Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Prisiminimų ir nuotraukų vėrinys apie Vilnių

 
2015 10 05 6:00
Edmindo Gedgaudo rankose - ką tik išeista knygą apie Vilnių. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Pristatyta nauja muzikologo, pianisto ir eseisto Edmundo Gedgaudo knyga "Prisijaukinant Vilnių". Leidinyje - muzikalūs tekstai ir vaizdų pasakojimai lyg viename vėrinyje. Tai ir slėpiningi architektūros fragmentai, ir ryškios asmenybės, ir šuo Družokas.

Leidinys pristatytas Vilniaus paveikslų galerijoje, į kurią ateinama vingriomis senamiesčio gatvėmis. Renginyje buvo ne tik dalijamasi mintimis apie E. Gedgaudo knygą "Prisijaukinant Vilnių", taip pat skambėjo pianisto Eugenijaus Žarskaus atliekami Osvaldo Balakausko kūriniai, kurių klausėsi susirinkę kultūros ir meno žmonės, literatūros, muzikos ir fotografijos gerbėjai.

Kaip sakė vakaro vedėjas kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas, vieniems Vilnius yra svajonių įsikūnijimas, kitiems - diskomforto teritorija. Jo nuomone, dauguma miestų skirtingai veikia žmones - arba jie "įsirašo" į aplinką, arba joje nepritampa. Š. Nako teigimu, dabar Vilnius išgyvena ne pačius gražiausius laikus, dėl to galima būtų dejuoti, bet ne kaži ką tuo pasiektum. E. Gedgaudo knygoje, skirtoje šiam miestui, neverkšlenama. Pasak vakaro vedėjo, laikai, apie kuriuos daugiausia joje kalbama, seniai praėję ir paženklinti įvairiais istoriniais bei politiniais įspaudais, į kuriuos teksto autorius beveik nekreipia dėmesio arba jo dėmesio forma tokia subtili, kad neužkliūva. Kaip sakė E. Gedgaudas, geriau prisiminti įdomias akimirkas, žmonių šmaikštumą.

Tekstas ir kadrai

Knygą "Prisijaukinant Vilnių" Š. Nakas pavadino savotiška fotoeseistika. Tačiau teigė, kad tai nebūtų visiškai tikslu, kai kuriais požiūriais - net prieštaringa. Tekstas rašytas daugelį metų kaip prisiminimų ir apmąstymų apie laiką, žmones, Vilniaus architektūrą, istoriją ir likimą virtinė. O fotografijos savarankiškos. Nuotraukose nėra žmonių, tik vaiskus architektūros ir joje sustingusių skulptūrų pasaulis, gal net prieštaraujantis tradicinėms šio miesto charakteristikoms. "Vilnius susijęs su tokiais dalykais kaip neišbaigtumas, sujauktumas, nenuoseklumas ir panašiai, - kalbėjo Š. Nakas. - O knygoje esančios architektūros fotografijos atkakliai teigia kitką - savotišką amžinumą, kone sektantišką tikėjimą, kad vizualus miesto pradas, vis kažkaip atsilaikantis prieš laiką, turi savo ideologiją, gyvybę, būsenas, kurios atidesnei akiai ir jautresnei ausiai daug ką pasako ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, koks miestas iš dalies tebelieka."

Trys skylutės

Leidinio autorius E. Gedgaudas tvirtino, kad tekstus knygai pradėjo rašyti spontaniškai. "Aš - miniatiūristas, turbūt tokia prigimtis, - teigė jis. - Gal todėl ir fotografuodamas linkau į fragmentus, kurie klaustų: "Kas esu? Kur esu?" Ne visi žmonės iškart atpažįsta, net tie, kurie Vilniuje ilgai gyvena. Tada man būna savaip smagu." E. Gedgaudo nuomone, Vilniuje laikas slinko šuoliais - tai greičiau, tai stabtelėdamas. O tai atsispindi architektūroje.

Knygos autorius prisiminė, kad fotografavo Pranciškonų vienuolyną, artėjant saulėlydžiui. Sukūrė seriją nuotraukų, viena jų dabar panaudota leidinyje. Kai kuriose fotografijose užfiksuota tai, ko jau nebėra. Tarkime, kunigo Juozapo Daukšos antkapio bareljefas Rasų kapinėse fotografuotas prieš porą metų. O dabar toje vietoje, kaip sakė E. Gedgaudas, liko trys skylutės.

