Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Plutono išdaigos ir pokalbiai su Jurga

 
2015 11 28 6:00
„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“: tai Laimos senelės Zelmos Bariss 1921 metais išsiuvinėta ir apnerta nosinė. Išvykdama į Stambulą kaip palaiminimą ji pasiėmė tik šią senelės nosinę ir jos raudono gintaro karolius. Nosinę įrėmino ir nuvežė dovanų savo jaunesnės sesers dukrai Zelmai, gyvenančiai Kopenhagoje.
„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“: tai Laimos senelės Zelmos Bariss 1921 metais išsiuvinėta ir apnerta nosinė. Išvykdama į Stambulą kaip palaiminimą ji pasiėmė tik šią senelės nosinę ir jos raudono gintaro karolius. Nosinę įrėmino ir nuvežė dovanų savo jaunesnės sesers dukrai Zelmai, gyvenančiai Kopenhagoje. Asmeninio albumo nuotraukos

Laima Kot – latviškas balsas iš Turkijos. Sakote, negirdėjote apie tokią? Ne tik girdėjote – žinote! Latvių rašytojos Laimos Muktupavelos „Pievagrybių testamentas“ apie Airijoje plušančius latvių emigrantus labai tiko ir mūsų skoniui, atitiko aktualijas. Dėl tokios sėkmės gana greitai buvo išverstas ir kitas L. Muktupavelos romanas „Kilpa“, ironiškas trileris (abi knygas į lietuvių kalbą išvertė Dzintra Elga Irbytė; pasirodė jos atitinkamai 2003 ir 2006 metais).

Laima pakeitė ne tik pavardę – visą gyvenimą. Pasitaisė po sunkios ligos. Turi būstą Rygoje, Ramybės gatvėje, tačiau dabar jos namai – Stambule, kur pro langus ji žvelgia į Bosforo sąsiaurį, kuriuo argonautai plaukė ieškoti aukso vilnos. Laimą arčiau aukso vilnos atvarė... tolima planeta.

Rašytoja prirašė daugiau knygų, tarp jų spalvingą esė „Mano turkiška kava“. Netrukus pasirodys apokaliptinis romanas, kuriame bus ir lietuvių veikėjų. Istorinių romanų projektui ji rašo apie persitvarkymo laikotarpį Latvijoje. Bet apie viską papasakos pati Laima – sodriai ir skaidriai, linksmai ir emocingai (o jau kiek čia bus šauktukų!). Tereikėjo užkalbinti, timptelėti siūlo galą.

Laimos turkiška kava. Kai turkai vaišina kava, sako: „Affiyet olsun!“ – „Į sveikatą!“
Laimos turkiška kava. Kai turkai vaišina kava, sako: „Affiyet olsun!“ – „Į sveikatą!“

– Kai dairotės atgal, kelias į latvių literatūrą atrodo rožėmis klotas? Juk sunkiai reikėjo padirbėti Airijoje.

– Ar sklandus buvo kelias? Tikrai taip! Tik dabar suprantu, kad ėjosi kaip sviestu patepta. Sulaukusi keturiasdešimties staiga parašai romaną apie pasaulin išklydusius latvius ir še tau – kitą rytą pabundi jau rašytoja, kurios prašoma pareikšti nuomonę apie viską, parašyti apie Latvijoje vykstančius procesus, moterys klausia patarimo: o ką daryt, o kaip gyvent? Dar – susitikimai bibliotekose su skaitytojais, ir salės visada pilnos. O juk Airijoje tedirbau keturis mėnesius. Ką parašiau, tai buvo įvairių latvių patirtis, padariau pasakojimų kompiliaciją. Man toks gyvenimas, kai vien tik dirbi fizinį darbą ir gauni pinigų, buvo naujiena. Tarp kitko, susitaupiau. Už Airiją man dar teks atidirbti, kaip sakoma, kitame gyvenime. Airija patiko, patiko airiai ir jų gyvybingumas ir net amžinai lietingas oras nekliudė. Apie 2000-uosius dirbau žurnaliste dienraštyje „Lauku Avīze“, kuris vėliau buvo pervadintas į „Latvijas Avīze“; mažindami etatus jie atleido kokį tuziną rašančiųjų. Mane irgi. Štai taip man buvo suteikta nauja galimybė. Jei ir toliau būčiau sau tyliai rašiusi apie Latvijos kaimą, knygų nebūtų. Tačiau, Audriau, persikėlusi gyventi kitur, galiu daryti daugybę dalykų, apie kuriuos svajojau nuo seno. Su literatūra jie nesusiję.

