Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Ramūnas Grikevičius – indėnų pėdsakais

 
2017 01 20 11:30
Parodą Vilniuje Ramūnas Grikevičius eksponuoja po kelerių metų pertraukos, Pamėnkalnio galerijoje – po trisdešimties. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Menininko Ramūno Grikevičiaus mistinėse indėnų žemėse (įsikūrusiose sostinės Pamėnkalnio galerijoje) stebuklingai jungiasi visatos mokslas ir misticizmas, žmonės, gyvūnai ir dievai, mirusieji ir dar negimusieji.

R. Grikevičius gimė ir augo Panevėžyje, čia mokėsi dailės mokykloje, joje dabar jau beveik du dešimtmečius dėsto. Parodą Vilniuje menininkas eksponuoja po kelerių metų pertraukos, Pamėnkalnio galerijoje – po trisdešimties.

„Susitikimas indėnų žemėse“ – vienas naujų autoriaus paveikslų, pagal kurį pavadinta ir paroda. „Visus paveikslus konstruoju, klijuoju iš nuotraukų. Nufotografavau stovinčių merginų būrelį. Tada pagalvojau: turbūt šis kasdienis susitikimas – nepakartojamas įvykis. „Įdėjau“ jas į amerikiečių tapytojo Johno Mixo Stanley perdėm romantišką darbą, kuris ir vadinosi „Peizažas indėnų žemėse“, – pasakojo R. Grikevičius.

Indėnų žemės – mistinė, autoriaus sukurta vieta.

Buitis ir būtis

Pastaroji R. Grikevičiaus paroda „Dūmas“ buvo surengta Panevėžio XX galerijoje. Savo darbuose, kaip ir gyvenime, tapytojas jungia kasdienybę su utopiniu pasauliu. Kompozicijas konstruoja iš pamatytų simbolių ir vaizdų, nutikusių įvykių, ironiško požiūrio. Dažnai jis rodo objektus, vaizdus pakreipia netikėtu rakursu, nieko daugiau, regis, ir nesiekia papasakoti žiūrovui.

„Anksčiau apdainuodavau daugiau įvykių, o pastaruoju metu nutolau nuo istorijos pasakojimo. Baroko tapytojai tapė puošnius portretus ir švenčių kompozicijas nepamiršdami laikinumo simbolio – kaukolės. Mūsų kasdienybė – keistas, sunkiai suvokiamas derinys tarp buities ir būties. Bet toks yra gyvenimas, kurį ir noriu pavaizduoti“, – svarstė menininkas.

Indėnų žemės – vieta, susikurta dar vaikystėje? „Laki, meninė vaizduotė būdinga ne tik vaikystei, – juokėsi R. Grikevičius. – Indėnų žemės man asocijuojasi su suaugusiojo pasaulėžiūra. Vieta – mistiška, byloja apie kitokį pasaulio, meno supratimą, nes tapyba – keistas užsiėmimas. Todėl ši būsena primena ir vaikystę.“

„Haka“.

Pedagogas per atsitiktinumą

Praėjusiais metais dailininkas dalyvavo tapybos trienalėje „Nomadiški vaizdai“, taip pat meno mugėje „Art Vilnius“. Pelnė metų panevėžiečio apdovanojimą – už Panevėžio dailės garsinimą Lietuvoje ir užsienyje.

Baigęs mokyklą būsimasis menininkas stojo į Šiaulių pedagoginį institutą (dab. universitetas). Dailės fakultete merginų – pusė, stojusiems vaikinams buvo pridedama po papildomą balą. Taip įstojo ir Ramūnas, tiesa, anuomet nemanęs, kad visą gyvenimą dirbs pedagogu.

Dabar jis moko Panevėžio dailės mokykloje. Kolegos greitai atpažįsta, kuris yra kurio mokinys. Mokiniai perima mokytojo spalvas, formas ar požiūrį į dailę. „Ypač aiškiai gali pasakyti, kas yra baigiamojo darbo vadovas, – mokytojas mokiniui stengiasi atiduoti tai, ką pats gali ir moka geriausiai, – kalbėjo Ramūnas. – Pats turėjau malonių, draugiškų dėstytojų, bet tapybai daugiau įtakos darė aplinka – draugai, skulptorius Gediminas Akstinas, davęs meno pagrindus ir peno smegenims.“

Ramūnas sakosi išmokęs jaunimo žargono, gal dėl to jam pavyksta susikalbėti su jį mėgstančiais ir parodų atidarymuose kaskart apsilankančiais mokiniais. „Spėju, pavyksta dėl to, kad nelaikau savęs mokytoju. Tai geras ir įdomus darbas, bet niekada nemaniau, kad pedagogo profesija užsiimsiu visą gyvenimą“, – tikino R. Grikevičius.

„Atodūsis“ (kairėje) – autoportretas.

Kompiuteris kaip teptukas

Dirbtuvėse netoli namų R. Grikevičius per metus nutapo penkis ar šešis kūrinius. Nuo tada, kai kolega supažindino su photoshopu, ėmė domėtis kompiuterine grafika. Iš pradžių kūrė (2011 metais Minsko tarptautiniame kompiuterinės grafikos festivalyje laimėjo pagrindinį prizą), dabar skaitmena pasinaudoja kūryboje. „Reikėtų mesti dažus ir užsiimti tik photoshopu, kitaip nėra ko landžioti“, – mano jis.

Kompiuteriu Ramūnas komponuoja eskizus – redaguoja nuotraukas, negatyvus, tada tapo pagal fotografinį atvaizdą. Dažnai paveiksluose sugula įdomūs sprendimai, atrasti kompiuterinių eksperimentų būdu.

Kai reikia, nusifotografuoja autoportretą (iš čia – „Atodūsis“) arba žmoną – taip pat dailininkę Rūtą Povilaitytę-Grikevičienę. „Geriausi fotografijos darbai – netyčia užfiksuoti, brokuoti, netinkami. Kai bandau rimčiau pafotografuoti, išeina visai ne tai, ko reikia, – juokavo Ramūnas. – Kitąkart laikraščiuose randu gerų nuotraukų, kurios pasirodo įdomios – apverčiu mero ir JAV valstybės sekretorės susitikimą, išeina įdomus paveikslas.“

Menininkų namai

Drauge su žmona jiedu nutapė „Tuščius namus“ – pasidalijo drobę, iš pradžių kiekvienas tapė savo pusėje, galiausiai teptukais ėmė migruoti po visą paveikslą. „Esu laimingas, kad ji tapybą baigė Vilniaus dailės akademijoje, nes ji duoda man daug naudingų patarimų, galime padiskutuoti ir pasiginčyti. Dabar – daug įdomesnis kūrybos laikotarpis“, – pasakojo Pamėnkalnio galerijoje parodą pristatęs tapytojas.

Pasak jo, tapyba – utopinė, žmogaus išgyvenimui nereikalinga veikla. Bet ji suteikia prasmę: „Smagiausia, kai viską suliejus į visumą, betapant, kartais pavyksta atsidurti toje indėnų žemėje.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"