Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Prisirišęs prie tapybos

 
2016 04 23 6:00
Fone – „Raiščiai“ (2016), Andriaus Zakarausko tapyba dažnai yra ir apie tapybos procesą, tapybą kaip mąstymo bei pasaulio matymo būdą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Šią savaitę sostinės galerijoje „Vartai“ tapytojas Andrius Zakarauskas pristatė savo darbų parodą „Raiščiai“, kurioje simboliškai apžvelgė dešimties metų meninę veiklą. Pirmoji personalinė jo paroda buvo surengta taip pat „Vartuose“ ir vadinosi „Ekspozicija“. „Kūrybinė pradžia. Stovėjau prie paveikslo, dar jaunuolis ir mergina debesėliuose ar kažkas liūto galva. Trapios ir mažos figūrėlės didelio formato drobėse“, – prisiminė A. Zakarauskas.

Paprašytas apmąstyti savo dešimties metų kūrybą A. Zakarauskas kalbėjo: „Šiandien atrodo labai daug – daug visko pritapyta, prišūkauta: ir rimtai, ir skaudžiai, ir juokingai. Džiaugiuosi, kad darbai, sukurti prieš dešimtmetį, įdomūs ir šiandien.“

2006 metais prasidėjo jo bendradarbiavimas su „Vartų“ galerija. Tą vakarą buvo atidarytos kelios parodos – Vilmanto Marcinkevičiaus, Lino Liandzbergio, Audriaus Gražio, Neringos Žukauskaitės ir paties Andriaus. „Buvau dėkingas, kad greta tos kompanijos žiūrovai pamatė ir mano darbus. Vėliau gavau kambarį sau, kai kuriuos paveikslus nuvežėme į meno muges. Galerija man davė pradžią“, – pasakojo A. Zakarauskas.

Andrius Zakarauskas. „Pikselinės galvos“ (2015).

Dešimt metų tapybos

Vieni save pavadina dailininkais, kiti – tapytojais, treti siūlydami nesureikšminti menininko vardo pasivadina paprasčiausiai piešėjais ar net antimenininkais. „Menininkas – plati sąvoka, tapytojas – aiškesnė. Anglų kalba save vadinu vaizduojamojo meno kūrėju (visual artist). Norėjau save vadinti ir dažytoju, išskirti iš menininkų gretų, dažyti ant drobės su stogo teptuku. Dažnai prisimenu Luco Tuymanso frazę, kad tapyba – tai mąstymo ir matymo būdas“, – kalbėjo Andrius.

Nuo pirmųjų kursų jį žavėjo minimalistinė ir technomuzika, kompozitoriai Steve“as Reichas ir Philipas Glassas. Keletą metų buvo susidomėjęs ideologija, propaganda, kaip pats sako, įžūlia tema. Ar jautė poreikį manifestuoti? „Propagandiniuose plakatuose ieškojau paveikumo, agresyvių kompozicijų, įžūlių šūkių: „Mokykis tapyti“, – sakė tapytojas. – Manau, reikia pereiti agresyvumo laikotarpį, išreikšti jį tapyboje. Kol mokiausi akademijoje, daug kas mėgo didelį formatą ir ekspresyvų potėpį. Man norėjosi mažos formos, saloninės mergaičių ir kačiukų tapybos. Tad tas šūkavimas buvo netiesioginis, subtilus.“

A. Zakarausko susidūrimai su mokytojais buvo sėkmingi. Kaune lankė pamokas pas Alfonsą Vilpišauską, vėliau – dailininkus Ričardą Nemeikšį, Joną Gasiūną. A. Vilpišauskas supažindino su aliejiniais dažais, jo pamokos – paprastumo, abstraktumo – apvertė jaunojo kūrėjo įsivaizdavimą, kaip reikia tapyti. Atvykus į Vilnių dėstytojai mokė žvelgti į detales, ir vėl jį supainiojo. „Buvome jauni ir alkani, vedė smalsumas, jaudulys, didžiulis noras mokytis, mokytojo ir autoriteto santykis. Galop akademiją baigiau pas Arvydą Šaltenį. Būdavo gražių pašnekesių apie nuoširdumą, atvirumą, tikrumą, gyvenimą. Kiek jais pasinaudojau tuo metu, nežinau. Dariau savaip“, – juokėsi Andrius, save visuomet įvardijantis lietuviškos tapybos mokyklos atstovu, joje ieškantis savitos kompozicijos, detalių, spalvų vizijos.

Parodų surengė užsienyje

Trečiame kurse A. Zakarauskas studijavo Migelio Hernándezo universitete Ispanijoje. Sako, daugiausia laiko praleido universiteto bibliotekoje. Asmeninių parodų surengė ne tik „Vartuose“, bet ir Šv. Jono gatvės galerijoje, „Titanike“, užsienyje: Berlyne, Miunchene, Venecijoje, Romoje. Berlyne, galerijoje „Schultz Contemporary“, susipažino su neoekspresionizmo atstovu A. R. Pencku.

