Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Poetas Gytis Norvilas: „Esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn“

 
2017 06 13 18:13
Gedimino Kajėno nuotrauka

„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ – taip pristatydamas ketvirtąją savo eilėraščių knygą „Grimzdimas“ rašo poetas, eseistas, vertėjas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas.

Susitikome pokalbiui apie žemę, kurios persunkta yra Gyčio kūryba, sodo darbus, Kalifornijos sliekų veisimą, sėklas, kasimąsi gilyn į kitą teritoriją ir šiek tiek – apie poeziją.

„Man žemė galvon“ – tokiais žodžiais baigiasi pirmas Tavo eilėraštis iš pirmos knygos, pasirodžiusios prieš penkiolika metų. Dabar – „Grimzdimas“. Tad, suprantu, niekur toli nuo žemės nepabėgai, tik dar giliau į ją ėmei leistis. Ir jau ne tik galva, bet ir rankom, kojom, o iš šios vasaros nuotykių kaime, kiek teko matyti, ir visu ūgiu buvai įsikasęs per du rentinius…

Nuo savęs nepabėgsi… O ir kam? Rašau apie tai, ką geriausiai žinau, ant ko stoviu. Visa mano patirtis labai „žemiška“. Daug kas susiję su žemės ūkio darbais vaikystėje ir jaunystėje Krekenavoj pas babą. Dabar – žemės lopiny Gerkiškių kaime.

Kita vertus, kasdamas žemę tuo pačiu kasiesi gilyn į save. Toks yra ir šio eilėraščių rinkinio pavadinimo sumanymas. „Grimzdimas“ – tai ir perėjimo į kitą, požemių pasaulį, alegorija. Kažkur čia, matyt, yra ir Hadas, ir Pragaras, ir Rojus… Beje, koks skirtumas… Tai, greičiausiai, viena ir tas pat. Bet tai kelias. Ir ši knyga – savotiška kelionė, kurioje per kalbą – svarbiausią poeto įrankį – kasdamasis į žemę bandau pažinti save, savo užkaborius.

Ir vis tiek dar norėčiau sugrįžti prie paprastų žemės darbų. Pamenu, per apdovanojimą už kūrybiškiausią knygą prieš 4 metus surengei smagų performansą – kultūros ministrui, literatams, kritikams pamokslavai apie juoduosius ridikus ir išdalinai jų sėklų. O ką pats sėji ir augini?

Šiemet keturiose lysvėse sėjau pastarnokus, morkas, svogūnus, bulves ir visa kita, žodžiu, tradicines kultūras, be kurių čia būtų žymiai sunkiau… Dar, prisiminęs Marcelijų Martinaitį, kasmet pasisėdavusį rugių vien tam, kad matytų, kaip jie auga, ir aš planavau taip padaryti, bet, va, susivėlinau, tai nebus…

Tuose trijuose hektaruose yra ir senas sodas, kurį prižiūriu, bandau atjauninti: genėju, balinu, apipjaunu žolę, aprišu medžius žiemai, iškasu senus ir sodinu naujus krūmus, vaismedžius. Kartais pagalvoju, kas yra tas sodas, tas daržas, kurį norisi (pri)žiūrėti; atvažiavęs į trobą itin retai skaitau kokią knygą, o ką jau kalbėti apie tekstų rašymus. Troboj išeinu kitų darbų dirbti ir tai man savaime aišku. Visas šis kasimasis – tai puikiausia terapija, tam tikras išlydis.

