Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Rašytojos misija – išsaugoti šviesą

 
2016 04 23 6:00
Rebeka Una: "Kai kalbame apie rašytojo misiją, norisi ne sėti siaubą ir neviltį, o pateikti šviesą kaip atsaką, kad ir perbridus skausmo upes." Erlendo Bartulio nuotrauka

Tarptautinę vaikų knygos dieną buvo apdovanota Metų knygos jauniems skaitytojams autorė, rašytoja Rebeka Una (Jurga Šalaševičiūtė). Prano Mašioto premija jai teko už fantastinės distopijos romaną „Atjunk“. Kaunietė anglų kalbos mokytoja sako knygą rašiusi pirmiausia sau, todėl į ją sugulė daug realių, iš tiesų įvykusių dialogų.

Pagrindinė „Atjunk“ veikėja Gryta gyvena netolimoje ateityje, kurioje pasaulis paniręs į virtualybę, o tiesioginis bendravimas laikomas prastesniu ar net ydingu. Tokioje žmogiškumui svetimoje sistemoje Gryta ieško tikro kontakto su kitu žmogumi.

Rašytoja istorijas kurdavo savo dviem broliams ir dviem seserims./Asmeninio albumo nuotraukos

Virš gyvenimo

– Jurga, skaičiuokime laiką pagal knygas. Vieną rašėte aštuonerius metus, kitą – devynerius. Leidyklai pateikėte „Atjunk“ rankraštį, kurį parašėte per tris savaites, nes dalyvavote konkurse. Turite dar kelis rankraščius, vieną jų – anglų kalba. Koks jūsų kelias iki „Atjunk“?

– „Atjunk“ man – kaip stebuklas. Kitus kūrinius rašiau daug metų, keletas mano apsakymų suaugusiems ir vaikams buvo išspausdinti žurnaluose. Nežinia, kodėl taip ilgai rašiau dvi pirmąsias knygas. Gal pritrūkdavo minčių, o gal nejaučiau, kad turiu žūtbūt rašyti. Šiandien įžengi į knygyną ir pamatai, kad knygos „kepamos“ kaip tortai ir pyragai. Rašytojas paskęsta literatūros begalybėje.

Šiemet pagaliau baigiau nepabaigtas knygas. Jos – tikroviškesnės, tačiau rašydama „Atjunk“ nustebusi atradau, koks artimas man distopijos žanras, tam tikra ideologija, gelminis žmogaus ryšys su žmogumi. Dėl to šią knygą parašiau labai greitai.

– Esate uoli filmų žiūrėtoja?

– Taip, žiūriu įvairiausius – klasikinius, muzikinius, karinius, dramas ir trilerius. Kaip ir knygos, filmai daro įtaką mūsų mąstymui, moraliniams įsitikinimams. Kiekvienas žodis, mintis, kurią paleidžiame, turi galią aplinkai, šalia ir toli esančiam artimui.

– Pastaraisiais metais kine, mene populiarėja distopijos žanras. Kodėl žvelgiame už mums pažinaus pasaulio ribų ir kuriame alternatyvią realybę, tikrovę?

– Pirmoji priežastis, jog dabarties pasaulyje žmogus išgyvena trūkumą ir tuštumą, todėl jam būtina tapti superherojumi, tokiam, koks jis nesijaučia kasdienybėje. Būtina susikurti priešus ir juos įveikti, užuot nuolat pralaimint kovą su savo paties ydomis ir silpnybėmis. Fantastika – žanras, kuris nuskaidrina nykią (nors ji tokia nėra) realybę. Kita priežastis – mūsų dvasiniai ieškojimai ir filosofiniai apmąstymai. Kokie būtume susidūrę su iššūkiais? Kokia prigimtis mumyse atgimtų – žmogiškasis gėrio ar blogio pradas?

– Jūs knygoje virtualų gyvenimą pavadinote „translaifu“. Jau gyvename savotišką „translaifą“ ar futuristiškai tokį gyvenimą prognozuojate?

– Manau, jau esame pradėję jį gyventi. Tarp draugų juokaujame – jei kepi falafelius, patieki sriubą su kokosų pienu, turi pasidalyti nuotrauka, tarsi įrodyti, kad iš tiesų tai darei. Virtualiai, vaizdais kalbėtis mums kartais net patogiau. Pamažu, nepastebint virtualumo daugės. Tyrimai rodo, kad vis mažiau būname kartu, atbunka emocijos, pasakojimai trumpėja, virsta nustebimo šūksniais ir ženklais. Susikursime naują realybę, kuri senoviniu, tradiciniu požiūriu atrodys baisi. Tačiau čia iškyla kitos vertybės – kūrybiškumas, individualumas, saviraiška, – kurias vienodai vertiname.