Andriaus darbų įsigijo Modernaus meno centras, „Lewben Art Foundation“ ir kiti meno kolekcininkai. Eksponavosi meno mugėse Europoje, kurios menininkui buvo ypač svarbios – pamatė savo darbus pasauliniame kontekste, didelėje masėje kitų kūrinių ir galerijų, erdvėse, pilnose meno. „Kiekviena personalinė paroda kainavo daug jėgų. Iki šiol atidarymo dieną jaudinuosi, lengvai, kasdieniškai, be jaudulio jos nepraeina“, – tikino pašnekovas.

Dar kovą jo paroda „Prisiminimo sinonimai“ su Vido Dusevičiaus eilėmis kabėjo sostinės „Pamėnkalnio“ galerijoje. „Pradėjau naudoti akrilą, kuris anksčiau atrodė nereikalingas, plastmasinis dažas. Daug ką sau atradau. Džiaugiuosi, kad paroda „Vartuose“ išėjo kitokia, savita retrospektyva. Kaip sakė mano tėvai, pusės darbų dar buvo nė nematę. Prieš parodą spėjau pabaigti keturis naujus – niekur nerodyti, iš mano studijos atvežti tiesiai į galeriją“, – užsiminė tapytojas.

Paveikslai paveiksle

Greta Andriaus drobių yra atsiradę ir plastelino figūrėlių, jis dirbo su stiklu. Tapo ir ant popieriaus, minimalios formos darbus sąsiuvinio lape akvarele. Kada susidomėjo peizažu? „Peizažas, natiurmortas ir portretas – svarbiausieji tapytojo pradmenys. Visąlaik tai ir tapau arba sujungiu į vieną, – juokėsi A. Zakarauskas, mažajame akvarelės peizaže kuriantis naujas erdves. – Kaip architektas perkuriu matomą vaizdą, atrenku detales, sudedu į naują peizažą ir palieku nereikalingo ploto tuštumą. Vadinu jį įmanomai tobulu peizažu.“

Yra nutapęs autoportretų – „Ekspozicija (3 aš)“, paveikslų paveiksle – „Ekspozicija. (Aš vs Aš pats)“ (2007). Iki šiol jo kūryboje dominuoja veido, kaukės simboliai. „Tapau personažą, personažas tampa tapytoju. Tapytojas tapo paveikslą, paskui jį pertapo ar stebi situacijas drobėje. Kartodamas tą patį vaizduoju judesį, permąstau senus darbus, iš jų atsiranda naujas paveikslas – toks nuolatinis tapymo procesas“, – aiškino autorius.

Nuotrauka iš pirmosios parodos „Exposition“ (2006-ųjų gruodžio) kvietimo./Asmeninio albumo nuotrauka

Įkvėpti oro – į Berlyną

A. Zakarauskas gimė ir augo Kaune, mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje. Po studijų buvo grįžęs gyventi į Kauną, tačiau dabar vėl dirba Vilniuje.

Paklaustas, ar jo braižas lengvai atpažįstamas, tapytojas teigė siekęs atrasti savo unikalų potėpį. „Taip atsiranda ir kūrybinis pasakojimas, individuali paletė. Manau, mano darbai atpažįstami, kūryboje radikalių pokyčių neatsiranda, ji kinta nuosekliai“, – sakė nuolat savo tapybą permąstantis dalininkas.

Autorius pasirinko parodos pavadinimą, nurodantį ne tik prisirišimą prie galerijos erdvės, bet ir prie pačios tapybos. „Raištį sieju su galerija, paveikslų, nutapytų per dešimt metų, sąsajomis. Kai kuriuos skirtingų laikotarpių darbus kabinau vieną šalia kito, į juos negali žvelgti atskirai. Įdomus ir mano, tapytojo, santykis su pagrindiniu paveikslo personažu, kuris dažnai tampa panašus į mane, – „raiščius“ vardijo Andrius. – Grubiai tariant, tapyba yra gyvenimo būdas. Ją suprantu ne vien kaip dažą, bet ir plačiau – erdvėje, pagal santykį su kitais objektais.“

Atidaręs parodą menininkas išvyko į Berlyną – pasisemti kultūros, įkvėpti Berlyno oro. „Turiningi metai – įdomu gyventi. Kad būtų įdomiau, reikia kūrybos, naujų iššūkių, užduočių, galimybių ir pažinčių. Ir kiekviena paroda yra nauja galimybė“, – įsitikinęs A. Zakarauskas.

„Raiščiai“ veiks „Vartų“ galerijoje iki gegužės 28 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"