Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Prakartėlės: nuo pagoniškų šventyklų iki dangoraižių

 
2016 12 05 12:27

Daugiau nei trys tūkstančiai prakartėlių ir jas puošiančių skulptūrėlių, padirbintų iš papjė mašė, medžio, keramikos, stiklo, akmens, dramblio kaulo, perlamutro, kristalų, audinių, grūdų, kiaušinių lukštų, molio, atkeliavusių į Romą iš visų Italijos regionų ir kitų šalių – tai prakartėlės muziejaus „Angelo Stefanucci“ kolekcija, pristatanti įvairias mokyklas ir geriausių šio amato meistrų darbą. 

1967 m. įkurtą muziejų prižiūri Prakartėlės draugų asociacija, veikianti nacionaliniu lygmeniu, vienijanti apie 2500 prakartėlių meistrų, gerbėjų ir brolijų iš visos Italijos. Asociaciją 1953 m. įkūrė profesorius Angelo Stefanucci, o jo aistringai surinkta kolekcija ir tapo pirmuoju muziejaus branduoliu. Vėliau kolekcija didėjo, prakartėles dovanojo įvairių šalių ambasados, privatūs asmenys.

Kokios pagrindinės prakartėlių tradicijos, simboliai? Kaip prakartėlių kūrimas tampa pagrindiniu užsiėmimu? Ar prakartėlių scenografiją veikia modernios tendencijos? Apie tai pasakoja skulptorius Alberto Finizio, dabartinis Prakartėlės draugų asociacijos pirmininkas.

Alberto Finizio.
Alberto Finizio.

– Kaip pradėjote kurti prakartėles? Tai pomėgis ar svarbiausia veikla?

– Tai nuo seno šeimoje galiojusi tradicija. Nuo mažens užaugau aplinkoje, kur buvo kuriamos prakartėlės, ji įskiepijo ir man šią aistrą. Be to, mano dėdė buvo prakartėlių meistras, jis buvo vienas iš Italijos Prakartėlės draugų asociacijos steigėjų, beveik natūraliai paskatinęs ir mane imtis šio darbo.

Mėgau tapyti, kurti įvairius rankdarbius, tad gerai jaučiausi toje srityje, kuri man teikė pasitenkinimą. Dabar prakartėles dovanoju, kitos dalyvavo parodose, kai kurias įsigijo muziejai. Tad jų dabar galima pamatyti visame pasaulyje.

– Kokias medžiagas naudojate prakartėlėms?

– Visko po truputį, nėra vienos ypatingos. Kasdien pasirodo vis naujos medžiagos, kurias galima naudoti prakartėlių scenografijoje. Anksčiau buvo išskiriamos kelios pagrindinės mokyklos: papjė mašė, medis, keramika, audiniai. Dabar naudojamas ir poliesteris, kiti sintetiniai mišiniai, kurie lengvai derinami tarpusavyje, kad geriau būtų galima įgyvendinti scenografinę idėją. Statulėlėms naudojamos klasikinės medžiagos: molis, papjė mašė ir medis.

– Kokios charakteristikos būdingos pagrindinėms prakartėlių tradicijoms – vadinamajai rytietiškajai, arba palestinietiškajai ir liaudiškajai –populiariajai?

– Tai keli būdai papasakoti apie šv. Kalėdas, Kristaus gimimą. Vienas – istorinė, vadinamoji palestinietiška prakartėlė, kur norima atkurti tikrovišką Jėzaus gimimo aplinką. Meistrai domisi istoriniais, geografiniais, astronominiais tyrimais, bando suprasti, kaip buvo išsidėstę žvaigždynai tais laikais, kai gimė Jėzus.

Dabar yra naujų medžiagų, kurias naudojant prakartėlėje galima sukurti tokią aplinką, personažų drabužius, prakartėlės statinių „architektūrą“, įrankius, gyvūnus, kurie gan tikroviškai atspindėtų tuo metu Palestinoje vyravusius papročius, klimatą.

Kita žymi kryptis – liaudiškoji, populiarioji tradicija, apimanti įvairias prakartėlių kūrimo kryptis, kur Jėzaus gimimas perkeliamas į kitą epochą. Ji apima Neapolio, Romos, Ispanijos, Bavarijos ir kitas mokyklas. Įdomu tai (apie ką dalis žmonių gal nepagalvoja), kad nuo šalių ar geografinių regionų priklauso labai skirtingos interpretacijos. Tarkim, mums, europiečiams, prakartėlės yra Kalėdų laiko ženklas, tad prakartėlėje dažnai galima išvysti sniegą, tuo tarpu Lotynų Amerikoje Kalėdos švenčiamos vasaros viduryje, todėl jų prakartėlė ryški, saulėta, čia pilna gėlių, augalų, kurie yra šviesūs, spalvingi.

Į šią pastarąją kategoriją įeina ir kai kurios retesnės tendencijos modernizuoti prakartėlę. Paprastai prakartėlės scenarijus vaizduoja XVI, XVII, XVIII amžiaus aplinką. Pavyzdžiui, pagal romietiškąją tradiciją prakartėlės meistrai mėgdavo vaizduoti dingusią Romą, gyvavusią iki XIX a. Moderniajai srovei būdinga naudoti dabartinės epochos simbolius, pavyzdžiui, dangoraižius. Neseniai internete mačiau prakartėlę, kur šv. Juozapas su švč. Mergelė Marija su kūdikiu daro „selfį“. Tokios interpretacijos, kurios ne visada pasižymi geru skoniu, yra modernios epochos pavyzdžiai.

