Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Realaus gyvenimo dramaturgija

 
2015 10 11 6:00
Tomas Smulkis savo filmams scenarijus kuria pats, taip į šiuo metu rašomą debiutinį ilgametražį filmą pakliuvo trys jo draugai. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiemet Tarptautinio Kopenhagos dokumentinių filmų festivalio CPH:DOX jaunųjų kino kūrėjų programoje CPH:LAB Lietuvai atstovaus Tomas Smulkis. Jis scenarijų filmui rašys ir režisuos kartu su partnere iš Švedijos Ellen Fiske.

Lietuviai CPH:LAB dalyvauja nuo 2013 metų. Festivalyje filmus kūrė režisierė Giedrė Žickytė, praėjusiais metais – Lina Lužytė. Programą sudaro dvi dalys. Lapkričio 5–15 dienomis per Kopenhagos filmų festivalį vyks kūrybinės dirbtuvės, susitikę dalyviai aptars filmų idėjas, konsultuosis su profesionalais. Iškart po festivalio visi metai bus skirti filmų gamybai.

Kino magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigęs Tomas studijavo Suomijoje, prieš dvejus metus stažavosi Švedijoje. Klaipėdoje užaugęs kino kūrėjas yra filmų „Jubiliejus“, „Pietys“ (pagal Kazio Sajos apsakymą) autorius. Kūrė trumpametražę dokumentiką „Rojaus beieškant“, joje pasakoja apie savo svajonę susitikti su švedų režisieriumi Roy Andressonu. Pamatyti, kaip šis dirba, Tomas leidosi į Stokholmą – ieškodamas Rojaus.

„Už kadro galiu padaryti daugiau nei būdamas jo viduje“, - įsitikinęs Tomas. /Asmeninio albumo nuotraukos

Švedė ir lietuvis Norvegijoje

Į CPH:LAB atrinkti 20 kūrėjų iš viso pasaulio, jų prieš tai kurti filmai buvo rodyti A klasės kino festivaliuose. Režisieriai su konkurso organizatoriais kalbėjosi apie savo kino vizijas ir jiems aktualias temas. Rugsėjo pabaigoje buvo paskelbtos kartu dirbsiančių kūrėjų poros. „Kodėl man atiteko Švedija, galiu lengvai nuspėti“, – juokėsi Skandinavijos šalių kultūrą jau pažįstantis lietuvis.

Kadangi programa leidžia rinktis bet kokį žanrą ir formą, „Skype“ bendraujantys režisieriai nusprendė kurti dokumentiką – tai, ką geriausiai išmano. „Ellen trumpi dokumentiniai filmai nagrinėja socialines problemas – pavyzdžiui, nepilnamečių merginų kolonijos gyvenimo sąlygas, mėgina išsiaiškinti, kaip joje atsidūrė jauna škotė. Mums abiem bendras vizualumas“, – kalbėjo Tomas.

Pasak jo, projekto išskirtinumas ir kitoniškumas, – kad dažniausiai menininkai ima kartu dirbti vienas kitą jau pažinodami ar iš to paties meninio konteksto. Tai, kad režisieriai atrinkti iš skirtingų šalių, diktuoja, jog filmai bus tarptautiški.

Taigi skirtingose šalyse gyvenantys švedė ir lietuvis mėgina ieškoti bendrų temų. Jų akiratyje atsidūrė Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“. „Keliame sau klausimą, kaip žvelgiant į tokią aštrią ir skausmingą temą, kurioje nėra vienos pusės, išlaikyti poetišką kino kalbą, – svarstė T. Smulkis. – Tiesos ieškojimas mane nelabai jaudina – norisi kalbėti bendražmogiška tema apie santykio praradimą, skausmą, kuris lieka, kai ko nors nebelieka.“

Personažai buvo draugai

T. Smulkis savo filmams scenarijus rašo pats. Tik vieną jų, „Pietys“, yra ekranizavęs pagal K. Sają. „Kai esi jaunas, daug stebi ir išgyveni, bet dar nerandi būdų tai paversti kūrybine priemone“, – tikino Tomas, kuris LMTA buvo gavęs užduotį ekranizuoti literatūros kūrinį.