Kaip pakeisti lytį

– „Kitur“ – tai Turkija. Kaip įvyko tas gyvenimo posūkis?

– Norit, tikėkit, norit, ne, bet sykį mano draugė, Rygoje garsi astrologė Anita Masalska, pasisodino mane priešais. Sako, gurkštelk dabar kavos ir ramiai paklausyk. Sunerimau ne juokais. Matai, sako ji, į tavo gyvenimą įžengs Plutonas. Ruoškis! Astrologijos subtilybių neišmanau, ne mano sritis, bet kartais negaliu atsistebėti – kaip taip tiksliai gali išsipildyti? O Plutonas – tokia planeta, kuri jeigu jau įžengia į tavo gyvenimą, sujaukia visą buvusią tvarką. Tiems, į kurių žvaigždėlapį įsibrauna ši mažutėlė, tolutėlė planeta, tenka viską pakeisti: vardą, veiklą, gyvenamąją vietą, aprangos stilių, šukuoseną, šeiminę padėtį ar netgi lytį. Taip taip, šitaip ji ir pasakė. Žinoma, persigandau, nes gana stabilus mano gyvenimas tekėjo ramiai. Bet viskas ir ėmė taip klostytis: mano antrasis vyras, su kuriuo nugyvenom dvidešimt metų, pareiškė norįs skirtis. Taip ir nutiko, ir viskas pasisuko taip, kaip astrologė buvo numačiusi. Po skyrybų įsigijau Rygoje butuką, Miera ieloje (galima versti Taikos gatvė, galima – Ramybės – aut.). Turbūt žinote tą gatvelę, kuria kursuoja 11 tramvajus į Didžiąsias kapines, Mežaparką, Zoologijos sodą? Buto remontas man buvo darbo terapija, kad nekuoktelėčiau. Žinot, kaip paliktos pusamžės moterys prastai jaučiasi – išduotos, geriau jau mirti. Sunku. Pagieža sau ir visam pasauliui tiesiog supina tavyje saviniekos kamuolį, todėl man nekeista, kad moterys prisiaugina tiek auglių. Ir man taip nutiko, ir patyriau Rygoje, Gailezerio ligoninės Onkologijos skyriuje, koks žmogus trapus, kaip greit praeina gyvenimas ir kaip kvaila šį mažytį laiko sprindį praleisti ginčijantis, kariaujant, pešantis. Po ligoninės atsiprašiau visų, kuriuos gyvenime buvau įžeidusi. Ir kaip keista – dauguma tuos atvejus, dėl kurių atsiprašinėjau, buvo pamiršę.

Laimos Kot juvelyrika. Sagė: sidabras, perlai, koralai; filigranas.
Laimos Kot juvelyrika. Sagė: sidabras, perlai, koralai; filigranas.

