Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Pianisto G. Aleknos gyvenimas tarp dviejų žemynų

 
2017 04 08 12:00
Gabrielius Alekna – pirmasis iš lietuvių, kuriam suteiktas Niujorko Juiliardo mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gabrielius Alekna jau du dešimtmečius gyvena tarp Vilniaus ir Niujorko. Į gimtinę keletą kartų per metus grįžtantis muzikas prisipažino, kad ir būdamas sostinėje, ir didžiausiame JAV mieste jaučiasi esąs savo namuose. „Vienintelis Niujorko trūkumas, kad jis per toli nuo Vilniaus“, – juokavo G. Alekna ir netruko pridurti, kad šiais laikais susisiekimo galimybės leidžia keliauti pakankamai lengvai.

Apsisprendimą likti Niujorke kitados nulėmė ne vien sėkmingai susiklosčiusi karjera, bet ir asmeninio gyvenimo pokyčiai. Kitoje Žemės pusėje muziko laukia žmona Mariana kartu su vaikais: septynmečiu Nikolu ir keturmete Clara.

Grįžęs į Vilnių visada apsistoja gimtuose namuose, pas mamą. Susitikę su vienuolika metų vyresniu broliu dalijasi tėvystės džiaugsmais. „Dabar draugaujame šeimomis“, – šypsojosi Gabrielius.

Vyresnėlis Darius studijavo klasikinę filologiją, dabar dėsto Lietuvos edukologijos universitete. „Aukštasis išsilavinimas, pedagoginė veikla mūsų šeimai itin svarbi“, – pripažino G. Alekna ir paminėjo, kad tėtis irgi dėstytojavo, Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstė inžineriją.

Gabrieliui taip pat įdomu mokyti. Jo manymu, perduoti savo patirtį – muziko pašaukimo dalis.

Vieną vakarą – du koncertai

Šiandien, balandžio 8-osios vakarą, Nacionalinėje filharmonijoje skambės G. Aleknos interpretuojami lietuvių kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus bei rusų romantiko Piotro Čaikovskio kūriniai. „Nors su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) bendradarbiauju jau daug metų, tačiau tai bus pirmas kartas, kai atliksiu du koncertus per vieną vakarą, – kalbėjo muzikas. – Manau, kad ir publikai bus įdomu išgirsti įvairesnės muzikos „Pokalbiuose su fortepionu“.

„Ypač talentingas pianistas ir muzikas“, – kitados apie G. Alekną atsiliepė žymusis Danielis Barenboimas, vėliau pakvietęs lietuvį ir į paties rengiamus Ludwigo van Beethoveno sonatų atlikimo meistriškumo kursus, organizuotus Niujorko „Carnegie Hall“. G. Alekna yra laureatas keturiolikos tarptautinių konkursų, tarp kurių minėtini L. van Beethoveno pianistų Vienoje, Hilton Hedo (JAV), Maria Canals (Ispanija), M. K. Čiurlionio tarptautinis pianistų ir vargonininkų bei kt. Pianistas mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1996 metų – Juiliardo mokykloje Niujorke (prof. Jerome Lowenthalis). G. Alekna – pirmasis iš lietuvių, į šią garsiąją mokyklą priimtas skiriant visą stipendiją. 2006 metais tapo pirmuoju lietuviu, kuriam suteiktas Juiliardo mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis.

Muzikalumas užkoduotas genuose

Nors abu tėvai techninių specialybių atstovai, tačiau muzika jų šeimoje visada užėmė svarbią vietą, buvo mėgstama ir vertinama. Gabrielius įsitikinęs, polinkis muzikai užkoduotas genuose. Senelis, dėdė – muzikai, tėtis skambino pianinu. „Tėčio dėka tapau profesionalu. Jis labai stengėsi ir prižiūrėjo. Be šito muziko kelias sunkiai įsivaizduojamas“, – dėkingas kalbėjo pianistas. Klasikinės muzikos atlikėjas pasakojo, kad mama dar prieš jam gimstant tarsi numatė ateitį. „Būtent ji norėjo, kad būčiau pianistu, o tėtis iš patirties žinojo, koks tai sunkus kelias, tad bandė ją atkalbėti nuo tokio rimto gyvenimo uždavinio man, tačiau mama užsispyrusiai siekė tikslo“, – prisipažino pašnekovas.