Kartu tai, matyt, ir tam tikras bandymas susigrąžinti prarastąjį rojų – ne tik kaip mitą, bet ir kaip vaikystės laiką. Galų gale, dirbdamas tuos keliasdešimt savo arų, tvarkydamas juos, gražindamas šią mažytę teritoriją, viliuosi, kad nuo to visas pasaulis tampa gražesnis… Tai, aišku, melas, iliuzijos, bet jomis žmogus ir tegyvas. Juk kiek jo tėra – nuo šio štai stulpo, iki ano, va, ravo…

Galima eiti ir dar toliau – tą sodą, mažą žemės lopinį, matyti kaip pradžių pradžią, motinos įsčias, kur jautiesi saugus ir palaimingas. Tik atradęs, sukūręs savy ir aplink save tokią teritoriją, gali sodo vaisiais dalintis su kitais. Na, lendam dar giliau – sodybų, namo išdėstymas, kaip taisyklė, atitinka kosmogonijos principus, mitologiją… Žmogus įeina į namus pro priekines duris, o su karstu kojom į priekį paprastai buvo išnešamas jau pro galines… Šios paprastai atsiverdavo ne kur kitur, o į sodą… Jau anapusybėn, į KITĄ erdvę.

Gal kartu tas sugrįžimas prie žemės, sodo, paprasto ūkiško darbo – tai ir sugrįžimas arčiau tikrovės? Juk tavo tekstuose apstu gamtos, sezonų kaitos motyvų. Sunku patį būtų pavadinti knyginiu poetu. Tavo atspirties taškai yra ne literatūra, bet, kaip knygos p. s. rašai – konkrečios vietovės, kurių net GPS koordinates gali nurodyti.

Aš niekada savo tekstuose ir neslėpiau, kad mane veikia ir inspiruoja konkreti vietovė, konkreti realybė. O kartu per tą tikrovę aš ir tikrinuosi, ką parašiau.

Intelektualioji poezija, jei jau ji tokia yra, vadinasi, ir turi būti. Jokiais būdais nesakau, kad ji bloga, tiesiog man ji netinka, ne mano kraujo grupės. Jos sterilumas, dailus glaistas, literatūriškumas man svetimas. T. Venclova, A. Nyka-Niliūnas ir kiti tokios poezijos kūrėjai pasaulį pažįsta kitokiais čiuptuvais ir kitomis antenomis priima jo siunčiamus virpesius. Mano čiuptuvai užčiuopia kitokias teritorijas, antenos pagauna kitokius virpesius.

O ir pati literatūra man niekada nebuvo įdomi savaime, kaip kažkokia apriorinė vertybė ar tikslas. Neretai realybėje gali atrasti daug daugiau poezijos, nei poezijos – eilėraštyje. Gal todėl man artimiausia yra donelaitiška tradicija, už kurios stovi ir S. Geda, ir V. Bložė, ir kiti. O tai, kad šios mokyklos tarpusavyje konkuruoja, stumdosi – tai, mano galva, pačios literatūros sveikatos požymis. Tarp šių dviejų skirtingų polių gimsta įvairovė ir įdomiausi dalykai.

Kaip tik T. Venclova nesename interviu S. Gedai ir V. Bložei prikišo jų „chtoniškąją“ pasaulėjautą, įsivaizduojamą gelmę ir genialumą, kuris nesukėlė jokio susidomėjimo lietuvių literatūra už jos ribų ir todėl liko, kaip T. Venclova teigia, „parapijiniu“ reiškiniu.

Džiaugiuosi, kad T. Venclova taip pasakė ir nesuprantu po šių žodžių kilusios audros. Jis pasakė daug tiesos. Geda, o ir Bložė savo laiku prirašė visko. Jų kūryboje rasi ir genialių eilėraščių, ir visiškai nesuvaldytų tekstų. Mažai kam pavyksta to išvengti, ypatingai tokio masto kūrėjams.

Kodėl šių kūrėjų poezija netapo pasaulio literatūros dalimi, manau, labai paprasta – jie gyveno ir kūrė būtent tokiame laikmetyje, tokioje šalyje, iš kurios pats T. Venclova pasitraukė. Sovietinėje sistemoje gyvenusių ir kūrusių rašytojų kūrybos sklaida buvo visiškai kitokia, nei buvo anuomet Vakarų šalyse ar yra dabar. Vis dėlto, kad šių poetų kūryba liko tik „parapijiniu“ reiškiniu negaliu sutikti – jei yra geras tekstas, jis veikia savaime, ir nėra didelio skirtumo, kokios pasaulėjautos žmogaus jis užrašytas.

