Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Rašytojų kapelionas mums ištarė „ate“

 
2016 05 15 15:30
Poetas Robertas Keturakis ir nauja jo knyga. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pažadėjęs Rašytojų klube apsilankė 1988-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas, šešiolikos rinkinių autorius Robertas Keturakis. Supažindino su septynioliktuoju – „Nakties baltieji debesys“.

Iš esmės kauniečio poeto R. Keturakio viešnagė tapo šiųmečio – jau 52-ojo – „Poezijos pavasario“ atidarymu. O ne preliudija, kaip susitikimą įvardijo jo vedėjas, R. Keturakio pašnekovas ir egzaminuotojas literatūrologas Virginijus Gasiliūnas.

Keliomis įvadinėmis mintimis R. Keturakio poeziją jis palygino su tyliu užutekiu. Jame svarstomi tokie dalykai, apie kuriuos paprastai svarstoma tik pasilikus vienudu su savimi. „Yra poezija, kuria norisi dalytis kompanijoje, – sociali, komunikabili. O su R. Keturakio eilėraščiu susitinki lyg su žmogumi, gali pasišnekėti. Ir visai nesinori, kad šalia stovėtų trečias“, – teigė V. Gasiliūnas.

Poetas Robertas Keturakis: "Tylos ir vienišumo mano kartai nepakako".

Tylos ir vienišumo nepakako

Susitikimą poetas pradėjo gana neįprastai, sakytum, kokia deklaracija ar manifestu. „Labai ilgai būsiu jums dėkingas, – kreipėsi R. Keturakis į susirinkusiuosius. – Nes važiuodamas čia pagalvojau atsisveikinti su jumis. Atsisveikinti su žmonėmis, kurie mane lydėjo, drąsino, įspėjinėjo. Kartais – gerbė. Nors niekada neturėjau didelių antpečių ar akselbantų. Atsisveikinsiu ir su šia sale, rūmais, – poetas stabtelėjo, darydamas pauzę. – Ką tik Virginijus užsiminė apie tylą ir vienišumą. Mano kartai tylos ir vienišumo nepakako. Buvo draskantis triukšmas, prieštaravimai – kiekvieno bendraamžio širdyje, sieloje ir gyvenime. Buvo neviltis, kuri mane pradėjo slėgti po 1979 metų, kai Sovietijoje išėjo įsakymas, kad lituanistai, pereinantys į rusistus, bus skatinami dvigubais, trigubais atlyginimais, jiems suteikiama begalinė augimo laisvė. Tada mane pirmą kartą apėmė baisi neviltis, – tvirtino poetas. – Kai buvau penkerių ir pradėjau pažinti pasaulį, Lietuva jau buvo parklupdyta. Visas gyvenimas praėjo lūkestyje, kuris dešimtmetis po dešimtmečio neišsipildė. Ir ta neviltis slypėjo poezijoje. Šiek tiek prispausta, bet kaip įspėjimas tiems, kurie, galimas dalykas, sulauks dar didesnių išmėginimų šiame paklaikusiame pasaulyje. Tad visa, ką vadinu tyla ir vienišumu, gali būti ne tik mano dvasinis, bet ir tam tikras kūrybinis išsigelbėjimas, – kalbėjo poetas ir pridūrė: – Niekada nerašiau sau. Pirmieji skaitytoja buvo mama, taip pat viena sesuo, kuri visada iš manęs laukė kūrybinių stebuklų. Rašiau ir savo karalienei Reginai, ir sūnums. Dabar rašau savo mažiesiems „keturakiukams“. Atrodo, išsivaduoju iš to vienišumo ir tylos, kai aplink čiauška ateinanti gyventi nauja Lietuvos karta.“