Plutonas iš tiesų su manimi gerokai pasidarbavo – pasitaisiusi ėmiau patirti visokių stebuklų, pavyzdžiui, pažvelgusi į žmogų galėjau išvardyti jo artimųjų vardus, tiksliai žinojau, ką jis valgė pusryčių ir kas lankėsi jo namuose prieš mane. Audriau, tas žinojimas nepakeliamai sunkus, o žmonės kone bėgo nuo to, ką aš, neįstengdama nutylėti, apie juos pasakydavau. Nukamavo mane... Iš tiesų baugu. Nė vienam nereikėtų žinoti to, kas paslėpta, verčiau jau viską neštis į kapą ir pernelyg nesigirti. Tačiau šis netikėtas pasaulio pojūtis davė gerų vaisių. Vieną tokį regėjimą užrašiau kaip literatūros kūrinį, o dūdų ir būgnų grupės „Auļi“ vaikinai paprašė manęs sukurti konceptą jų muzikai. Kadangi buvau jų gerbėja, o į folklorą žvelgiu itin pagarbiai, jaučiu, kuris daiktas tikras, tai ir sukūriau. Kalbėjausi su vyrais: sakyk, ką galvoja vyras, kuris susitinka Dievą, kaip elgiasi vyras, kai susiduria su priešu, kai reikia apsiginti, kai jis lieka tik su kovos draugais – ir, žinokit, Audriau, pati beveik pasijutau kaip vyras su kiaušiais. Dabar jau galiu pasakyti: štai ir lytį pakeičiau, tegu kūrybiniame darbe, bet vis dėlto taip nutiko. Užtat jau žinau, kodėl vyrai taip mažai kalba apie tai, ką iš tiesų jaučia. Todėl, kad moterys juos verčia apie viską pasisakyti, atsiverti, bet jei vyras prabyla, ką iš tikrųjų mano ir jaučia, moterims ne visada patinka. Ir vyrai užsisklendžia, užkietėja, nutyla. Nes taip ramiau. Tai irgi įrašiau į muzikos konceptą. Už šį CD „“Auļi“ buvo apdovanoti Metų apdovanojimu. O 2010-ųjų lapkritį kaip Latvijos rašytojų sąjungos atstovė vykau į Stambulą. Ten rinkosi Europos rašytojų parlamentas, tiesa, niekas nežinojo, kas tai per žvėris, o man buvo vis vien, kur važiuoti. Iš gyvenimo nieko naujo nelaukiau. Dirbau dienraštyje „Diena“ žurnaliste ir buvau daugmaž susitaikiusi, kad mano, pusamžės, būtyje niekas nebesikeis. Tačiau dėl įvairių nesusipratimų Stambule pavėlavau į posėdžių salę, kurioje diskutavo rašytojai. Neradau vietos, kur būtų parašyta „Laima Muktupavēla“, todėl atsisėdau į vienintelę laisvą vietą su užrašu „Ahmet Kot“. Turkų rašytojai apstulbo, kaip taip galima? Kas drįsta atsisėsti į direktoriaus kėdę? O aš galėjau! Ir nutiko taip, kad pakeičiau pavardę, gyvenamąją vietą, veiklą ir apskritai gyvenimą. Jaučiuosi nuostabiai. Ir kaip netikėti Plutono įtaka?

Iš vieno medžio į kitą

– Ir atradote nepažįstamą Turkiją, ir parašėte knygą „Mano turkiška kava“.

„Kai ištekėjau už Koto, nebesigėdiju reikšti savo simpatijų katėms“, – sako Laima Kot.
„Kai ištekėjau už Koto, nebesigėdiju reikšti savo simpatijų katėms“, – sako Laima Kot.

– Kai Achmeto paklausiau, kodėl man pasipiršo praėjus vos pusmečiui nuo susipažinimo, jis atsakė paprastai – mes jau tokio amžiaus, kad likusį laiką gyventume protingai, taip, kaip norime. Taip ir gyvenam! Noriu kiekvieną rytą kavos? – ir mes ja mėgaujamės! Žinau, kad geri žodžiai gydo, ir aš juos tariu. Žinau, kaip žmonės sušyla, kai eini prie jų atvira širdim, ir kaip tik tokius žmones sutinku. Kiek čia man beliko? Likusias kelias dešimtis galiu nugyventi laimingai. Galiu! Todėl rašyti „Mano turkišką kavą“ buvo lengva. Sykiu reikėjo drausminti save. Laiko rašyti nebuvo, reikėjo keliauti, lankyti giminaičius, draugus, reikėjo gyventi, gerti turkišką arbatą ir mokytis kalbos. Taip, taip! Penkiasdešimtmečiai tegu nesuokia, kad smegenys aprūdijusios. Taip, parūdijusios, bet naujos kalbos mokymasis yra it alyva strigti pradėjusiam mechanizmui. Todėl stebiuosi, kaip Latvijos valstybėje leidžiama, kad atvykėliai neišmokų latviškai! Ir tegu niekas man nepasakoja, kad tai neįmanoma. Įmanoma! Tik reikia griežtos nuostatos ir kalbos politikos, o ne „kloniotis“. Turkų kalba net nepriklauso indoeuropiečių kalbų medžiui. Vaizdžiai tariant, man reikėjo išsiropšti iš indoeuropiečių medžio ir kabarotis į visai kitą. Sunku? O kaip jūs manot? Sunku! Kadangi mano vyras poetas, jo kalba turtinga, mokausi, švepluoju, švebeldžiuoju ir dabar drįstu tikėtis, kad geriausiai kalbą išmoksiu versdama. Pavyzdžiui, Orhaną Pamuką, kurį skaitau turkiškai, rusiškai ir angliškai. Parašyti apie savo žvilgsnį į turkų gyvenimą šeimos tradicijų požiūriu sudėtinga nebuvo, nes Achmeto giminė mane iškart priėmė. Štai ką išdarinėja planetos.