Būsimas pianistas muzikos pradėjo mokytis būdamas penkerių. Abejonių dėl pasirinkimo niekada nebuvo, na, nebent paauglystėje, kai norėjosi vien žaisti šachmatais ar skaityti knygas. Tačiau tokios dvejonės, pasak G. Aleknos, ypač ilgai netrukdavo. „Profesiją pasirinkau, kai buvau penkerių metų, – konstatavo jis. – Man sunkiai suvokiamas tas pojūtis, kai sulig aštuonioliktu gimtadieniu turi apsispręsti, ką toliau veikti gyvenime.“

Jaunas vyras pripažino visada norėjęs išvykti studijuoti svetur. „Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks praplėsti horizontus, pasisemti naujų žinių, tobulėti. Esu dėkingas prof. Liucijai Drąsutienei, kad ji mane šiek tiek sulaikė sakydama, jog turiu išlaukti geriausios galimybės. Įkalbėjo likti Muzikos ir teatro akademijoje, kad „turėčiau lietuviškas šaknis“. To patarimo paisiau“, – paaiškino savo sprendimą.

Valstybinės sienos klasikinei muzikai neturi reikšmės, tai tarptautinė kalba. Nors frazė ir skamba nuvalkiotai, tačiau, anot G. Aleknos, nori nenori – taip yra. Bet priimti šios tezės paraidžiui nereikėtų. Muzika, pašnekovo teigimu, persismelkusi kultūra. „Visai svetimos kultūros muzika mums nėra iki galo suprantama, kaip ir svetima kalba“, – įsitikinęs jis.

Viename savo interviu pianistas yra sakęs, kad jei karjera ne tarptautinė – jos tiesiog nėra“. Paklaustas, ar bėgant metams požiūris nepakito, G. Alekna pabrėžė, kad klasikinės muzikos atlikėjų kalba daug kur padeda užmegzti ryšį: „Esame savotiška Šengeno zona – tam tikra erdvė, apimanti visą pasaulį. Skirtingai nei lietuvių populiarioji muzika, kuri kirtus Latvijos sieną nieko nebereiškia...“

Jis pasidžiaugė, kad klasikinė muzika įgyja vis didesnį svorį visuomenėje, tad yra daugiau galimybių reprezentuoti visiems suprantamą meną kitose šalyse.

Keturiolikos prestižinių tarptautinių konkursų, tarp jų L. van Beethoveno pianistų konkurso Vienoje laureatas netiki talentu. „Talento samprata prasideda labiau nuo polinkio konkrečiai sričiai, o vėliau lieka tik paties žmogaus pasirinkimas, kuo jis domėsis, kaip lavinsis, kiek įdės darbo“, – įsitikinęs pianistas.

Puoselėja V. Bacevičiaus palikimą

Garsiose salėse ir festivaliuose koncertuojantis G. Alekna taip pat yra lietuvių kompozitoriaus V. Bacevičiaus (1905–1970) muzikos tyrinėtojas: paskelbė mokslinių darbų, sudarė ir redagavo dvitomį jo fortepijoninės muzikos leidinį „Vytautas Bacevičius. Kūriniai fortepijonui. Pirmasis leidimas“ (Lietuvos muzikos informacijos centras, 2006), o jo darbas apie V. Bacevičiaus kūrybą buvo apdovanotas kaip geriausia Juiliardo mokyklos metų disertacija.

