoja tada paauklėjo: „Kodėl nepaaiškinote lietuviškai? Savo šalyje kalbėkite savo kalba.“ Tik ūgtelėjęs supratau, ką ji norėjo pasakyti, o tuomet, regis, užvis svarbiausia buvo parodyti kelią ežero link...

Kiekvienam – sava knyga

– Kai susijungia patyrimas ir suvokimas, atsiranda žinojimas...

– Gyvenimas ir knyga eina šalia. Ją skaitai ir gyveni. Asmeninių potyrių nepasisemsi iš knygų. Skaitymas neužveda ant kelio, bet nukreipia tinkama kryptimi.

Gyvenimas kupinas visokių įvykių ir siužetų, tokių ir knygose gali nerasti. Jei viską išgyvensi, įsijausi – perskaitysi stiprų romaną. Nepriklausomybės pradžioje tikrovė tapo tokia, kokios spektaklyje nesuvaidinsi, o knygoje neaprašysi. Turėjai būti čia ir dabar. Kai visko gauni iš tikro gyvenimo...

– Knyga lieka nuošalyje. Ad feliciora tempora – iki geresnių laikų?

– Gal ne tiek mažiau skaitau, kiek labiau renkuosi knygas. Jaunas būdamas skaičiau kas pakliuvo.

– Kokios svarbiausios jūsų gyvenimo knygos? Gal yra tokių nenublunkančių, įstrigusių į atmintį, skaitomų ne kartą, prie kurių norisi grįžti, įknibti iš naujo?

– Kiekvienam yra sava knyga. Dar būdamas studentu perskaičiau Knuto Hamsuno trilogiją „Badas. Panas. Viktorija“, ji paliko stiprų įspūdį. Stipendijos ir lašinių iš kaimo nebeliko, patyriau studentišką badmetį. Tuomet skaičiau „Badą“ tikrąją ta žodžio prasme. Įtaigumas privertė net riktelėti, įsijaučiau į kiekvieną žodį.

Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ skaičiau gal penkis ar šešis kartus. Kiekvieną kartą jis kitaip įdomus.

Anos Filip „Tiktai akimirka“, rodės, vienintelė tokia knyga pasaulyje apie didžiąją meilę. Autorės išgyvenimai, asmeninė istorija, parašyta po savo vyro garsaus aktoriaus Gerard'o Philipe'o mirties, – palietė ir užgavo jautriausias mano širdies stygas. Siūlysiu leidykloms šią naujai atrastą knygą išleisti pakartotinai.

Popierinė ar elektroninė

– Atsiradus e. knygų ilgą laiką buvo diskutuojama, ar jos pakeis popierines. Šlamantys puslapiai – gyva materija, o knygų skaityklės – ateitis?

– Elektroninė knyga patogi, gali skaityti keliaudamas traukiniu ar lėktuvu. Mano vaikai pamėgę tokias knygas, ir aš gerbiu jų pasirinkimą, nes jiems taip patogiau, maloniau. Kompiuteris, elektroninių knygų skaityklės – naujos technologijos. Turime jas priimti ir naudoti. Jei žmogus nuolat plečia savo akiratį – jis tobulėja. Duok, Dieve, daugiau tų naujovių, kad būtų galima kuo nors naudingu domėtis.

Aš laikausi „gyvos“ knygos, tačiau sveikinu visus pasirinkusiuosius kitokias skaitymo galimybes.

Užaugau su tikromis, popierinėmis knygomis. Skaitydavau iki pat paryčių... Šis įprotis niekur nedingo, jeigu knyga įtraukia, lieku nemiegojęs. Pagautas įdomaus turinio turiu ją perskaityti iškart, neatsitraukdamas.

– Apklausų duomenimis, beveik ketvirtadalis skaitančių e. knygas tai daro naudodamiesi išmaniuoju telefonu. Kaip pasidalyti tikru skaitymo džiaugsmu su žmonėmis, įsistebeilijusiais į ekranus?

– Reikia suteikti progą pabendrauti su knyga, leisti pajusti šiurenančių lapų prisilietimą. Kai skaitai tikrą knygą, tarytum užmezgi su ja ryšį, pajauti intymumą, bendravimo procesą. Knyga gali būti meno kūrinys savo turiniu – pati iš savęs.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"