Dvi aukštumos

V. Gasiliūno klausiamas apie santykį su ankstesne kūryba, R. Keturakis prisipažino retai kada prisiliečiąs prie pirmųjų rinkinių. „Taip, greta rašomojo stalo, knygų sekcijoje, turiu vieną lentyną, kurią galiu pasiekti ištiesęs kairę ranką. Ten visos mano knygelės. Labai retai paimu pirmąsias dešimt. Ne todėl, kad jose jaučiamas sovietmečio – toks uždusęs – mano alsavimas. O todėl, kad ten taip nedaug tikrumo, jog galiausiai visa tai pradeda slėgti. Tada pradedu save raminti: kodėl nepasidžiaugus, kad supamas nuostabių mokytojų, tėvų, giminaičių, vis dar galiu augti, – kalbėjo poetas. – Dažniau pavartau paskutines tris knygas. „Krintantis vakaro paukštis“ (1993) ir naujoji, „Nakties baltieji debesys“, jaučiu, yra dvi mano kūrybinės aukštumos.“ Poetas paskaitė eilių iš abiejų, taip pat ir iš juodraščių, kurie ateityje galbūt virs dar viena knyga.

Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas (kairėje) egzaminavo Robertą Keturakį, tačiau balais nevertino.

Šauni kuopelė

Kai kadaise per susitikimus mokytojai klausdavo, kodėl nesąs įrašytas į mokyklinę programą, poetas kukliai atsakydavęs: „Nežinau.“ „Dabar įžūlėju ir sakau: „Mielieji pedagogai. Tie, kurie sudaro šias programas, apskritai nežino, kas yra visa šiandieninė mūsų literatūra.“ Savo išpuoselėtais piršteliais įtraukia ir tikrų klasikų, bet labai liūdžiu, nematydamas poeto ir vieno ryškiausių prozininkų Albino Bernoto. Vienur kitur vos pasirodo Bronius Radzevičius. Sunku suprasti, kodėl vieno moderniausių mūsų romanistų Mečio Rakausko apskritai nėra. Tad kai džiaugiuosi tomis savo kūrybinėmis aukštumomis, mane ramina, kad yra klasikų, kuriuos aplenkia mokyklinės programos. Vadinasi sudarome tokią šaunią kuopą. Tuoj pat prisigretinu prie jos – ir man drąsiau gyventi, kalbėtis su žmonėmis, jausti, kad vis dar augu“, – ironija nušvito R. Keturakio žodžiai.

Dygios adatėlės smigo ir toliau. Poetas teigė nenorįs girtis, bet „Krintantis vakaro paukštis“ tais metais buvo viena ryškiausių poezijos knygų Lietuvoje. „Beveik niekas jos nepastebėjo. Ir aš tuo džiaugiuosi. Pastebimas esu tik savo ūgiu ir batų dydžiu. Džiaugiuosi, kad mano eilėraščiai yra išklausomi tų, kurie man leidžia augti, suprasti, kas esu ir kas jie yra, – daug labiau nei asmenybės raiška ar mano gimtosios kalbos skleidimasis“, – kalbėjo R. Keturakis.

Atėję pasiklausyti R. Keturakio.

Moralės sergėtojas

Literatūros kritikas Petras Bražėnas sąmoningai ir sąmojingai išvardijo jo netenkinusius vakaro epizodus, tuo lyg ir apibendrindamas susitikimą. Pirmiausia jam nepatiko toks minorinis svečio atsisveikinimas. Juolab kad po poros metų autorius ketinąs išleisti naują knygą. P. Bražėnas paragino R. Keturakį atsiimti savo žodžius ir atsiprašyti netinkamai pajuokavus. „Robertas, žinoma, yra gausiai apdovanotas aktoriaus talentu“, – pabrėžė Bražėnas. Pasak jo, kiekvienas susitikimas su R. Keturakiu yra savotiškas sąžinės, vertybių pasitikrinimas. Kalbėtojas siūlė neabejoti, kad poetas rašytojų bendruomenėje turi deramą svorį ir vietą. Buvęs Rašytojų sąjungos Etikos komisijos vadovas išliko rašytojų kapelionas, moralės sergėtojas.

P. Bražėnas sutiko, kad R. Keturakio skaitymo maniera kiek suprastėjo. Jį, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį laikęs neprilygstamais savo eilėraščių skaitovais, kuriems aktorių nereikia. „Labai branginu tavo silabotoniką, tradicinį ketureilį. Ar toks tavo skaitymas nėra mėginimas paslėpti tą mūsų silabotoninį skambesį, truputį „suverlibrinti“? Žinoma, tavo verlibrų irgi yra gražių“, – pripažino P. Bražėnas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"