Kitos temos ateina išgirdus įdomų faktą ar įvykį. Šiuo metu su scenariste Birute Kapustinskaite jis rašo savo pirmąjį ilgo metražo vaidybinį filmą. „Juostos idėja ir trys personažai taip pat atėjo iš mano aplinkos. Stebėdamas savo draugus supratau, kad žmonės itin skiriasi, tačiau tam tikru metu išgyvena tuos pačius sunkumus. Dabar tie charakteriai taip tranformavosi, kad pats juose nebeatpažįstu savo draugų, – šypsodamasis sakė režisierius, save apibūdinantis kaip smalsų, pastabų, jautrų aplinkai ir žmonėms. – Ir „Rojaus beieškant“ pradėjau ne manydamas, kad sukursiu filmą, o fiksuodamas miestą svetimkūnio akimis.“ T. Smulkio naujausio filmo darbinis pavadinimas yra „People We Know Are Confused“ (liet. Žmonės, kuriuos mes pažįstam – sutrikę).

R. Anderssono kūryba – preciziška, joje nėra nieko atsitiktinio, panašiai ir Tomas siekia estetikos. „Visada noriu perteikti jausmą – gerą, blogą, vienatvės ar džiaugsmo. Tačiau vaizduoti ne žmogų, kuris juokiasi, o kad patys patirtume džiaugsmą. Filmas turi būri vizualus, man visada norisi kontroliuoti vaizdą – išmesti nereikalingus užrašus, daiktus, šiukšles. Kartais detalės neturi prasmės“, – aiškino pašnekovas.

Poetinės kino pasakos "Pietys" filmavimas.

Prie grafikos negrįžo

Uostamiestyje užaugęs T. Smulkis mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, jo specialybė buvo grafika, tad planavo po mokyklos stoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Tuo pat metu dalyvavo Klaipėdos jaunimo teatro veikloje, kiti jo klasės draugai buvo muzikai. Atvykęs į VDA atvirų durų dienas sostinėje jis spontaniškai užklydo ir į LMTA.

„Piešimas man patiko, nors buvo ir savitas barjeras. Darydamas ofortus – per šešias valandas du centimetrus raižinio – pasiilgdavau pasaulio, žmonių, bendravimo. Klausydamasis kino programos pristatymo supratau, kad ši specialybė man (pa)tiktų. Kinas – tas pats piešimas, tik kitais įrankiais“, – prisiminė Tomas, kuris nuo pat įstojimo į LMTA taip ir negrįžo prie ofortų.

„Skalvijos“ kino akademijos stovykloje jauni režisieriai, padedami dėstytojų, kuria savo filmus.

Kita tikrovė

T. Smulkis asistuoja prie kitų filmų, reklamų, šiuo metu rengiasi filmuoti Giedrės Beinoriūtės filmą „Kvėpavimas į marmurą“ pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną. Dirbti už kadro jam reiškia planuoti ir jį valdyti. „Pastumti tai, ką noriu (ar nenoriu) matyti, per aktorių įgyvendinti savo viziją – už kadro galiu padaryti daugiau nei būdamas jo viduje“, – įsitikinęs jis.

Jau ketverius metus Tomas dirba ir su moksleiviais „Skalvijos“ kino akademijos edukacijos projekte „Mokausi iš kino“. „Edukacijos padedamas galiu praplėsti savo geografiją, pamatyti šalį iš vidaus – realų jos pjūvį. Bendraudamas su jaunais – progresyviais, kritiškais, optimistiškais – žmonėmis jau jaučiu kartų skirtumą. Bandau pažinti tendencijas, pakitusio laiko ritmą – gaunu tikrą šių dienų atnaujinimą“, – juokėsi pašnekovas.

Kaip mokykloje būna pasaulio pažinimo pamokos, toks yra kinas Tomui. Ieško emocijų, kurių nėra kasdieniame gyvenime, arba keliauja ten, kur negali nuvykti. Su moksleiviais tenka peržiūrėti daug filmų, juos žiūri ir įvairiomis kitomis progomis – kai pasirodo nauji, per festivalius, laisvalaikiu. „Man lapkritis – kino mėnuo, kurio metu pasineriu į kitą ritmą – kasdien peržiūriu po du ar daugiau filmų, apsigyvenu kino teatre, ir tai trunka ilgiau nei savaitę, – prisipažino T. Smulkis. – O po ilgesnės filmavimo dienos einu per miestą, ir gatvės atrodo kaip kino aikštelė, kur stoja mašinos, o žmonių su raudonomis striukėmis norisi paprašyti pasitraukti iš kadro...“

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"