Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Rašytojas ištirpdė istorijos krešulį

 
2016 10 21 6:00
Knygos pristatymo vakaras prasidėjo smuiko muzikos garsais, išgaunamais Andriaus Gudaičio. Iš kairės (sėdi): Petras Bražėnas, Romas Gudaitis ir Justinas Kubilius. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Romo Gudaičio apysakos ir novelių knygos „Vytauto Vergo įdagas. Rudnia iškeliauja į dangų“ pristatymo vakaras sostinės Rašytojų klube prasidėjo lydimas smuiko muzikos garsų.

Rašytojo sūnus smuikininkas Andrius Gudaitis tarsi kvietė publiką nusikelti į Rudnią, kaimą Varėnos rajone, pasivaikščioti Ūlos paupiu, pabraidyti po plačius laukus...

Iš klajonių auditoriją pakvietė sugrįžti vakaro vedėjas – literatūrologas prof. Petras Bražėnas. Pasveikinęs gausiai susirinkusiuosius pabrėžė, kad šioje salėje brangiausias svečias – skaitytojas.

Knygos autorius R. Gudaitis sakė norįs visiems padėkoti asmeniškai, bet esą bendraminčių turįs tiek daug, jog ilgai truktų. Tad apžvelgęs atėjusiuosius ištarė trumpą „ačiū“ ir konstatavo, kad su daugeliu esančių šiame renginyje jo keliai glaudžiai kryžiavosi.

Bendravimas per kūrinius

Septyniasdešimt penkerių R. Gudaitis – filologas, rašytojas, prozininkas. Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys, žurnalistų etikos inspektorius.

Pasak R. Gudaičio, rašytojui geriausias būdas pradėti bendravimą per savo kūrinį.

Perskaitytoje esė „Kūrėjas suka, tikrai persuka laikrodį“ svarbiausiu kūrinio naratyvu virto tautos tapatumas ir žmogaus tapatybė: „(...) įsižiūri, klausaisi – kokia dieviška dvasios visata. Kiekviename mūsų – jausmų, minčių, vizijų, idėjų visata. Kokia Dievo dovana ir protėvių privilegija mums kalbėti, rašyti, skaityti jų ir savo, mūsų kiekvieno tėvynės kampelio savaip išklegėta – lietuvių kalba.“

Pasak prozininko, kurti ir laukti širdžių atsako gimtąja kalba – ypatingas jausmas.

Iš Marijampolės rajono Pielkavos kaimo kilęs rašytojas įsitikinęs, kad tautinė tapatybė yra grįsta natūraliais ir gyvybingais ryšiais, bendra kalba, kultūra, kilme bei istorinio likimo: „ (...) Kūrėjas suka, persuka žvaigždynais laikrodį, o tu aiškini, kokia nenuvalkiota sąvoka – tapatybė. Tautos, visuomenės, savo tapatybė. Tautos būdas – aukštaičio, žemaičio, sūduviečio būdas...“

Žodžio kūryba, literatūra, R. Gudaičio manymu, dėl to ir egsiztuoja, kad rašytojas jas vaizduotų charakteriais, paveikslais, reikštų išpažintimis, metaforomis, tikėjimu, bet niekada iki galo jų neatskleistų. Deja, keliaklupsčiavimas, anot literato, prieš baimę, valdžią, jungą giliai įaugęs į lietuvišką tapatybę.

Justino Kubiliaus nuomone, rašytojui sėkmingai pavykę savęs neįpareigojant perkelti skaitytojus į istorines erdves, sukurti praėjusios epochos vaizdinį, ištirpdyti istorijos krešulį.Alinos Ožič nuotrauka

R. Gudaitis savo esė klausė: „Kur didžioji paslaptis, kuri padėjo mūsų tautai išlikti juodžiausiais, baisiausiais laikais. Mūsų žmogui – žmogumi prievartos naktį?“

Pasak autoriaus, tautai išlikti, užėjus marui, emigracijai, gimtosios kalbos, kultūrinės savasties išsižadėjimo, masinės kultūros nihilizmui, padėjo ir visada padės lietuviškas žodis ir nemirtinga jo siela. „Lietuvoje, Lietuvai plaka širdys“, – šiais prasmingais žodžiais rašytojas baigė savo kūrinį.

Įsiveržimas į literatūrą

P. Bražėnas pasakojo, kad jau praėjo 56 metai nuo jų pažinties pradžios, kai pirmą kartą išvydo anuomet dar pirmakursį Romą universiteto filologų kiemelyje prie senojo beržo.

Literatūros kritikas atkreipė dėmesį, kad R. Gudaitis nuo 1981-ųjų – aktyvus kūrėjas, kas porą metų išleidžiantis knygą: „Sėjėjai“ (1981), „Lemties broliai“(1983), „Kartos“(1985).

Kaip įsiveržimą į literatūrą, jis apibūdino ironišką autoriaus romaną „Metaforų medžiotojai“ (1987) – apie meno padėtį, kūriniu atskleidžiamas ir groteskiškas menininko paveikslas.

