Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Po Vingį klaidžioja šeši vilko vaikai

 
2017 09 05 15:00
Šeši aktoriai pasakoja Antrojo pasaulinio karo metais gimusių ir augusių vaikų istorijas – kuria spektaklį „Vokietukai“.
Šeši aktoriai pasakoja Antrojo pasaulinio karo metais gimusių ir augusių vaikų istorijas – kuria spektaklį „Vokietukai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žmones, perėjusius tiltą virš Geležinio Vilko gatvės, prie vartų į Vingio parką, pasitinka Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktoriai. Kiekvienas jų, eidamas pasivaikščioti su žiūrovu, pasakoja „Vokietuko“ istoriją. Šeši dalyviai ir šeši pasakotojai. Toks intymus spektaklis – susipažinimas su vaikais, nublokštais į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, – vyksta atviroje miesto erdvėje.

Iš pažiūros pasakytum – susitiko du draugai. Vienas jų, nešinas skėčiu, prisipažįsta, kad gyvenimas susiklostė ne itin palankiai. Kitas klausosi – istorija tragiška, nepavydėtino likimo. Šie spektakliai vyks savaitgaliais iki rugsėjo 17-osios bet kokiu oru. Juk vaikščioti galima ir lyjant.

Nei vokiečiai, nei lietuviai

„Vokietukų“ idėjos autorė ir režisierė Sonya Schönberger – socialinė antropologė, Berlyno menų universitete studijavusi eksperimentinį medijų dizainą. Naujausi jos darbai – „Aš visada sapnuosiu savo namą. Perkeltųjų istorijos“ ir šis spektaklis Vilniuje – byloja apie tai, jog režisierei rūpi žmonių išgyvenimo istorijos. O kai kalbama apie perkeltus ar į svečias šalis nublokštus žmones, reikalaujama, kad ir pats spektaklis išsikeltų iš tradicinės teatro salės.

„To, ką patyriau, ką man teko išgyventi, vienam žmogui tiesiog per daug“, – sako spektaklio herojė.

„Vokietukai“ – kitaip žinomi kaip vilko vaikai (vok. wolfskinder). Po Antrojo pasaulinio karo našlaičiais likę vaikai, kęsdami alkį, šaltį ir nepriteklių, bėgo iš Rytų Prūsijos. Kai kurie jų atsidūrė Lietuvoje. Čia tuos vaikus priglaudė kaimų gyventojai, slėpė nuo sovietų valdžios, pakeitė vardus, mokė kalbos ir laikyti paslaptyje savo kilmę. Vokietija net po šaltojo karo ne iškart sutiko pripažinti juos savo piliečiais. Taip šie žmonės „įstrigo“ tarp dviejų valstybių, tarsi nė vienai nepriklausytų.

Ši tema ilgą laiką buvo mažai žinoma – skaudi, todėl nekeliama. Knygą „Mano vardas Marytė“, paremtą užaugusių vilko vaikų istorijomis, parašė Alvydas Šlepikas. Tuomet prabilo ir kiti. Vilko vaikai yra susibūrę į draugiją, kuri vienija kelis šimtus narių.

Vilniuje režisierė kūrė spektaklį su šešiais aktoriais. Kiekvienam jų buvo patikėtas biografinis „vokietuko“ monologas. Šių vaikų istorijas užrašė vokiečių žurnalistė Sonya Winterberg. Režisierė sako, kad Lietuvą ir Vokietiją sieja ypatingi ryšiai.

Kristel, tapusi Aldona

„Sveiki, esu Gabrielė, papasakosiu jums Kristel istoriją“, – pakvietė pasivaikščioti aktorė Gabrielė Ladygaitė. Ėjome Vingio parko karių kapinių link. Aktorė prisistatė vardu – nepuolė vaidinti moters, kurios gyvenimo istoriją pasakojo. Paklausė, ar žinau apie vilko vaikus, galbūt esu dalyvavusi panašiame teatriniame eksperimente? Ji vedė ir mudvi keliavome toliau.

„Mane, naujagimę, 1939-ųjų balandį, paėmė globėjų šeima iš Karaliaučiaus, – kalbėjo G. Ladygaitė. – Nuo pat pradžių jie ketino mane įsivaikinti, bet paskui prasidėjo karas, pirmieji mane išgąsdinę antskrydžiai, bombardavimai. Ugnis, raudonas dangus, visur dūmai ir susvilusios mėsos smarvė.“

Aktorė detaliai vardijo vietovardžius, kuriuos prisiminė jos herojė. Aštuonerių Kristel su vyresniais vaikais atvykdavo į Lietuvą ieškoti maisto. Vieną dieną ji pasimetė traukinių stotyje. Mergaitę priglaudę ūkininkai neleido išvykti – bijojo, kad grįžusią į Vokietiją ją gali išvežti į Sibirą. Kristel pamiršo vokiečių kalbą, išmoko šnekėti lietuviškai ir gavo lietuvišką vardą. Taip ji tapo Aldona. Anksčiau minėta Marytė iš A. Šlepiko romano gimė Renate. Buvo įprasta pabėgėlius perkrikštyti lietuviškais vardais.