Svarbi G. Aleknos kūrybinės veiklos sritis – muzikos įrašai. Britų leidyklos „Toccata Classics“ 2016-ųjų rugsėjį išleista jau antra pianisto įrašyta V. Bacevičiaus solinės fortepijono muzikos plokštelė. Pirmojoje tos pačios leidyklos plokštelėje – bendradarbiaujant su penkiskart „Grammy“ apdovanota prodiusere Juditha Sherman bei penkiskart šiam apdovanojimui nominuota pianiste Ursula Oppens įrašyti visi V. Bacevičiaus „Žodžiai“ („Toccata Classics“, 2011). 2015– aisiais didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos leidybos kompanija „Naxos“ išleido V. Bacevičiaus kūrinių plokštelę, kurioje pianistas atlieka šio kompozitoriaus III bei IV koncertus su LNSO ir triskart „Grammy“ nominuotu dirigentu Christopheriu Lyndonu-Gee. „Įdėta nemažai darbo į gaidų paruošimą. Kad žinočiau, kokia yra sąveika tarp mano ir orkestro partijos, turėjau pats žymėti orkestrinius įstojimus... Apskritai, net nebuvo spausdintų natų“, – rodydamas gaidų sąsiuvinį kalbėjo Gabrielius.

Apsisprendimą likti Niujorke kitados nulėmė ne vien sėkmingai susiklosčiusi karjera, bet ir asmeninio gyvenimo pokyčiai.

V. Bacevičius, pašnekovo nuomone, buvo puikus pianistas, tiek savo kūrinių fortepijonui kiekybe, tiek kokybe. „Deja, nemažai kompozitoriaus kūrinių neišleista, neišspausdinta, neatlikta“, – apgailestavo muzikas.

Pasisukus kalbai apie tarpukario Lietuvos kompozitorius, pianistas svarstė, kad V. Bacevičiaus kurta muzika buvo bene įdomiausia ir pažangiausia iš visos, parašytos tuo metu. „Iš dalies likimas liūdnas – kompozitorius pripažįstamas kone svarbiausia figūra lietuvių muzikoje po M. K. Čiurlionio, tačiau jo kūryba ilgą laiką nesulaukė didesnio dėmesio, kurio nusipelno“, – įvardijo susirūpinimą.

Galima sakyti, kad G. Aleknos rūpesčiu, ši didžiuė spraga kaskart pildoma. „Džiaugiuosi, kad galiu vykdyti tą darbą. Esu dėkingas Filharmonijai, kad skatina šiuos ieškojimus, už suteiktas galimybes įrašinėti koncertus su fortepijonu“, – dėkojo pianistas.

Jis atkreipė dėmesį, kad ateinančio šeštadienio koncertas – tai unikali proga pasiklausyti V. Bacevičiaus kūrinių, nelaukiant specialios progos: jubiliejaus ar šiuolaikinės muzikos festivalio.

Dėkoja likimui

Nepaneigsi, darbas prie fortepijono reikalauja didelio susitelkimo. Tai, pasak G. Aleknos, labiau gyvenimo būdas nei profesija. „Nėra taip, kad pasibaigus darbo dienai gali užtrenkti kontoros duris, pradėti kitą gyvenimą. Todėl ir atskiros laisvalaikio koncepcijos nėra, yra tik poilsis tarp darbo sesijų, – atskleidė pianistas. – Geriausios atostogos – slidinėjimas, mėgstame visa šeima ištrūkti į kalnus bent porą savaičių per metus.“

Muzikas domisi aplinkiniu pasauliu, politika, įvairiomis meno, visuomeninio, socialinio, muzikinio gyvenimo tendencijomis. „Kadangi gyvenu Niujorke, stengiuosi kiek įmanoma labiau naudotis meno sostinės siūlomais neįtikėtinais turtais, mėgautis tikrai aukšta meno kokybe, stebėti, kas vyksta aplink, – dėstė G. Alekna. – Po išskirtinio solinio koncerto „Metropolitan Opera“ grįžtant namo pėsčiomis palei centrinį parką – dėkoji likimui, kad gyveni tokiame mieste.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"