Ir šuo Družokas

Š. Nakas tikino, kad "Prisijaukinant Vilnių" nėra knyga apie paminklosaugą. Jis svarstė, kad tai - iki šiol nebuvusio tipo lektūra apie šį miestą, apie pagrindinio herojaus jausenas, būsenas, prisiminimus, kai kuriuos jį supusius žmones, tarp kurių - ir Lietuvos kultūros garsenybės, ir mažiau žinomi asmenys. Bene ryškiausias personažas - Žvėryno rajono valkataujantis šuo Družokas. E. Gedgaudo literatūrinį kūrinį Š. Nakas vadino savaip avangardišku, griaunančiu pakankamai tvarią miesto liaupsinimo tradiciją, priklausančią daugeliui plunksnos meistrų. Mat Vilnius pamatomas iš visai kitų rakursų.

„Prisijaukinant Vilnių“ autorius prisiminė, kad šuo lydėdavo paštininką. „Po to pats jį prisiviliojau, ir Družokas pradėjo mus lankyti“, - pasakojo. E. Gedgaudo atmintyje įstrigęs ir vaizdas, kaip šaltą žiemą Družokas žvelgia pro langą iš lauko, atlėkęs per pripustytą sniegą. Prisiminė ir dirigentę Margaritą Dvarionaitę, sakė ją buvus šunų drauge. Įsigijusi naują augintinį ir E. Gedgaudo paklausta, kuo jis geras, ši atsakiusi: „Tuo, kad yra šuo.“

Vakaro svečiai.

Naujas teisybės sakymas

Kaip vieną ryškiausių ir mįslingiausių knygos personažų iš žmonių pasaulio Š. Nakas minėjo Balį Dvarioną - lietuvių kompozitorių, pianistą, dirigentą, pedagogą. "Iš tų keliolikos ar keliasdešimties sakinių pajutau jį geriau, negu iš bet kurių iki šiol skaitytų knygų, pasakojimų ar savo ribotų prisiminimų", - tikino vakaro vedėjas.

E. Gedgaudas prisiminė B. Dvariono posakį: "Kur nėra bedugnių, ten nėra ir viršūnių." Jis pasakojo ne apie vieną knygoje aprašytą žmogų. Tarkime, Birutę Tursienę, žymaus prieškario Lietuvos visuomenės ir politinio veikėjo Jono Vileišio dukrą. Ji pabėgo iš Sibiro, jai teko sėdėti kalėjime. Galiausiai pradėjo dirbti muzikos mokyklos bibliotekoje. Kai jiedu susitiko, B. Tursienė prisistatė taip: "Vileišytė... Paskutinė." E. Gedgaudas ją apibūdino kaip spalvingą personą.

Knygos autorius sakė manąs, kad apie iškilius, nestandartinius žmones reikia naujo teisybės sakymo. O Š. Nakas teigė, kad nei vienas personažas nėra išaukštintas, sureikšmintas, pakylėtas. Sakė, kad tekstas - lengvas ir skaidrus. Tačiau personažai - tarsi panirę į miglą, kiek susišaukiančią su šviesos žaismu ar prieblanda nuotraukose. Knygą jis apibūdino kaip kinematografišką. Tarsi būtų žodžiais perteiktas filmas.

Tarsi vaikštant po miestą

„Ant mažų lapelių užrašinėdamas atsiminimų nuotrupas kartais pasijuntu taip, tarsi įdėmiam klausytojui jas pasakočiau mums vaikštinėjant po Vilnių. Įsiterpia pauzės, nes tie praeities vaizdai būna baikštūs nelyginant mūsiškiai žvirbliai. O Vienoje ties kuria nors kavine jie nutupia ant piršto lesti iš delno bandelės trupinius.

Būna laikotarpių, kai žvirbliai iš mūsų aplinkos dingsta (sakoma, kad tai ne itin geras ženklas). Gal panašiai ir su mūsų dienomis, kai žmogus pernelyg imi suktis „čia ir dabar“, prarasdamas laiko nuovoką („kur dingo ką tik prasidėjęs mėnuo?“) ir praeities metmenį. Pats sau daraisi neįdomus, kol netikėtai pratrūkusi vasaros liūtis arba iš rūko išnyranti spalio saulė nubaido atsėlinantį sustabarėjimą. Nudžiungi, nelyginant žvirbliams sugrįžus, ir bemat pasirūpini, kad po ranka būtų nedidelių popieriaus lapelių, nes tokių mažiau baidosi padriki atsiminimai.

Mėgėjiškos nuotraukos kaip sugebėdamos pasakoja savas istorijas, vos vienur kitur atsiliepdamos į pasakojimus, per žmones ir situacijas įvairiai – kartais tik mažu kampeliu – susijusius su Vilniumi.

Kelis dešimtmečius ramiai išgulėję nesistemingo rašyto dienoraščio sąsiuviniai irgi pravertė sugrįžtant į jaunystės paribius, kartais prikeldami ir tai, kas juose neužfiksuota. Yra ten tiesiogiai arba „tarp eilučių“ įsiterpiančių bandymų aiškintis savo santykį su Vilniumi“, - rašoma E. Gedgaudo knygoje "Prisijaukinant Vilnių".

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"