Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Pojūčių teatras tapo festivalio laureatu

 
2015 10 02 6:00
Netradicinio pojūčių teatro sumanytoja ir įkūrėja Karolina Žernytė skinasi kelią į sėkmę. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Varėnoje prasidėjusio Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio 20 275 eurų premiją ir dailininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtą atminimo ženklą pelnė pojūčių teatro spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“ kūrybinė grupė.

Tarp laureatų - teatro įkūrėja jauna režisierė Karolina Žernytė, dailininkė Eglė Lekevičiūtė, dramaturgijos konsultantas Kristupas Sabolis, aktoriai Neringa Krunglevičiūtė, Ieva Paukštytė, Agnė Muralytė, Raminta Šniaukštaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Vaidotas Bačianskas, Karolina Kontenytė, Kristina Švenčionytė, Artūras Lepiochinas.

Nugalėjo solidžius kolegas

Konkursui į D. Tamulevičiūtės premiją iš viso buvo pasiūlyta vienuolika spektaklių: „Nebylys“ (rež. Jonas Vaitkus), „Devynbėdžiai“ (rež. Marius Meilūnas), „Ištikimieji“ (rež. Giedrė Kazlauskaitė), „Teritorija“ (rež. Aušra Pukelytė), „Akmuo vanduo geluonis“ (rež. K. Žernytė), „Kražių skerdynės“ (rež. Algimantas Armonas), „Ida iš šešėlių sodo“ (rež. Kristina Gudonytė), „Persikūnijimai“ (rež. Vytautas V. Landsbergis), „Man netinka tavo kostiumas“ (rež. Valentinas Masalskis), Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ (rež. Aidas Giniotis), monospektaklis „Ledo vaikai“ (rež. Birutė Marcinkevičiūtė-Mar).

„Akmuo vanduo geluonis“ – šeštasis spektaklis, apdovanotas šviesaus atminimo režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjos D. Tamulevičiūtės, kurios 75-osios gimimo metinės šįmet minimos, premija.

Pirmąją premiją 2010 metais pelnė teatro laboratorija „Atviras ratas“ už spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, 2011-aisiais apdovanota „Cezario grupė“ už spektaklį „Nutolę toliai“, 2012 metais šia premija įvertintas Kauno dramos teatro spektaklis „Liūdnas Dievas“, 2013 metais premija įteikta Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Paukštyno bendrabutis“, o pernai laurus pelnė Klaipėdos Apeirono teatro spektaklis „Uroboras“.

Kitokių pojūčių teatras

Pojūčių teatro įkūrėja K. Žernytė LŽ sakė, kad spektaklis "Akmuo vanduo geluonis" - jau penktas pastatymas, kai dramaturgija kuriama ne vaizdu, o pasitelkiant žiūrovo pojūčius. Karolinos spektakliai pritaikyti neregiams, siužetas jaunosios režisierės pastatymuose perteikiamas neįprastu būdu - lytint, čiupinėjant, klausantis. "Šiame spektaklyje dalyvauja šeši "žiūrovai", kuriems aklinai užrištos akys, ir devyni jiems patarnaujantys aktoriai. Visi "Akmuo vanduo geluonis" aktoriai - iš Klaipėdos jaunimo teatro", - teigė pašnekovė.

Per naująjį pojūčių teatro spektaklį kūrėjai leidžia žiūrovui užrištomis akimis judėti scenos erdvėje, vedamam simbolinio likimo siūlo. Pasak režisierės, ji kėlė sau ir dalyviams klausimą, kiek šiuolaikiniai žmonės linkę paklusti likimui: eiti ten, kur esi vedamas, ar pačiam bandyti tirti nežinomą aplinką. Spektaklio pavadinimas, anot Karolinos, sudarytas iš žodžių, dažniausiai pasitaikančių senuosiuose mūsų protėvių užkalbėjimuose: akmuo, vanduo, geluonis. "Be to, visuose šiuose žodžiuose girdime dvibalsio uo skambesį - jis yra archajiškiausias lietuvių kalboje, per amžius skambantis maldose", - aiškino ji.

Atsirado iš kursinio darbo

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) lėlių teatro specializaciją baigusi K. Žernytė pasakojo, kad pojūčių teatras išsirutuliojo iš kursinio darbo eksperimento. Karolinos aplinkoje iki tol nebuvo nė vieno neregio - nei tarp giminių, nei tarp pažįstamų. "Dar studijų metais, kai galėjome daug improvizuoti, visas kursas važiavome į vieną festivalį. Ten gavome užduotį sugalvoti lėlių teatro utopijos idėją. Kai pradėjau svarstyti, kas man pačiai būtų tokia utopija, supratau, jog reikia padaryti taip, kad aktorius scenoje ne pats vaidintų, o būtų lyg ir žiūrovo tarnas. Mąsčiau, kaip padaryti, kad aktorius neatsidurtų dėmesio centre, kaip iki šiol įprasta, ir kaip šio dėmesio centru padaryti patį žiūrovą. Turbūt reikia, kad spektaklio žiūrovas ko nors negalėtų. Tarkim, nematytų. Tada aktorius iš tikrųjų turėtų jam tarnauti", - mintį, kuri virto teatru neregiams, prisiminė Karolina.

Pasitelkti kiti pojūčiai

Pabandžiusi tokią utopiją įgyvendinti, lėlininkė suvokė, kad kai žiūrovas nemato vaizdo, reikia spektaklio veiksmui sutelkti kitus jo pojūčius. Per pirmąjį bandymą tenkintasi vos vienu žiūrovu užrištomis akimis, aplink kurį šokinėjo daug aktorių, o vėliau eksperimentuodama mergina suprato, kad vienam nematančiajam reikia skirti po vieną aktorių. "Dirbdami su kolegomis pastebėjome, kad iš šalies stebėti tokį neįprastą vaidybos procesą taip pat įdomu, todėl pirmame spektaklyje "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" buvo neregiai žiūrovai - dalyviai scenoje ir likusi publika salėje. Visada būna įdomi reakcija ir tų, kurie nemato, ir tų, kurie stebi vaidinimą iš salės", - teigė Karolina.

Jaunoji režisierė pasakojo, kad jos spektakliuose dalyvaujantys neregiai daug laisviau reaguoja į veiksmą. "Gal taip yra todėl, jog regintiems žiūrovams užrišame akis, kad jie jaustųsi taip pat, kaip neregiai. Kartais žmonės prisipažįsta, kad tik įpusėjus spektakliui pradeda justi, kas su jais vyksta, kokią istoriją pasakoja juos "aptarnaujantys" aktoriai, nes ilgą laiką tiesiog bando priprasti prie naujo potyrio - aklinos tamsos. Manau, po tokio spektaklio daugelis reginčiųjų susimąsto, kaip iš tiesų gyvena turintieji regėjimo negalią", - sakė D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio laureatė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"