Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Pranas – dailininkas visam gyvenimui

 
2015 09 04 6:00
Pranas... Šiuo gražiu, trumpu ir aiškiu vardu Pranas Gailius garsėja Prancūzijoje.
Pranas... Šiuo gražiu, trumpu ir aiškiu vardu Pranas Gailius garsėja Prancūzijoje. "Vilniaus aukciono" archyvo nuotrauka

„Aš pasidariau dailininku tuo momentu, kai pirmąkart įėjau į studiją ir pamačiau dirbančius studentus, modelį. Tąkart pasakiau: aš būsiu dailininkas. Ir tapau – visam gyvenimui. Su visišku tikrumu“, – gegužę išlydėdamas savo kūrinius į Lietuvą sakė Paryžiuje gyvenantis Pranas Gailius.

Kazio Varnelio namuose-muziejuje ir galerijoje „Kunstkamera“ vienu metu duris atvėrė dvi jo tapybos parodos. Pirmąją būtų galima vadinti retrospektyvine. Ji lakoniškai atskleidžia dailininko autorinės stilistikos kaitą, vidines permainas. O „Kunstkameroje“ atidžiau žvelgiama į atskirą kūrybos tarpsnį – rodomas 1985–1986 metais tapytas ciklas „Šešėlio aukštuma“.

Drauge su kūriniais į Tėvynę turėjo atkakti ir jų autorius. Buvo įsigijęs skrydžio bilietus. Deja, Paryžiaus gatvėje jį partrenkė autobusas. Parą praleidęs ligoninėje, dailininkas dabar gydosi namuose. Po nemalonaus įvykio keliauti į Tėvynę nesiryžo.

Iš žemaitiško dangaus

"Karalius", 1952.
"Karalius", 1952.

Pranas... Šiuo gražiu, trumpu ir aiškiu vardu jis garsėja Prancūzijoje. Šiuo vardu giedros nuotaikos, prancūziškos šypsenos ir rivjeriško įdegio dailininkas, 2005 metais supažindinęs mus su savo kūryba, pagarsėjo ir gimtojoje šalyje. Iškart įgijo didžiulį būrį gerbėjų. Visam gyvenimui.

K. Varnelio muziejaus vedėjas menotyrininkas Vidas Poškus atskleidė, kas sieja 2010 metais išėjusį jo „patroną“ ir P. Gailių. Ar šiuodu kūrėjai buvo susitikę, prisipažino neturįs žinių. „Tačiau viena yra tikrai aišku: ir K. Varnelis, ir P. Gailius – žemaičiai. Manau, dabar žvelgdamas iš žemaitiško dangaus K. Varnelis džiaugiasi, kad jo kraštietis čia eksponuoja savo kūrinius, – kalbėjo muziejaus vedėjas. – Abu turėjo bendrų bičiulių. Tarkime, dailininką Vytautą Kasiulį: K. Varnelis jį pažinojo dar Kaune, o P. Gailius bendravo jau Paryžiuje. Gana įdomiai, netikėtai juodu susieja dar viena svarbi asmenybė – prancūzų kubistas ir poparto pradininkas Fernand'as Leger. P. Gailius pas jį mokėsi, to paties siekė ir K. Varnelis. Deja, okupacinė nacių valdžia į Paryžių neišleido, tad jis pasirinko Vienos dailės akademiją.“ Pasak menotyrininko, abiejų autorių kūrybą vienija panaši mąstymo struktūra, koloristinė ir kubistinė tradicijos.

Neprilygstamos aukštumos

Asmeniniais prisiminimais dalijosi Prano Gailiaus bičiulė Rima Puniškaitė./ Ritos Stankevičiūtės nuotrauka
Asmeniniais prisiminimais dalijosi Prano Gailiaus bičiulė Rima Puniškaitė./ Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Kultūrologas prof. Antanas Andrijauskas prisiminė apie P. Gailių pirmą kartą išgirdęs prieš 34 metus – iš V. Kasiulio ir italų kilmės prancūzų kompozitoriaus Luco Ferrari. Su pastaruoju matydavosi Paryžiuje, Sorbonoje. Muzikos kūrėjas gyvai domėjosi lietuviais, klausdavo apie Praną. „Tokio jausmingumo, estetinės, plastinės kultūros dailininkas, koks yra P. Gailius, gali drąsiai konkuruoti su bet kuria pasauline meno figūra, – skambaus žodžio neieškojo profesorius. – Abstrakti tapyba yra amžina. Niekas kitas taip neatskleidžia kūrėjo asmenybės, esminių žmogaus dalykų. Turime puikių lietuvių abstrakcionistų. Tačiau įkopti į tokias aukštumas pavyko tik P. Gailiui.“