Pusiau mokslinės fantastikos žanro knyga „Atjunk“ – apie kompiuterius, socialinius tinklus – šiandien aktuali ir jauniems, ir vyresniems. Savo sūnui autorė rekomendavo ją perskaityti, kai sulauks šešiolikos.

Rebeka, Una, Jurga

– Gyventi virtualiame pasaulyje jums, regis, nebūdinga – mėgstate keliones, gamtą, pirmenybę teikiate tiesioginiam bendravimui. Rašymas – ne žūtbūtinė aistra, todėl ir esate mokytoja?

– „Translaifas“ man labai įdomus – knygą, maniau, parašiau kitiems, bet iš tiesų rašiau sau. Man pačiai gresia į jį pakliūti – nors gyvo ryšio niekada neatsisakysiu (dėl to ir rinkausi mokytojos darbą), tačiau patinka rašyti žinutes, dažnai man geriau kalbėtis raštu nei karštomis emocijomis gyvu balsu. Ir knygų rašymas nėra žūtbūtinis, jį laikau prabangiu pomėgiu – jo laiką turiu išsikovoti iš vaikų ir draugų.

– Kas į jus kreipiasi pseudonimu?

– Kreipiasi ir Rebeka, ir Una, ir Jurga. Pseudonimas svarbus rašytojui. Man keista, kad lietuviai vis nori išsaugoti savo tapatybę – juk rašydamas tampi kitokiu žmogumi.

Anksčiau apeidavau lietuvių autorius – pamatydavau pavardėje „č“ ar „š“ ir tų knygų net neatsiversdavau. Dėl to norėjau neutralios pavardės, kad skaitytojas jos nenuteistų iš pirmo žvilgsnio.

– Kalbant apie knygų teismą, vienos jūsų skaitytojos recenzijos išvada: „Sunku ir pačiai patikėti, bet nuoširdžiai rekomenduoju lietuvių autorės darbą.“ Kodėl jūs pati boikotavote lietuvių autorius?

– Matyt, buvau nusivylusi klasikine literatūra, todėl daugiau domėjausi verstine. Išskyrus kai kuriuos rašytojus – Edmundo Malūko „Šiukšlyno žmonės“ ir „Vilko duona“ buvo palikę stiprų įspūdį. Taip pat Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Justino Marcinkevičiaus eilės.

– Kaip jūsų vyresnysis sūnus atsiliepė apie knygą?

– Pijui – dvylika, pasiimu į knygų pristatymus, bet esu rekomendavusi: „Kuo vėliau perskaitysi – tuo geriau.“ Jei perskaitys šešiolikos – būsiu laiminga, jei trylikos – pusės prasmių, manau, nepastebės. Šio amžiaus jaunimas gali ir neatpažinti problemos – jie puikiai jaučiasi virtualioje erdvėje, apsisupę technologijomis. Knygos herojai, galima sakyti, neišeina iš savo kambarių. Pabandykite parašyti knygą, kurios visas veiksmas vyksta tarp keturių sienų! Pati norėčiau pagyventi tokiame pasaulyje bent savaitę.

Viena mėgstamiausių Jurgos aplankytų šalių – Indija.

Laisvųjų menininkų šeima

– Tarptautinė vaikų knygos diena minima Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną. Skaitote nuo mažens, juokaujate, kad taip užsitarnavote akinius. Kokios buvo jūsų mėgstamos istorijos – realistinės, utopinės ar distopinės?

– Maža skaičiau viską nuo pasakų iki laikraščių antraščių, H. Ch. Anderseną, Fiodorą Dostojevskį, kuris rašė ir vaikams. Buvau svajoklė, pykdavau, kaip galima taip liūdnai ir tragiškai kurti vaikams (išimtis – Oscaro Wilde“o pasakos). Rašytojas turi jausti atsakomybę skaitytojui, kuris jau nuo dešimties ima mąstyti apie gyvenimą. Liūdesys jam neturi būti pateikiamas kaip vienintelė gyvenimo spalva. Sau pažadėjau: jei rašysiu jauniems, tai kūrinyje bus vilties, gyvybės, gyvenimo džiaugsmo.