– Kokia „nežinoma“ Latvija jums atsivėrė iš Turkijos? Kokius matote latvius iš tolo?

– Jei užsimanau pabūti Latvijoje pas savo vaikus ar jei kas nors atsitinka mano mamai, per dvi valandas galiu ten nuskristi kad ir rytojaus dieną. Nesu susaistyta darbo vieta. Apie savo kasdienybę daug pasakoti nenorėčiau, nes dažniausiai būnu ne taip suprasta. Kai sakau, kad nedirbu, Europoje tai suvokiama kaip vergija: žmona, vargšelė, turi sėdėti užrakinta namuose. Ne! Dėkoju Aukščiausiajam už kiekvieną dabar nugyventą dieną. Net dėl skyrybų dabar sakau savo buvusiajam ačiū. Stambule lankiau juvelyrikos kursus, mokiausi filigrano technika gaminti sidabro papuošalus. Tai sena technika, atėjusi net iš Mesopotamijos kultūros laikų, o mane tokios subtilybės visada domino. Kai jaunystėje mokiausi Rygos taikomosios dailės mokykloje, vaikinams, išmokstantiems apdirbti metalą, baisiai pavydėjau. Ak, kokius žiedus, ak, kokias apyrankes jie darydavo – Dieve Dieve. Dabar mokausi pažinti akmenis. Bėda ta, kad viskuo, kas vyksta Latvijoje, domiuosi, bet suprantu, jog niekam įtakos padaryti negalėsiu. Net jei imčiau ką nors sakyti: žiūrėkit, latviai mielieji, iš šalies atrodo, kad Latvijoje žmogus visą laiką kaip nors už ką nors baudžiamas: ne ten automobilį pasistatė – bauda, ne taip bilietą tramvajuje pažymėjo – jau bėga baudėjų būrys. Mane vis labiau tai, kas vyksta Latvijoje, slegia, skaudina. Juk patys sau ir vieni kitiems gyvenimą gadinam. Mokesčių politika žmones tiesiog stumia iš Latvijos – ten, kur jie nebus baudžiami už tai, kad darbuojasi. Štai ką regiu gyvendama toli nuo Latvijos.

Lapkričio pradžioje Laima su vyru Achmetu lankėsi Japonijoje. Prie šintoistų šventyklos.
Lapkričio pradžioje Laima su vyru Achmetu lankėsi Japonijoje. Prie šintoistų šventyklos.

– Ar tie emigrantai Latvijai jau yra prarasti?

– Netikiu, kad visi iš pusės milijono išvykusiųjų grįš.

Turkiška arbata be cukraus

– O kas vyksta Lietuvoje, pasidomite? Tarkim, kuo gyvena lietuvių literatūra?

– Kai manęs kas nors paklausia, iš kur aš, ir atsakau, kad iš Latvijos, visada – visada! – reaguoja: a, Lietuva. A, Baltija. Kiti nesupranta, kodėl mes, latviai, dar nesame viena valstybė su estais ir lietuviais.

– Kokia yra jūsų Turkija? Grėsmė Europai? Kitas mentalitetas? Ar susižavėjimas nė per nago juodymą neblėsta? O moteris ten tikrai ne vyro tarnaitė?