– Prakartėlėse tenka matyti įvairių papildomų veikėjų, daiktų ir statinių. Kokia jų simbolika?

– Simbolių gausa būdinga neapolietiškos prakartėlės tradicijai. Čia dažnai matome šventyklą, tiltą, šulinį ir daug kitų dalykų.

Pavyzdžiui, šventykla turi dvigubą prasmę. Tuo laikotarpiu, kai apie 1817 m. ėmė sparčiai populiarėti tokia prakartėlė, kurią šiandien žinome kaip neapolietiškąją, kaip tik buvo pradėti pirmieji kasinėjimai Pompėjoje, imta atrasti įvairių archeologinių lobių. Žmones traukė romietiški griuvėsiai, kiekvienas troško įsigyti bent dalį kolonos ar pan. Tą norėta atspindėti ir prakartėlėje. Tuo pat metu yra ir kita prasmė – pagoniška šventykla vaizduojama apgriuvusi, nes gimsta krikščionybė, kuri nugali pagonybę.

Kiti dažni simboliai neapolietiškoje prakartėlėje – tiltas, šulinys. Šulinys simbolizuoja perėjimą iš senų metų į naujus, kadangi šv. Kalėdos yra švenčiamos metų pabaigoje. Dažnai ant tilto vaizduojama dvylika personažų su žvakėmis rankose, kurie simbolizuoja dvylika praėjusių metų išeinančių mėnesių.

Dažnas personažas prakartėlėje būdavo miegantis piemuo, tarsi simbolizuojantis žmoniją, kuri yra apsnūdusi gimstant Jėzui. Dievo Sūnus kviečia naujam atsibudimui, naujam gyvenimui. Beveik visi simboliai nurodo į ryšį tarp anapusybės ir šio pasaulio.

Nemažai užuominų ir į pagonišką pasaulį. Pavyzdžiui, grota – dažnai prakartėlė įrengta tarsi grota. Pagoniškame pasaulyje garbinta dievybė Mitra, tikėta, kad ji gimė grotoje, urve, jos gimimas buvo švenčiamas panašiu metų laiku kaip dabar švenčiamos Kalėdos. Tad yra keistų kombinacijų, kurios padėjo gimti tokiam prakartėlės pavidalui, kokį mes šiandien žinome.

– Kada gimė prakartėlių tradicija?

– Kalėdų scena freskose, sarkofagų puošyboje, piešiniuose vaizduota jau seniau.

Pačios pirmos prakartėlės, kurias žinome, su įrengta scena, skulptūrėlėmis, kurias galima pernešti, yra trys. Jų sukūrimo laikotarpis panašus kaip Grečio įvykis, kur šv. Pranciškus Asyžietis su bičiuliais, norėdamas išgyventi Kalėdų nakties įvykius, įrengė gyvą prakartėlę. Viena iš pirmųjų trijų minėtų prakartėlių, sukurta 1289 metais, yra Romoje, kitos, datuojamos XIII a. viduriu, yra Bolonijoje ir Venecijoje.

O prakartėlės su kiek modernesne scenografija, kurią pažįstame ir mes, reikėjo palaukti dar porą šimtmečių iki XVI a. Ypač populiarėti ji ėmė XVII ir XVIII a., išaugdama į ryškią tradiciją, kai prakartėles ėmė kurti meistrai, menininkai, amatininkai, skulptoriai.

Prie jų plitimo stipriai prisidėjo daugelis to meto vienuolinių ordinų, nes naudojo jas kaip tam tikrą katechizavimo formą. Kaip ir, pavyzdžiui, to meto bažnyčiose freskos buvo vienas iš būdų papasakoti Evangeliją tiems žmonėms, kurie nemokėjo skaityti. Tad ir prakartėlė turėjo panašią paskirtį – padėti suprasti Kristaus gimimą, Kalėdų prasmę – taip buvo galima greitai ir praktiškai skleisti žinią. Visi vienuolių ordinai iš pradžių Europoje, o vėliau ir kituose atrastuose kontinentuose, prakartėles naudojo kaip evangelizacijos įrankį. Taip jos išplito po visą pasaulį.

***

Mažesnieji broliai pranciškonai skelbia prakartėlių konkursą „Pasitikim kūdikėlį Jėzų su šv. Pranciškumi“ ir kviečia iki gruodžio 15 dienomis pristatyti konkursines prakartėles į Lietuvos pranciškoniškas parapijas bei vienuolynus.

Prakartėlės laureatės keliaus į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, kur gruodžio 30 dieną bus atidaryta gražiausiųjų konkursinių prakartėlių paroda. Paroda veiks iki sausio 8 dienos, kada specialiai sudaryta komisija paskelbs konkurso nugalėtoją bei kitas nominacijas laimėjusias prakartėles. Pagrindinis konkurso prizas – Neapolyje (Italijoje) pagaminta tradicinė prakartėlė.

Parengė Dalia Žemaitytė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"