O tai, kad T. Venclova „kirto“ būtent Gedai ir Bložei – vėlgi visiškai normalu, nes jie, kaip jau prieš tai ir minėjau, stovi skirtingose literatūros poliuose. Ir tokios žiežirbos tarp intelektualiosios ir gaivališkosios kūrybos yra visiškai natūralios.

Grįžkime atgal prie žemės. Na, štai tu jau berods 6 metus turi sodybą, į kurią šiltuoju sezonu važiuoji bent kartą per dvi savaites, nes, visų pirma, reikia nupjauti žolę. Ir nemažai žmonių taip: iš miesto savaitgaliui važiuoja į kaimą ir užsiima smulkiais žemės darbeliais. Kas tai yra? Čia kažkoks archainis žemdirbio genas? Nenulipimas nuo žagrės? O gal romantinis pižonizmas?

Manau, kad žemės traukos, jos būtinybės, o gal ir ilgesio mumyse yra labai daug. Ir nereikia to nei gėdytis, nei dirbtinai neigti. Kvaila būtų automatiškai mėginti tai atmesti vien dėl to, kad pasaulis tapo be galo modernus ir ranka pasiekiamas. Nemanau, kad paskutinės minutės lėktuvo bilietus medžiojantis yra modernesnis už mane, savo komposto krūvoj už tvarto šį pavasarį paleidusį veistis Kalifornijos sliekus.

Kvailai atrodo bet koks takoskyrų brėžimas, kad štai čia – gėris, o visa kita, už šios ribos – blogis. Gerai yra miestas ir aš čia puikiai jaučiuosi. Kiek čia cemento, asfalto, stiklo, tiek ir žmonių – vienos iš gyvybės formų. Pas mus kaime tokius padarus gali suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.

Na, o jei jau reikia žemės, tai reikia… Galima, beje, nusipirkti maišą jos ir pasidėti į sekciją. Variantas, kodėl gi ne? Mokslininkai yra nustatę, kad joje daug cheminių medžiagų, kurios turi antidepresinį poveikį. Bet jei žmogus užsidaro tame įsivaizduodamas, kad čia vienintelis laimės šaltinis – irgi kalėjimas. Ir negali sakyti, kad dėl to kalta žemė. Ne, visa bėda galvoje… Prie nieko nereikia prisiriški ir absoliutinti, piršti. Kiekvienas žaidžiam savo žaidimus. Vienas gali pusę gyvenimo praleisti hektare žemės ir jaustis pasaulio piliečiu, o kitas – megapolyje nuolatos pasijungęs prie waifajaus būti skersai išilgai bukas provincialas. Ir, žinoma, atvirkščiai.

Viename iš knygos epigrafų cituoji Henrį Millerį, kurio pateiktoje ištraukoje yra žodžiai „aš priklausau žemei!“ Man rodos, tave galima pavadinti XXI a. žemininku. Tik paties kūryboje nėra aniems žemininkams būdingo romantizmo, savo žemę pavertusio amžino ilgesio objektu, iškėlusių ją iki idėjos, vertybės, idealo. Tavo žemė labai apčiuopiama: tai ir konkreti geografinė vietovė, bet kartu ir konkretus žemės grumstas, konkretus akmuo…

Su bičiuliu poetu Dainiumi Gintalu esame pasivadinę „žiemininkais“ (abu gimę žiemą) ir nuo žemininkų mus teskiria plonytė „i“… tad ši paralelė gal ir kiek juokinga, bet joje yra dalis tiesos.