Dažno vilko vaiko istorijoje ryškus tragizmas: paeiliui miršta visi šeimos nariai. „To, ką patyriau, ką man teko išgyventi, vienam žmogui tiesiog per daug, – sakė spektaklio herojė ir pamokė: – Tačiau gyvenimo nereikia vertinti pagal tai, kiek iš tavęs buvo atimta.“

Šešios iš daugelio istorijų

Spektaklio dalyvių prašoma klausimus užduoti pasivaikščiojimo pabaigoje. Suprantama, aktoriai tegali atsakyti tiek, kiek žino iš S. Winterberg užrašų. Vilko vaikų pasakojimuose – daug nutylėjimų ir nepaaiškintų motyvų, kodėl vieni pasirinko maištauti, kiti – susitaikyti su savo likimu.

„Lengva kalbėti – tuomet žmonės gyveno ten, kur buvo maisto ir stogas. Dabar turime daug pasirinkimų, informacijos šaltinių, neapsisprendžiame, į kurį restoraną nueiti pavalgyti, – pasivaikščiojimo pabaigoje svarstė G. Ladygaitė. – Pasaulis mums vis primena autentiškas istorijas, kad buvo žmonių (ne personažų ar tipažų), kurie gyveno sunkiai, bet nieko negalėjo pakeisti.“

S. Schönberger parinko „Vokietukams“ jaunus aktorius. Apie vilko vaikus pasakoja Aidas Jurgaitis, Neringa Krunglevičiūtė, Pijus Narijauskas, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Špokaitė ir Jūratė Vilūnaitė. „Apie tai kalbėti – mūsų pareiga, nes dabarties karta nutolusi nuo netolimos praeities. Norėdami pažinti save, turime rasti tėvų ir senelių pėdsakus. Be to, šios istorijos tampa universalios, nebėra siejamos su vienu laikotarpiu, vieta ar šeima, bet taip pat primena kariavusiųjų Afganistane, Sudane ar pabėgėlių iš Sirijos patirtį“, – aiškino režisierė.

Būtinai Lietuvoje

LNDT kūrėjai vis dažniau kviečia žiūrovus susitikti netipinėse erdvėse. Prieš porą metų, 2015-aisiais, į Vilnių atvykusi vokiečių teatro grupė „Rimini Protokoll“ surengė turą po sostinę „Remote Vilnius“. Šis pasivaikščiojimas paliko neišdildomą įspūdį tiek žiūrovams, ieškantiems šiuolaikiniame teatre naujos autentiškos patirties, tiek kūrėjams. „Remote Vilnius“ įkvėptas Rimantas Ribačiauskas sukūrė spektaklio „Žalia pievelė“ idėją. Dokumentinis pastatymas apie Ignalinos atominę elektrinę – bendruomenės teatro pavyzdys, jame vaidina visaginiečiai. „Vokietukai“ – asmeninio teatro seansai. Šiuo metu LNDT Didžiojoje scenoje repetuojamas dar vienas dokumentinis spektaklis „Lokis“.

S. Schönberger, pati pasivaikščiojusi po Vingio parką, patarė aktoriams nevaidinti. „O tai jiems, pratusiems prie scenos, nelengva, – pripažino Sonya. – Suteikiau aktoriams daug laisvės, nestebėjau jų, nesekiau iš paskos. Manau, monologai kaskart pasakojami panašiai – ir aktoriams reikia pagrindo po kojomis.“

Ankstesni S. Schönberger spektakliai ir parodos buvo pristatyti Danijoje, Amerikoje, Kanadoje, Pakistane bei kitose šalyse. Prieš porą metų Vokietijoje ji pradėjo tyrimą apie Antrąjį pasaulinį karą. Buvo susitikusi su žmonėmis, išgyvenusiais holokaustą, kariais, karo metais gyvenusiomis moterimis ir vaikais, klausėsi jų gyvenimo istorijų.

„Visuomet dirbu panašiu būdu – pasitelkiu tikras istorijas, prisiminimus. Man įdomu, kaip veikia atmintis, – tvirtino režisierė, būtinai norėjusi papasakoti vilko vaikų istorijas Lietuvoje, kur jų yra. – Dauguma prabilo pirmąkart po septyniasdešimties metų. Be to, mes, vokiečiai, pusę amžiaus buvome mokomi: sukėlėme karą, pralaimėjome jį, tad tylėkime. Daugybė traumos istorijų, ne vien vilko vaikų, dar taip pat gali būti papasakotos.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"