– Mes, Turkijoje gyvenančios latvės, esam kitokios nei tos, kurios gyvena Europoje. Galim nedirbti, šeimą aprūpina vyras. Daugiausia latvės teka už svetimas kalbas mokančių turkų. Kaip kitaip būtų su jais susipažinusios? Tai išsilavinę, šiuolaikiški vyrai. Nesu girdėjusi, kad mūsų moteris kas nors spaustų keisti religiją, perimti turkų tradicijas, kultūrą, buitį. O štai tie, kurie veda europietes, turi būti pasirengę, kad ir jų gyvenimas keisis. Ir, kaip esu pastebėjusi ir supratusi iš pokalbių su vyrais, turkai vertina Rytų Europos moterų gebėjimą puikiai tvarkytis – iš nieko išvirti sriubą, pasiūti drabužį ar surengti šventę. Turkės augintos paisant griežtų rėmų, jos nuspėjamos, įsikibusios įprastinių dalykų, „užsiciklinusios“ prie to, prie ko pripratusios, ką žino. O mes išgyvenom laikus, kai buvom vėtomos ir mėtomos. Todėl sakyti, kad Turkijoje moteris yra vyro tarnaitė, niekaip negalima! Kaip tik jos, turkės šeimos moterys, dresuoja savo vyrus kaip užsimaniusios! Vyrai neša į namus pinigus, galbūt kenčia, o moteris gyvena sau, nesikišdama į valstybės reikalus. Gailėtis reikia tų, dirbančiųjų 12 valandų per dieną, bet jos turi aukles, prižiūrinčias vaikus, namų tvarkytojas, kurios ne tik tvarko, bet ir gamina valgį – už pinigus, uždirbamus šeimininkės vyro. Moteris savo algą naudoja savo poreikiams. Mano vyro dukros – išsilavinusios jaunos moterys, dirba, nes pačios to nori. Jei turkės ima skųstis sunkiu gyvenimu, iškart jas pertraukiu ir patariu patylėti! Nes latvėms pensiją reikia užsidirbti pačioms, o turkės gauna savo vyro, brolio ar tėvo pensiją – net gali rinktis didžiausią iš tų visų, nors valstybinio darbo nedirbo nė vienos dienos.

Laimos knyga apie Turkiją.
Laimos knyga apie Turkiją.

– Dabar Lietuvoje populiarūs turkų serialai, jie vaizduoja glamūrinę, blizgią Turkiją. Turistinė Turkija irgi labai graži.

– Mano kolegos Latvijoje kartais paprašo parašyti apie turkų aktorius kokį straipsniuką, kai Latvijoje pradedamas rodyti naujas turkų serialas. Audriau, čia jūs taip gražiai apie juos pašnekėjot! Taip, kai gyvenimas teka ramiai, serialai yra milijonų namų šeimininkių desertas. Aišku, kad serialuose gyvenimas iškraipytas – pavyzdžiui, nė vienas turkas namuose nevaikšto su batais! Niekada! Taip pamažu lyg diegiama Europos kultūra... Kokią ją rodo serialuose. Aš negaliu žiūrėti turkų serialų, neištveriu ilgiau nei penkias minutes patoso, teatrališkumo, dirbtinumo. Juokas ima matant, kad turkų serialuose vyrai verkia jausmų apimti. Leiskite įsiterpti! Taip nori milijoninė moterų auditorija, o gyvenime taip nebūna. Turkas verčiau sau ranką nusikirs negu prisipažins, kad jam norėtųsi daugiau sekso, o žmonai skauda galvą. Jei turkas vyras įsitaisytų meilužę, jo šeima jį pasmerktų! Jei tai vyksta, viskas paslapčia, pačiam vyrui būtų gėda kam nors pasisakyti. Kur jau ten didžiuotis ar su meiluže rodytis viešai. Ir dar – žiūrint į išdažytas ir turkų plastikos chirurgų „pagerintas“ aktorių viršutines lūpas, panašias į karpio žiaunas, norisi nusisukti. Taip, Audriau, aš jau savo vyrui juokiausi, kad galėčiau parašyti ir kitą knygą „Mano turkiška arbata. Be cukraus“, nes yra daugybė dalykų, kuriuos kiekviena tauta vis dėlto slepia, dangsto ar stengiasi nutylėti, bet jie vis tiek išlenda pačiu netinkamiausiu metu. Achmetui aš jau konkrečiais pavyzdžiais įrodinėjau, kad Turkijoje niekada nebus demokratijos – tokios, kaip Europoje, europietiškos. Nerašyti hierarchiniai įstatymai, egzistuojantys dar nuo Atatiurko likviduotos Osmanų imperijos laikų ir dėl islamo filosofijos, gyvi kiekvieno turko pasąmonėje. Paklusti lyderiui, stipresniajam, turtingesniajam. Juk taip yra. Taigi tie liberalūs europiečių čiauškėjimai apie pabėgėlius su nuoroda į krikščionišką gailestingumą tėra tušti žodžiai. Krikščionys kasasi kapą, nepajėgdami suvokti, kad krikščioniško gailestingumo sąvoka islamo išugdytiems pabėgėliams netinka.

Kaipgi be broliukų?