Pokario žemininkams jų žemė buvo prarastoji, todėl ji ir tapo idealu, to, ko jau nebėra. Na, o aš esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn. Per tą patį grumstą, molį, gyvulius, vabalus, paukščius. Man rūpi suprasti, kaip visa tai veikia, kaip bendrauja tarpusavyje, kokia tarp jų vyksta chemija, kaip konkuruoja ir ėda kits kitą.

Ar žinojai, kad, nupjautos žolės kvapas – tai ne šiaip sau kvapas. Pasirodo, nupjauti augalai, išskirdami tam tikras chemines medžiagas, kitiems augalams perduoda informaciją, kad juos užpuolė žoliaėdžiai ir gelbėkitės, kas tik galite… Įsivaizduoji? Taip bendrauja gamta. Štai kokia kalba, jų yra daug…

Išmokęs kitą kalbą, galiu ją sujungti su savo paties kalba ir tuomet žiūriu, kuo tai išvirsta poezijoje… Todėl ir manau, kad nesu joks literatas grynąja to žodžio prasme. Aš naudojuosi kalba, kaip būdu šį bei tą išsiaiškinti.

Bet tavo kalba, patys tekstai yra tartum molis, kuriais skaitytoją gramzdini į kažkokį dumblą, pelkę… Kitų poezijoj, būna, išmoksti taisykles ir jau žinai, kaip plaukti, o tavo tekstuose gali ir nugrimzti…

O kas žadėjo, kad bus lengva?

Literatūra yra melas, iliuzija, flirtas su skaitytoju, tam tikras žaidimas. Knyga aš siūlau leistis į kelionę, kurioje gal sąmoningai bandau paklaidinti skaitytoją, nuvesti neaiškiais, tamsiais keliais. Ir nepalikti jokio orientyro sugrįžimui atgal, jokios prošvaistės… Išėjimas – tai jau ne mano bėda. Išsisukti teks pačiam, išeiti – savo kojom. Arba nagais. Gal net dantimis…

Juk aš ne maldaknyges rašau. Taip pat nesiūlau ir receptų ar turistinių maršrutų, kuriuose būtų sužymėti kioskai su sasiskomis ir masažo salonai. Net priešingai – pučiu arabus į akis ir klaidinu… Bet tai ir yra galimybė ne tik rasti naujus užslėptus kambarius uždarame knygos pasaulyje, bet ir – o tai kur kas svarbiau – savyje pačiame.

Kažkada buvo sakoma: poezija turi pakylėti dvasią, sutaurinti jausmus ir pan. O tau poezija turi būti kaulu šunims erzinti…

Poetai-pranašai, tautų vedliai ir sąžinės anksčiau ar vėliau vėl tampa žmonėmis, bet jų sureikšminimas, pavertimas stabais… Mane nuo tokios literatūros pykina. Ta patetika. Čia apskritai jau reiktų kalbėti ne apie poeziją, bet apie ideologiją… Tuomet yra racijos.

Šiandien dažnai norime būti pernelyg patogūs, malonūs, norime patikti. Aplink be galo daug suvaidinto dvasingumo, išmoktos rašyti poezijos, poezijos, kuri trokšta neva pakylėti… Gyvybė gimsta iš įtampos ir konflikto gerąja prasme. Literatūra turi būti nepatogi, ji turi blokšti į nesaugią erdvę, kad į daugelį įprastų dalykų pažvelgtume naujai. Kažkam juk reikia eiti atžagariai, kad neprasmegtume skradžiai labai dvasingi ir taurūs…

„Geras sodininkas yra miręs sodininkas“ – rašai viename savo eilėraštyje. O gal ta pati formulė tinka ir poetui?

Gal tinka, o gal ir netinka. Kas čia pasakys, kurie iš mūsų gyvi, o kurie jau mirę?.. Gal tu klausinėji mirusio ir tik įsivaizduoji jo atsakymus? O gal pats esi miręs, o tavo klausimus aš susikūriau ir dabar bandau nerišliai kažką atsakyti…

Matyt, visaip gali būti… Kas čia dabar supaisys

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"