Apibūdindmas rašytojo asmenybę P. Bražėnas tvirtino, kad autorius yra jautrus aplinkiniam pasauliui: „Mačiau kaip virpėjo tie puslapiai, kai Romas kalbėjo apie visuomenei aktualius klausimus. Skaitydamas savo esė jis tarsi iš naujo išgyveno atsivėrusių piktžaizdžių keliamą skausmą.“

P. Bražėnas prisipažino visuomet priekabiai skaitydavęs R. Gudaičio tekstus, bet ilgainiui supratęs, kad šis rašytojas turi savo braižą, kelią, yra originalus ir nepalenkiamas. Savitą šypsnį į kaimo kasdienybę kritikas įžvelgė ir autoriaus naujoje nuotaikingoje novelėje „Rudnia iškeliauja į dangų“.

Romas Gudaitis

Jį nustebinusi spalvinga personažų galerija. „Juntama meistro ranka“, – sakė P. Bražėnas. Nors, pasak profesoriaus, autorius yra sulaukęs kritikų priekaištų, esą R. Gudaitis įžengęs į rizikos zoną, neišvengęs neatsakingo stilistikos vartojimo.

„Pripratau prie garsiai kalbančių Rudnios krašto žmonių. Pirmą kartą įlipęs į pilną žalią traukinį, stebėjausi, klausiau žmonos Stasės, kodėl jie taip rėkia, gal žinanti. – Ne rėkia, o klega, – pataisė ji mane tuomet. Knygoje kalbu dzūkiškom intonacijom, įdėmus skaitytojas galbūt atleis man šį „grieką“, labai jau norėjau priartėti prie šio krašto“, – tarsi teisinosi rašytojas.

Anot P. Bražėno, knygose humoru ir sąmoju žaižaruojantis autorius gyvenime „iki nuobodumo rimtas“. Prozininkas paprieštaravo šiai minčiai. „Ne visai tiesa, – šypsojosi jis. – Ir gyvenime turiu tokių bruožų.“

Literatūrologas nepasidavė ir vis provokavo autorių, atseit, iš kur tas pelyno prieskonis, tulžies kartumas, bitės nuodas?

„Matyt, iš protėvių. Tėvelis buvęs didis pasakotojas… Kai kuriomis savo įžvalgomis netgi piktinu artimuosius. Atsekiau, kad iš senelės pusės esame sulietuvėjusių ir katalikais tapusių totorių palikuonys“, – prisipažino R. Gudaitis.

„Paskutinė Agotės karvė“

Aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus skaitomos novelės „Paskutinė Agotės karvė“ ištraukos susirinkusieji klausėsi net nuščiuvę: „Sočiu gyvenimu kvepėjo banda ir sodžius. Rudnios gaspadinių ir Agotės pienu atsiduodančiom rankom prakvipusi…“

Novelėje kalbama apie kaimo išnykimą, kaimiečiams išparduodant ūkius, gyvulius, simboliais užsimenama apie šių laikų aktualiją. „Atsisveikinimas su karve“ – aliuzija į sodybų tuštėjimo metą. „Kas tu be karvės? – klausia novelės herojė. – Rudnios karvių šermenys.“ Tarsi viso kaimo gyvenimo palaidojimas.

Kas yra istorija

Knygos redaktorius Justinas Kubilius susitelkė į apysakos „Vytauto Vergo įdagas“ istorinę dalį.

„Kas yra istorija, tai – kas jau buvo? Kuo labiau giliniesi, tuo atsakymas darosi neaiškesnis“, – svarstė J. Kubilius.

Jo teigimu, kūrinys priverčia suklusti, susimąstyti. Apysakos polifoniškumas perduoda ir autoriaus susijaudinimą, ir abejonę vienu metu: kaip pristatyti Vytautą Didijį?

Knygos redaktoriaus nuomone, rašytojui sėkmingai pavykę savęs neįpareigojant perkelti skaitytojus į istorines erdves, sukurti praėjusios epochos vaizdinį, ištirpdyti istorijos krešulį.

Įdomi knygos autoriaus iškelta versija, pasak J. Kubiliaus, kad Jogaila ir Vytautas bandė susitarti prieš Kęstutį. Rašytojas, anot jo, įpynęs tokių elementų, kurie apysaką pavertė istoriniu detektyvu.

R. Gudaitis teigė, jog galimos įvairios Vytauto ir Jogailos sąmokslo versijos: „Čia mano papasakota istorija, tad trokštu, kad skaitytojas priimtų tokį Vytautą, kokį jį aprašiau savo knygoje.“

J. Kubilius pritarė rašytojo tezei, kad vadovas laisvas tiek, kiek laisvi jo valdiniai. „Visgi istorijos komentuot neįmanoma. Kol savo akimis neperskaitysi“, – geros knygos pažadą dalijo Justinas.

Įspūdį sustiprino vakaro pabaigoje išgirsti R. Bagdzevičiaus skaitomos novelės žodžiai: „(…) ir atėjo karas, ir papenėjo visus žeme…“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"