Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Po gimtinės arka: sūnus, mama ir kramtomoji guma

 
2017 08 20 17:00
JAV gimęs režisierius Tomas Vengris neseniai Lietuvoje baigė filmuoti juostą darbiniu pavadinimu "Gimtinė".
JAV gimęs režisierius Tomas Vengris neseniai Lietuvoje baigė filmuoti juostą darbiniu pavadinimu "Gimtinė". Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Tautinės tapatybės klausimas lydėjo nuo mažumės. Tai viena esminių mano gyvenimo patirčių“, – sakė Amerikoje užaugęs režisierius Tomas Vengris. Šią vasarą Lietuvoje jis pusantro mėnesio filmavo savo pirmąjį ilgo metražo filmą darbiniu pavadinimu „Gimtinė“. Ir debiutas, ir iš dalies – autobiografinė istorija.

Kurdamas scenarijų režisierius leidosi į prisiminimus apie pirmąsias keliones po Lietuvą, kai ji atgavo nepriklausomybę. Pasakojimo centre – dvylikametis Kovas, kuris griuvus geležinei uždangai pirmą kartą aplanko savo mamos gimtinę. Mama Viktorija tikisi Lietuvoje pradėti naują gyvenimą.

Jei pavyks

T. Vengris užaugo Vašingtone, baigė Kolumbijos universiteto politinių mokslų bakalauro studijas, mokėsi Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Prestižiniame Amerikos kino institute (AFI) Los Andžele įgijo režisūros magistro laipsnį. Diplominis darbas „Kalifornija“ apie brolius, trečiosios bangos lietuvių išeivius, buvo pripažintas vienu geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV.

T. Vengris teigė, kad lietuvybės tema jam visada buvo artima. Anot jo, Amerikoje savo draugų jis visada buvo laikomas lietuviu.

„Augau kartu su ką tik atsikūrusia Lietuvos valstybe. Lietuvių bendruomenės mitingai prie Sovietų Sąjungos ambasados, Baltųjų rūmų – mano pirmieji atsiminimai. Netrukus su mama ir sese atskridome į Lietuvą, vėliau lankėmės joje kone kiekvieną vasarą“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo T. Vengris.

Lietuvis įgijo neįkainojamos montažo režisieriaus patirties dirbdamas su pasaulinio garso kino kūrėjais Terrence’u Malicku, Kelly Reichardt, Lena Dunham.

Jo paties trumpametražiai kūriniai „Abigailei, mylintis Bendžaminas“, „Kalifornija“, „Voverė“ pasižymi originalia pasakojimo stilistika, subtiliais nutylėjimais, gebėjimu kurti įtampą. Jei šias savybes T. Vengriui pavyktų išsaugoti juostoje „Gimtinė“, ji galėtų tapti lietuviško kino įvykiu. Filmo premjera planuojama 2018 metais.

„Kramtoškė“

Kartą vienam amerikiečiui bičiuliui T. Vengris papasakojo apie savo pirmą kelionę į Lietuvą. Mama, sukrovusi pilną lagaminą lauktuvių, pripirko ir kramtomosios gumos. Septynerių metų berniukas tada stebėjosi, kam jos tiek daug reikia.

Kai Lietuvoje juodu su dvylikamete sese Indre išėjo į kiemą, rankose laikydami po gumos blokelį, vietiniai vaikai tiesiog pašėlo, lyg būtų išvydę stebuklą. Sesė iškart suprato „kramtoškės“ galią ir greitai įgijo vaikų prielankumą. „Užvaldė“ kiemą.

„Pasiklausęs šios istorijos mano draugas pasakė: „Va, čia tai filmas!“ Iš tiesų, šis prisiminimas tiksliai nusako laiką, kai Vakarai ėmė skverbtis į posovietinį pasaulį“, – teigė „Gimtinės“ režisierius T. Vengris.