– Latvių rašytojai – šaunuoliai. Gundegos Repšės sutelkti, jie rašo Latvijos istoriją romanais. 13 autorių pasidalijo XX amžių smulkesniais laikotarpiais ir sėdo prie darbo. Jau pasirodė penkios serijos „Mes. Latvija, XX amžius“ knygos. Jūs taip pat rašote šiam projektui. Kaip sekasi?

Laimos knygą vaikams iliustravo jos sūnus Krišus.
Laimos knygą vaikams iliustravo jos sūnus Krišus.

– Smagu, kaip karieta važiuojant per kelmus. Kai G. Repšei kilo mintis parašyti Latvijos istoriją apsakymais, man ji „įteikė“ labai mielą laikotarpį – perestroiką. Apsakymus rašė tik moterys. Moterys kitaip junta istoriją, jos tuos laikus „išneša“ ant savo pečių, o vyrai, kaip sakoma, kariauja, „pakrauna malkų“, formuoja politiką. Esu neapsakomai laiminga, kad perestroika yra laikas, kurį žmonės dabar prisimena pajuokaudami, pasišvilpaudami – linksmai. Niekas jau nebebuvo tremiamas dėl anekdotų. Tai reiškia tik viena – jei jau galime juoktis, esam tą laiką išgyvenę, atleidę ir gyvenam toliau. Tačiau yra Latvijos istorijos periodų, kuriuos iki šiol laikom tautos atminties rūsyje. Bet ačiū Dievui, aprašyti juos romanuose apsiėmė vyrai – 1905-ųjų revoliuciją, sumaištingus 1918-uosius, 1941-ųjų holokaustą, metą, kai latvis ėjo prieš latvį, savi prieš savus ir prieš kitus. Sunku, bet Maris Bėrzinis „Švino skonyje“ (Baltijos asamblėjos premija apdovanotas romanas – aut.) taip stipriai parašė apie 1941 metus, kad knyga laikosi perkamiausiųjų dešimtuke. Romanas apie perestroiką man yra darbas, jį dirbdama grįžtu į jaunystę ir man neatrodo, kad tada, prieš 30 metų, gyvenom blogai, aš buvau jauna, aš nemačiau kankinamai ilgų eilių, nejutau, kad gyvenčiau narve. Menininkų aplinka vis dėlto buvo laisvesnė, laisvamaniškesnė, buvo lengviau kvėpuoti. Savo šaknų atradimas per folklorą buvo tas šventas pamatas, padėjęs ištverti sovietinio gyvenimo marazmą. Nes buvau įsimylėjusi, gyvenau jaunos moters gyvenimą, turėjau šeimą, vaikų, jaučiausi socialiai saugi. Tačiau dabar, po 30 metų, gyvendama jau kitoje šalyje ir kitu laiku, žinau, kad šį istorinį projektą turiu pabaigti gal jau tik iš pareigos. Kažin ar man dar įdomu gręžiotis atgal, žvelgti, kas įvyko, nes... Nes niekas iš istorijos klaidų nesimoko. Gal čia tik latviams taip, kad vis kasamės prie seniai praėjusių laikų, bet perspektyvą paliekame likimo valiai?

– Neslėpsiu, žinau, kad netrukus pasirodys dar vienas jūsų romanas, susijęs su Miera iela. Beje, šioje gatvėje gyveno mūsų rašytojas Arvydas Juozaitis.

