Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Raštuotose pirštinėse – latvių pasaulėžiūra

 
2015 12 07 6:30
Latviškos grožybės "Senoje klėtyje". Janio Deinato ir Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Maruta Grasmanė, iš muziejų fondų naujam gyvenimui prikėlusi etnografines latviškas pirštines ir išleidusi knygą „Latviešu cimdi“ (Latviškos pirštinės), nesitikėjo tokios sėkmės. Mezginiai su baltiškų ženklų ir simbolių magija daug ką pakerėjo. Internete net atsirado mezgėjų puslapis „megzk kaip latviai“, kur pasaulio moterys dalijasi savo bandymais pasipuošti latviškomis pirštinėmis.

Nors M. Grasmanei prognozavo, kad 2,5 tūkstančių tiražą vargiai beišparduos per penkerius metus, knyga buvo išgraibstyta per du mėnesius. Buvo išleistas ir antras leidimas. „Matyt, žmonės iš patriotiškumo Latvijai taip elgiasi, brangina tai, kas sava, nori išsaugoti tautos identitetą, – sakė M. Grasmanė. Raštuotos latviškos pirštinės – neatsiejama tautinio kostiumo dalis.

Kai marti Monta Grasmanė užsiėmė vadyba, internetu knyga išpopuliarėjo įvairiose šalyse. Paklausa buvo tokia didelė, kad teko išleisti ir anglų kalba „Mittens of Latvia“. Ką tik pasirodė pirmieji egzemplioriai. Nors ši knyga mezgėjoms suprantama ir be vertimo. Patinkančias pirštines galima nesunkiai nusimegzti – pateiktos ne tik nuotraukos, kaip pirštinės atrodo, bet ir jų mezgimo schemos.

Dabar knygą verčiasi ir japonai. Viename mezgimo žurnale Japonijos modeliai demonstruoja, kaip spalvingus latviškus pirštinių raštus galima derinti prie šiuolaikiškų drabužių. Argi ne puiki reklama Latvijai?

Pirštinės – atsakymas į pasipiršimą

Su margaspalvėmis kumštinėmis pirštinės Latvijoje siejama daug etnografinių tradicijų. Dar XIX amžiuje vokiečių keliautojas Johnnas Georgas Kohlas pastebėjo, kad jokia kita tauta nedėvi tokių unikalių, simboliais ir ornamentais numegztų pirštinių, kad jokios kitos tautos kultūroje jos neatlieka tokio svarbaus vaidmens. „Latviai beveik visada dėvi pirštines, – rašė keliautojas. – Piemenėlis bandą gena, medkirtys girioje dirba, net mėšlą į vežimą krauna su spalvingomis raštuotomis pirštinėmis. Ypač populiaru jas dovanoti per vestuves svečiams“.

Kaip pasakojo M. Grasmanė, vos paaugę mergaitės pradeda megzti pirštines. Tekėdamos turi prisimezgę po 200–300 porų. Jas išdovanoja svečiams. Tai įdomus, unikalus latvių paprotys.

Pasak Latvijos universiteto profesorės Janinos Kursitės-Pakulės, kuri cituojama knygoje, senovėje latviai, kaip ir romėnai, neturėjo žodžio „taip“. Tad merginos, atsakydamos į vaikinų merginimą, kaip sutikimo ženklą jiems dovanodavo spalvotas, raštuotas pirštines (savo ranką). Dovanota pirštinė – tai atsakymas į pasipiršimą. Labai svarbu, kokie ženklai tas pirštines puošia. Vežant jaunuosius į bažnyčią važnyčiotojas taip pat turėjo dėvėti raštuotas pirštines, kur dominuoja balta – perėjimo į kitą gyvenimo etapą – spalva.

Raštuose – latvių pasaulėžiūra

Simbolinė pirštinių kalba daug ką pasako apie latvių pasaulėžiūrą. Etnografinių pirštinių tyrinėtojai pastebi, kad naudojamos simbolikos pamatas – kosmoso pažinimas, skatinantis kūrybinių galių harmoniją žmogaus gyvenime. Protėviai tokį mezgimą prilygino kosmogonijai ar žmogaus sukūrimo aktui.

Pirštinės su išmegztais kryžiais tarnavo kaip maginė apranga, globa nuo blogio dvasių. Jos buvo suvokiamos ir kaip efektyvi priemonė saugantis įvairių apkerėjimų. Be to, tai – savotiška kaukė, slepianti žmogaus ranką: juk nežinai, ar ten agresyvus kumštis, ar švelnus delnas. Iš čia ir kilęs paprotys, jog sveikinantis dera nusiimti pirštinę – parodyti savo delną be kaukės.

Latvijos folklore pirštinės – savotiškas mažas pasaulis, prieglobtis. Visų žinoma pasaka apie miške pamestą pirštinę, kurioje apsigyveno pelė, musė, zuikis, vilkas, meška. Pirštinės buvo suvokiamos ir kaip izoliacija nuo blogio jėgų, todėl senovėje magiški raganių daiktai buvo laikomi pirštinėse.

Galima sakyti, kad latviai turėdavę pirštinių visiems gyvenimo atvejams. Laidotuvių pirštinėms būdinga kryžiukų ir eglučių ornamentika, siejama su magine apsauga. Senos moterys ruošdavosi savo išėjimui anapus – su atitinkamais simboliais numegzdavo pirštines būsimam duobkasiui ir karsto nešėjams.