Filmo idėją pamažu brandino ir Tomo pokalbiai su mama, jos pasakojimai apie pirmąją viešnagę gimtinėje. „Paaugęs ėmiau suprasti, kokia svarbi jai buvo ta kelionė, sugrįžimas, ir kaip mes, jos vaikai, į tai reaguosime. Pajutau, kad tai stipri emocinė istorija, o kartu ir gana universali, galinti virsti kinu“, – svarstė pašnekovas.

Mama ir „Amerikos balsas“

T. Vengrio mama ir tėtis gimė per Antrąjį pasaulinį karą. Mama buvo trijų mėnesių, kai priversti trauktis iš gimtinės tėvai ją sergančią paliko tetai. Tik sulaukusi dvylikos ji sužinojo, kas ir kur yra tikroji jos šeima. Į JAV ji buvo išleista 1965-aisiais, pirmą kartą su savo tėvais susitiko Čikagoje būdama 22 metų.

Trauktis iš Lietuvos teko ir Tomo seneliui iš tėvo pusės. Jo žmona su mažu vaiku pasiliko. Tik 1966-aisiais ar 1967-aisiais seneliui pavyko juodu išsikviesti į JAV.

Tomo tėvai susipažino Amerikos lietuvių bendruomenėje. Anot sūnaus, sovietinio gyvenimo ragavusiems žmonėms buvo nesunku rasti bendrą kalbą.

Kai mama grįžo į Lietuvą, daugelis negalėjo atsistebėti, koks jiems pažįstamas jos balsas. Nieko nuostabaus – Virginija Vengrienė dirbo „Amerikos balso“ lietuvių tarnyboje, kasdien kreipdavosi į okupuotoje šalyje gyvenančius tėvynainius.

Tomo tėtis Vitolis Vengris – virusologas. Jis dirba Vašingtone, Maisto ir vaistų administravimo agentūroje.

Vaikystės vasaros. Bunkeris

Pirmosios T. Vengrio vasaros Lietuvoje prabėgo pas giminaičius. Vėliau šeima lankydavosi Lazdijuose, tėvo bičiulio sodyboje.

„Vasaros buvo puikios, nuo vieno ežero lėkdavome prie kito. Pamenu, grįžęs į Vašingtoną pasakodavau draugams apie miške atrastus karo laikų bunkerius, kaip landžiojame po juos. Amerikiečiai klausėsi netekę žado – vokiečių bunkeriai! Jiems tai atrodė kosmosas – nesuvokiamas dalykas“, – prisiminė Amerikos lietuvis.

Ankstyvą paauglystę Tomas praleido Vilniuje, tėvai čia nusipirko butą. „Tai antrieji mano namai. O dabar, kai darbo reikalais tenka daug važinėti po Amerikos miestus, butas Vilniuje tampa pastoviausia gyvenimo vieta. Suprantama, dar yra Vašingtonas, bet pastebiu, kad daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje“, – sakė režisierius.

Laiko dvasia

„Gimtinės“ filmavimo nuotaikas temdė lietingos dienos, apsiniaukęs dangus. „Regis, nufilmavome tikrą lietuvišką vasarą“, – juokėsi Tomas.

Vis dėlto orai vertė improvizuoti, prisitaikyti prie aplinkybių, ir kai kurie epizodai tapo dar natūralesni. Tarkime, prapliupus lietui režisierius sumanė vieną dialogą perkelti į laiptinę – juk ten vaikai burdavosi bet kokiu oru. Tomas liko labai patenkintas nufilmuotu fragmentu.

„Kai darbo reikalais tenka daug važinėti po Amerikos miestus, butas Vilniuje tampa pastoviausia gyvenimo vieta.“

„Gimtinės“ pasakojimas trunka beveik savaitę. Sunkiausia buvo filmuoti Vilniuje, ypač miestovaizdžius, nes jie per 25 metus labai pasikeitė.