– Stambule mes gyvenam prie Bosforo, Azijos dalyje. Priešais langus – Europa. Matau, kaip per sąsiaurį plaukia laivai iš Juodosios į Marmuro jūrą. Kas tik čia nėra keliavęs! Net aukso vilnos į Kolchidę – pro čia. Susapnavau sapną apie latvius, papasakojau vyrui, o jis taip ir pasakė: rašyk romaną. Prieš Kalėdas turėtų pasirodyti „Ramybės gatvės efektas“. Miera iela – magiška gatvė, čia yra gimdymo namai ir Didžiosios kapinės. Kur dar gali būti talpiau: visas gyvenimas nuo gimimo iki palaidojimo? Gatvė kaip gyva būtybė gali transformuotis, keistis ir taip gyvuoti toliau – tikriausiai taip galėčiau trumpai apibūdinti savo romaną. Jame oro uoste susitinka latviai, kurie negali niekur išskristi, atskristi irgi niekas negali, nes visą Rygą apsėmė potvynis. Romane, paremtame tikrais, nors ir neįtikimais įvykiais, aprašiau, kaip įvairiose situacijose elgiasi žmonės. Ir keista – kiekviena tauta turi tam tikrą kodeksą, ką sau leidžia, o ką laiko tabu. Nors kiekviena norėtų tai nuneigti. Todėl yra romane ir lietuvių – kaipgi be broliukų? – jie Kuršių nerijoje susitinka Rūpintojėlį. Matot, broliukai, mums Dievas po Latviją vaikšto senelio pavidalu ir kiekvienas gali jį susitikti netyčia, jums – Dievo sūnus sėdi kryžkelėse! Yra skirtumas, ar ne? Arba dar – ką daro lietuvis sužinojęs, kad už traumą darbe – nupjautą mažojo piršto falangą – galima gauti dyyydelę kompensaciją? Tikrai taip – lietuvis sumeta, kad pats galėtų surengti kokį „nelaimingą atsitikimą“, kad gautų pinigų ir grįžtų į Lietuvą, tėvo namus… Iš tolo latvius matau visai kitoniškus, nei atrodo Latvijoje. Mes – tie, kurie išgyvename, mes atsilaikome! Mes ne tokie, kaip Latvijoje diegiama, – naginėti dainorėliai, bet mitrūs žmonės, gebantys greit įvertinti padėtį, išmokstantys kalbų, gerai pakeliantys nepaprastąsias padėtis ir gerai padarantys savo darbą. Turime ir mes „baltų varnų“, bet apskritai – su latviu dirbti lengva, jis viską atliks deramai.

– O knyga vaikams – senelės dovana anūkėms?

Pirmasis Laimos romanas Lietuvoje tebėra populiarus.
Pirmasis Laimos romanas Lietuvoje tebėra populiarus.

– Gyvendama Stambule pagaliau turiu tiek laiko! Be galo daug skaitau ir mėgaujuosi, kad pagaliau niekur nereikia lėkti, kad štai jau atėjo tas laisvas, šventas laikas vaikams. Knygą anūkėms apie Matildą, Teresę ir Noną („Matilda ir Teresė, arba Kaip būti Čia, Ten ir Kitur“– aut.) parašiau apimta meilės ir švelnumo. Pagaliau su malonumu pabūsiu Nona (itališkai nonna – senelė – aut.). Senelė, kuri mezga kojines ir murma sau po nosim? Ne! Parašiau knygą vaikams, joje su anūkėmis išeiname į stichijas – Žemę, Vandenį, Orą, Ugnį; joje visos keičiamės ir tuo pačiu metu galim visos būti panašaus amžiaus – 305, 307 ar 350 metų – tai juk beveik vienmetės, ar ne? Arba patekusios į Oro stichiją visos tampame paauglėmis, ir Matildai su Terese tenka parsivesti iš vakarėlio apsvaigusią Noną, kuri kiek per daug „prisišampanino“. O Ugnyje Matilda jau didelė, suaugusi, susilaukusi kūdikėlio Nonytės. Taip suvokiu kartas ir laiką. Kaip nesibaigiantį samsaros ratą, ridenantį gimines, šeimas ir individus per Laiką ir per šį gyvenimą. Audriau, tada per sapną atėjo Jurga (rašytoja Jurga Ivanauskaitė; L. Muktupavelos atsiminimų apie ją paskelbta knygoje „Jurga“ (2008) – aut.), mes sėdėjom ant upės kranto ir ji lyg tarp kitko pasakė, kad čia geras pavyzdys, nes taip paprastai galima papasakoti, kodėl gimstam, gyvenam ir išeinam. Jei sapne regiu upę, upelį, bet kokią tėkmę, visada žinau, kad ateis kas nors iš draugų ar artimųjų ir pateiks kokį lakonišką apibendrinimą. Jį galima užrašyti kaip antraštę ir bus pataikyta į dešimtuką, pati taip nesugalvotum. Knygą iliustravo mano sūnus Krišus Muktupavelas, ji buvo nominuota tarp metų geriausiųjų, buvo daug džiaugsmo. Dabar man toks pojūtis, kad Aukščiausiasis mane laimina, kad aš viską turiu. Esu patenkinta.

Jeigu teks gimti dar kartą, dabar norėčiau rašyti taip, kad man, atgimusiai, norėtųsi skaityti knygas, kurias parašė tokia latvių rašytoja Laima Kot.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"