Manė liksianti metus

P. Gailiaus bičiulė Rima Puniškaitė, Kanadoje gimusi ir augusi, su dailininku pirmą kartą susitiko 1979 metais. Parašė straipsnį apie jo parodą Toronte, jis buvo publikuotas „Tėviškės žiburiuose“. Tais tolimais laikais moteris svajojusi apie pokyčius, norėjo pakreipti savo gyvenimo tėkmę, ir Pranas pasiūlė jai skristi į Paryžių. „Gimiau Monrealyje, bet prancūziškai beveik nemokėjau, juk gyvenome „lietuvyne“. Mokytis kalbos pradėjau Toronte, pirmose gimnazijos klasėse. Skaičiau visai neblogai, bet kalbėti prancūziškai... nė pomidoro negalėjau nusipirkt“, – prajuokino „Lietuvos žinių“ pašnekovė.

Paroda supažindina su skirtingo laiko dailininko kūryba.
Paroda supažindina su skirtingo laiko dailininko kūryba.

Jau 1980-ųjų sausį R. Puniškaitė su lagaminais išsilaipino Paryžiuje. Maniusi paviešėti metus, o liko dešimtmečiams. Lietuviai tapo artimais draugais, kartu pragyveno dešimt metų. Vėliau išsiskyrė, tačiau iki šiol šiltai bendrauja.

Bibliotekininkystę baigusi R. Puniškaitė Prano skatinama susidomėjo knygrišyba. „Meninio išsilavinimo neturėjau, bet Prano nuopelnu į viską ėmiau žiūrėti kitomis akims. Dabar tai mano pomėgis“, – didžiavosi parodos lankytoja. P. Gailius išmokęs ją raižyti, padovanojęs savo peiliukus.

Prano Gailiaus parodos atidarymo akimirka.
Prano Gailiaus parodos atidarymo akimirka.

Lietuvė priminė, kad jos bičiulis – ne tik tapytojas, grafikas, bet ir puikus skulptorius. Išklausęs Antano Mončio pamokų, Pranas užsimanė ištraukti pieštines formas iš plokštumos, suteikti joms tris dimensijas. Surengė kelias skulptūros parodas.

Joie de vivre

Į Lietuvą atgabenti gerą šūsnį P. Gailiaus drobių nutarta dar pavasarį. Gegužę dailininką jo namuose Paryžiuje aplankė „Kunstkameros“ ir „Vilniaus aukciono“ vadovė menotyrininkė Simona Makselienė. Dabar K. Varnelio muziejuje galima pamatyti vieną ankstyvųjų P. Gailiaus kūrinių. Tai – „Autoportretas“, nutapytas 1949 metais Strasbūre. Emigranto dalią ir kelią pasirinkęs menininkas su šiuo darbu po pažastimi atvažiavo į Paryžių ir pasibeldė į F. Leger duris.

Parodoje lyg ant delno matyti, kaip figūratyvūs P. Gailiaus kūriniai ilgainiui abstraktėjo, o žemiškas, rūstokas spalvas keitė joie de vivre – prancūziška šviesa, šiluma ir elegancija. Ankstyvuosiuose kūriniuose atsiskleidžia Pablo Picasso, F. Leger įtaka, matomos savojo braižo paieškos. Taip pat eksponuojami trys paveikslai iš ciklo „Eagle Lake Story“ („Erelio ežero istorija“, 1979–1981), o žemaitiški prisiminimai, tie 16 pirmųjų gyvenimo metų, po kurių jaunuolis ryžosi pasitraukti į Vakarus, išsiskleidžia „Sielrankšluosčių“ (1987) drobėse.

„Kunstkameroje“ rodoma kaligrafiška, tarsi japoniška, „Šešėlio aukštuma“ – P. Gailiaus kūrybos kvintesencija. „Tai išgrynintas ciklas, kuris stebina linijų ir spalvų taupumu, jų taiklia smogiamąja jėga“, – teigė S. Makselienė. Ji pabrėžė, kad dailininkas gyveno ir gyvena vien iš kūrybos. Vertas dėmesio faktas žinant, koks konkurencingas Paryžiaus meno pasaulis. P. Gailius jame įsitvirtino. Tad nieko nuostabaus, kad jo kandidatūrą „Vilniaus aukcionas“ teikia Nacionalinei kultūros ir meno premijai. „Tačiau toks niuansas – tai darome jau ketvirtą kartą“, – atkreipė dėmesį S. Makselienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"