Filmavimo aikštelės buvo įrengtos Pagiriuose, dviejose kaimo sodybose, parke prie seno dvaro, Kauno atrakcionų parke. Nemažai paplušėti teko filmo dailininkams, užtat dabar režisieriui atrodo, kad ano laiko dvasią pavyko įamžinti.

Tapsmas. Užaugo su kinu

Atvykęs į aktorių atranką, T. Vengris beveik nieko apie juos nežinojo: kuris čia žvaigždė, o kuris – ne. Todėl rinkosi žvelgdamas „šviežiu“ žvilgsniu, kreipė dėmesį į vaidybą.

Pagrindinius suaugusiųjų vaidmenis filme sukūrė Severija Janušauskaitė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Viktorija Kuodytė. Berniuką Kovą įkūnijo Matas Metlevskis, gyvenantis Kanzase. O jo simpatiją – Barbora Bareikytė, aktoriaus Jokūbo Bareikio dukra.

„Kai Matą pamačiau pirmą kartą, jokios mergaitės jo dar nedomino. Rūpėjo tik mama ir „Lego“. Kitą kartą sutikau gerokai ūgtelėjusį. Tad filmuotis Matas pradėjo dar būdamas visiškas berniukas, o baigė – jau paauglys“, – pasakojo Tomas.

Filmo arka

Anot T. Vengrio, „Gimtinės“ pasakojimas sudėliotas lyg mozaika – iš tėvų ir artimųjų, pažįstamų lietuvių prisiminimų, istorijų, įvykių. „Kai atradau centrinę temą, buvo kur kas lengviau prie jos klijuoti kitas detales“, – atskleidė filmo kūrėjas.

Pasak jo, „Gimtinė“ yra dviejų herojų kelionė: berniukas nori žengti į suaugusiųjų pasaulį, o mama – grįžti į savo praeitį, susigrąžinti ją.

„Emocinė filmo arka yra mamos ir berniuko ryšys. Rodomas tarpsnis, kai sūnus pirmą kartą suvokia, kad mama yra ne tik jo motina, bet atskiras žmogus. Turintis jam nežinomą praeitį, savų norų, troškimų ir nuoskaudų. Todėl šiai istorijai geresnio fono kaip Lietuvos nepriklausomybės pradžia negali būti. Nes tai permainų laikas“, – teigė T. Vengris.

Anot jo, į pasakojimo įvykius žvelgiama naiviomis berniuko akimis, dėl šios priežasties įvertinti juos vienareikšmiškai žiūrovui beveik neliks galimybių. Režisierius ir scenarijaus autorius taip elgiasi sąmoningai, informaciją dozuoja, žiūrovui jos suteikia tik tiek, kad šis galėtų sekti emocinį vyksmą.

Laukia pasiūlymų

T. Vengriui buvo svarbu, kad pasakojimas būtų universalus, sudomintų amerikietį, lietuvį ir bet kurį kitą žiūrovą. Gerą filmą, pasak jo, įvertina bet kuri publika.

„Emocinę istoriją turi suprasti ir nieko nežinantys apie Lietuvą. Drauge viliuosi, kad ir lietuviai, žiūrėdami „Gimtinę“, nepamanys, kad štai kažkoks prašalaitis kažką „sumalė“ apie jų praeitį“, – pabrėžė Tomas. Todėl su scenarijumi jis supažindino savo „kino šeimą“ – bičiulius Amerikoje.

Tikrasis filmo pavadinimas turėtų „iškilti“ montuojant juostą. Angliškas „Motherland“ abejonių nekelia, nes jame glūdi žaisminga dviprasmybė apie berniuko ir mamos santykius bei šalį.

Pirmasis filmo pavadinimas buvo „Tėvynė mūsų“. „Mano draugai lietuviai sakė, kad tai „lievas“ pavadinimas, – prajuokino režisierius ir pridūrė: – Jei turi pasiūlymų, prašau juos išsakyti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"