Specialioms progoms skirtų pirštinių vilna būdavo ne tik nudažoma, bet ir užburiama įvairiais užkalbėjimais. Latvijos pirštinių spalvos skiriasi nuo Saremo saloje ar Islandijoje naudojamų spalvų. Tačiau ornamentuose yra daugiau to, kas tautas jungia nei skiria. Galbūt todėl knyga taip išpopuliarėjo ir kitose šalyse.

Lyg spalvoti katedrų vitražai

M. Grasmanė, dėsčiusi Rygos dizaino ir meno aukštojoje mokykloje, su savo studentais dažnai lankydavosi įvairiuose muziejuose ir domėjosi etnografinėmis pirštinėmis. Kadangi puošniausios pirštinės būdavo skirtos ne kasdieniniam nešiojimui, o įvairioms progoms, jos nesusidėvėjo, išliko iki šių dienų. Ypač daug jų saugo Latvijos nacionalinis muziejus, po atviru dangumi esantis Etnografinis muziejus bei Liepojos muziejus. Atrinkusi gražiausius pavyzdžius surado mezgėjų, kurios iš naujo numezgė 128 pirštinių porų. Jų nuotraukomis buvo iliustruota knyga.

Knygoje pateikti atskirų Latvijos regionų – Kuržemės, Vidžemės, Latgalos, Augšzemės, Žiemgalos – pirštinių aprašymai, paaiškinta, ką reikškia atskiri simboliai. Knygos autorė tikisi, kad latviškų pirštinių spalvos ir ornamentika įkvėps ne tik pabandyti nusimegzti, bet ir paskatins gilintis į simbolių prasmę. „Mūsų pareiga yra išsaugoti šią senovinę meno formą, kad ir ateity žmonės galėtų grožėtis bei vertinti latviškas etnografines pirštines, kurios primena spalvotus gotikinių katedrų vitražus“, – sakė M.Grasmanė.

Jei latvis jums padovanos raštuotas pirštines, vadinasi, tai didelės pagarbos ženklas. Latvijoje jau tapo įprasta tokius unikalius rankdarbius dovanoti garbingiems šalies svečiams, diplomatams. Lietuviškame internete klaidžiojantys prietarų aprašai, neva dovanoti pirštinę ir nosinę reiškia išsiskyrimą ir ašaras, latviams atrodo visiška nesąmonė.

Etnografinių regionų simbolika

Latgalos pirštinėms būdinga saulės bei mėnulio simbolika. Tokios ypač būdavo dovanojamos žvejams ir keliautojams. Populiaru būdavo įpinti ir mitologinės būtybės – Ūsinio – žirgų saugotojo ženklą. Vidžemės pirštinių mėgiamos spalvos – balta, mėlyna, raudona. Kuržemės moterys mėgdavo megzti iš trijų ar daugiau spalvų. Jų rankdarbiuose dominuoja saulės, kryžių kryžiaus, žvaigždžių motyvai.

„Vienas garsus režisierius man yra sakęs, kad kai labai pavargsta, tiesiog ima ir varto knygą su baltų ženklais ir simboliais. Iš jų sklinda tokia pozityvi energija, kad užtenka vien žiūrėti į juos, ir pailsi, atsipalaiduoji, atsigauni. Tai kaip meditacija vaizdais, – pasakojo M. Grasmanė. –Etnografinės pirštinės skiriasi nuo tų, kuriomis dabar prekiaujama turguose. Etnografinės mezgamos iš labai plonyčių siūlų, pačiais ploniausiais virbalais, raštas labai smulkus, todėl vieną porą numegzti prireikia savaitės ir daugiau“. Tokių pirštinių galima įsigyti M. Grasmanės įkurtame tautinio kostiumo centre „Sena klėts“.

„Kai ruošiausi atidaryti šį savo centrą, buvo 1991 metai, Maskvoje vyko pučas. Tada mane daug kas perspėjo, kad pamirščiau šį savo sumanymą, kad to nedaryčiau, gąsdino, kad išveš į Sibirą“, – pasakojo ji. Laimei, viskas baigėsi gerai. M. Grasmanė yra išstudijavusi tautinį latvių kostiumą ir išleidusi knygą „Latviešu tautas terpi. Raksti. Izšušana“. Savo centre rengdavo seminarus folkloriniams ansambliams, konsultuodavo, kaip teisingai susidėlioti tautinį kostiumą. „Būdavo, kad folklorininkai rengdavosi labai neteisingai: sijonas – vieno regiono, marškiniai – kito. Žmonės kartais pasirinkdavo kas kam patinka, o ne kaip turėtų būti. Viską sustačiau į savo vietas“, – pasakojo ji. Dabar centre „Sena klėts“ galima įsigyti ir skirtingų Latvijos regionų kostiumų. Čia nesimato jokių masinės gamybos suvenyrų, štampuočių, viskas – autentiškų etnografinių drabužių, papuošalų, pirštinių kopijos. Tai M. Grasmanė galėjo sau leisti, nes tai jos, dabar – marčios ir sūnaus verslas. „Man nereikėjo klausyti niekieno nurodymų ir prekiauti tuo, kas man nepatinka“, – sakė ji.

***

Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, neseniai vyko renginių ciklas, skirtas Latvijos Nepriklausomybės dienai. Paskaitą apie latviškas pirštines skaitė Latvijos istorijos instituto mokslininkė, knygų apie tautinį kostiumą autorė dr. Aija Jansonė. Humanitarinių mokslų fakultete, Vaclovo Biržiškos skaityklos fojė atidaryta ir latviškų pirštinių paroda, kuri dar veiks iki gruodžio 11 dienos. Eksponuojama 140 pirštinių porų, kurias numezgė 16 tautodailės dirbtuvių mezgėjos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"