– Augote gausioje šeimoje. Ar buvote istorijų pasakotoja savo jaunesniems dviem broliams ir dviem seserims?

– Vieną istoriją, kuri vėliau virto knyga, pasakojau seseriai, kuri už mane jaunesnė 14 metų. Skaitydavau ir pati kurdavau išgalvotas trumpas istorijas savo sesėms, paskui – dviem sūnums. Savo vyresnėliui esu skyrusi knygą. Būdama vienuolikos parašiau poemą, kurios, žinojau, nenorės leisti leidyklos, todėl vėliau ją išleidau pati ir padovanojau sūnui.

Skaityti vaikui – ypač svarbu šiais laikais, kai esame panirę į kompiuterius. Džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje populiarūs ne tik stalo žaidimai. Kas vakarą jaunėliui Herkui skaitau jo išsirinktą pasaką, vyresniajam Pijui – jo pasirinktą, abiem įdomu klausytis.

– Jūsų senelis – Kauno dramos teatro aktorius, močiutė – anglų kalbos mokytoja. Ar jūsų žodžio, kalbos polinkis – paveldėtas?

– Mūsų šeima – laisvų menininkų šeima. Mano tėtis ir sesuo rašo eiles, apysakas, močiutė su mama, vesdamos anglų kalbos pamokas, taip pat tikslingai panaudoja savo kūrybiškumą. Gyvenimą norėjau sieti su kūrybine veikla – rašyti pradėjau trečioje klasėje: apie savo ir draugų, naujus Mikės Pūkuotuko ir indėnų nuotykius. Kūryba turi skleistis visose mūsų gyvenimo srityse.

Šviesios džiugios mintys

Jurgos knygai teko ne tik Prano Mašioto premija, Metų knyga Vilniaus mugėje ją išrinko ir skaitytojai./Ingos Juodytės nuotrauka

– Metų knyga „Atjunk“ išrinko ir skaitytojai. Turbūt įtakos jos populiarumui turėjo jūsų domėjimasis užsienio literatūra, taip pat – buvimas tarp jaunų žmonių?

– Taip, į knygą pateko dauguma mano pačios išgyvenimų, dialogų, paimtų iš kasdienybės: kaip bendrauja mano jaunesni broliai ir seserys, aš pati. Prisimenu, brolis nustebdavo: iš vakaro „translaife“ smagiai kalbasi su klasės drauge, „apsimėto“ šypsenėlėmis, o kitą dieną mokyklos koridoriuje susitikę prasilenkia neatsisukdami. Panašiai ir man yra nutikę. Kitąsyk nesuprantu, kas su mumis, žmonėmis, vyksta (juokiasi).

– Birmingame esate baigusi šeimotyros kursus. Kokie mokslai jums įdomūs? Kaip jie pagelbėja kūryboje?

– Mane domina žmogaus raida, psichologija, filosofija, tikėjimas. Begalinis informacijos srautas, verčiantis klasikinę išmintį kvestionuoti, ironizuoti arba atmesti, nes visko apmąstyti nespėjame. Ne vien kuriant, bet ir gyvenime labiausiai pagelbėja astronomija. Visą laiką save laikiau optimiste, iki dabar, kol susidūriau su besikeičiančiais bendravimo būdais. Kai panyri į Visatą, suvoki, kad ne tik esi mikroskopinė kosmoso dalelė (tai būtų net per daug), bet mūsų, išdidžių ir susireikšminusių, Visatoje net nėra.

– Savo knygą skyrėte skaitytojams nuo 13 iki 99 metų. Toliau norite rašyti vaikams ir paaugliams?

– Be kūrybos vaikams ir jaunimui, norėčiau rašyti pasakas suaugusiesiems. Kaip H. Ch. Anderseno pasakas, taip ir „Atjunk“ gali skaityti vaikai, bet visas prasmes jie suvoks tik paaugę. Vaikams tai nežinoma, tačiau dauguma klasikinių pasakų yra siaubo pasakos. Charleso Perrault XVII amžiaus „Raudonkepuraitės“ pabaiga skambėjo baisiai: „Ir prarijo mergaitę kaip uogą.“ Tik dabar ši pasaka pritaikyta mūsų laikams ir baigiasi šviesiai. Tad jeigu kalbėsime apie rašytojo misiją, norisi ne sėti siaubą ir neviltį, o pateikti šviesą kaip atsaką, kad ir perbridus skausmo upes.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"