Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Remigijus Venckus: moralės žvėris prieš nuogumą

 
2017 05 30 15:00
„Universitetų jungimosi projektas – intrigomis pagrįstas vienų institucijų galios stiprinimas prieš kitas“, - įsitikinęs Vytauto Didžiojo ir Kazimiero Simonavičiaus universitetų dėstytojas, fotomenininkas Remigijus Venckus. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Birželio 1 dieną menininkas, medijų meno kūrėjas ir dėstytojas Remigijus Venckus uždaro savo parodą „Trans-kaimas-LT“ Šiauliuose. Birželio 2-ąją Kauno miesto muziejuje pristatoma jo ekspozicija „Fotofragmentai. Dienoraščiai, eskizai, užrašai“. Abiejų žanras – eksperimentinė fotografija, o kiekviena paroda, kaip sako autorius, – fotografijos žanro išbandymas.

Parodoje „Trans-kaimas-LT“ menininkas ironiškai apmąsto lokalų, primityvų „lietuvišką kaimą“ mūsų viduje. „Fotofragmentai“ apibendrina jo kūrybą, kurią vienija atminties tema.

Interneto komentatorių „mitologija“

– Kokios fotografijos sudaro seriją „Trans-kaimas-LT“ ir kokios – „Fotofragmentus“? Šios parodos pavadinimas nurodo, kad fotografija – dienoraštinė meno forma. O „Trans-kaimą-LT“ lydintys užrašai – internetiniai komentarai.

– Surengti parodą „Trans-kaimas-LT“ paskatino mūsų šalyje vyraujanti netolerancija kitoniškumui. Kurti socialiai angažuotą meną mane provokuoja lokalus ir uždaras mąstymas. Vienas to pavyzdžių – šių metų kovo pabaigoje Panevėžio fotografijos galerijoje pristatyta vyrų aktų paroda „Iš vaikinų gyvenimo“. Ją lydėjusių straipsnių komentaruose mirgėjo keiksmažodžiai, grasinimai susidoroti, stebino nebūtos istorijos apie mano kūrybą ir mane patį. Neilgai svarstęs nusprendžiau komentaruose plintančią „mitologiją“ perkelti į kitą ekspoziciją.

Parodoje „Trans-kaimas-LT“ rodomos nuotraukos, kuriose užfiksuotos moterimis persirengusių vyrų vestuvės įprastame lietuviškame kaime. Atvaizdai mechaniškai deformuoti, primena sekti skirtų vaizdo kamerų įrašus. Modelių akys uždengtos, kad paslėptų tapatybę. Vietoj pavadinimų eksponuojami komentarai. Taigi žiūrovams sukūriau klausimyną apie atvaizdų, įsivaizdavimo ir nepagrįstos nuomonės santykį. Per parodos atidarymą dauguma lankytojų atrodė suglumę. Jiems buvo neaišku, kaip vertinti kūrinius, ką bendra turi komentaras ir atvaizdas. Galiausiai palikau žmones be konkretaus atsakymo.

„Fotofragmentai“ – skirtingų mano kūrybos temų rinkinys, kuriuo atsigręžiu į nueitą kūrybinį kelią, ataskaita sau ir žiūrovui. Paroda – kaip dienoraščių fragmentai, jie verčia susimąstyti apie išgyventų įvykių svarbą. Fotografijai tapus kiekvieno mūsų kasdienybės fiksavimo priemone, dienoraštis įgavo kitą reikšmę. Šiandien apie save pasakojame atvaizdais, o ne tekstais. Todėl man svarbu ne tik užregistruoti savo santykį su aplinka, bet ir rasti išskirtinį registravimo būdą.

– „Fotofragmentuose“ apžvelgsite dešimties metų kūrybą. Iš viso esate surengęs 33 parodas, kokios temos per šį laikotarpį buvo aktualios? Ar būtent jos skatino kūrybinį aktyvumą?

– Nuo pirmųjų kūrybos žingsnių mane domino atminties, laiko, vietos, tikrovės ir iliuzijos, kūno ir seksualumo temos. Viena vertus, galima manyti, kad savosios programos laikymasis ilgainiui lemia sėkmę. Antra vertus, sėkmė negalima, jei nėra kantraus ir nuoširdaus darbo. Kuriant negalima atidėlioti meninių sumanymų, kitaip jie liks neįgyvendinti.

Savo sėkmę vertinu saikingai pozityviai. Neturiu nuolatinių kūrybos vadybininkų. Tik naujausią parodą Kaune kuruoja ir ankstesnę Berlyne globojo menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė. Noriu pakritikuoti lietuvius kuratorius-menotyrininkus. Apie meną jie mąsto lokaliai arba vaikydamiesi naujausių tendencijų. Dažnai kuruoja tik tas parodas, kurių autoriai jau gerai matomi tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Rašo vadovaudamiesi klišėmis ne vien apie tuos, kurių kūryba neverta dėmesio, bet ir apie tuos, kuriems ir taip jo negailima. Tikriausiai tokiu būdu kuratorius sumažina renginio nesėkmės riziką.

Tuokiasi, skiriasi demonai ir angelai

– Tarptautinio menų ir kultūros žurnalo „Diogen“ šių metų gegužės numeris skirtas jūsų kūrybai pristatyti. Dėl nuogybių Amerikoje žurnalas išimtas iš prekybos, Europoje juo prekiaujama. Ar kūniškumu, lyties, tapatybės temomis, ekstravagancija ir provokacijomis vis dar stebimės?

– Man buvo netikėta, kad žurnalas, ant kurio viršelio puikuojasi trys nuogalių nuotraukos, sukėlė leidinio platintojų pasipriešinimą. Nemaniau, jog Amerikoje taip galėtų nutikti. Ši situacija greičiausiai rodo ne stebėjimąsi, o suglumimą, dviprasmišką kūrinio vertinimą.

Neslėpsiu, ir pats siekiu savito efekto. Manau, kad nuogumo, lytinio ar seksualinio kitoniškumo baimė tiesiogiai susijusi su išsilavinimu ir sveiku kritiniu mąstymu. Žiūrovo pasipiktinimas kitoniškumu, priešinimasis jam signalizuoja apie demaskavimo baimę ir gali būti nulemtas savo viduje uždaryto žvėries. Menas vaizduoja tai, apie ką nenorime garsiai kalbėti, bet apie ką esame pagalvoję ar net panašiai pasielgę. Jis prabudina moralę ir amoralų žvėrį bei operatyviai surengia jųdviejų kovą.

„Kuriant man svarbiausia – tyrinėti meninę kalbą, taip pat rūpi savianalizė – mano gyvenimo ir mirties nuojautos, mano demonai bei angelai, kurie vienu metu tuokiasi ir skiriasi.“

– Ar laikote save politinio meno kūrėju? Kodėl slepiate fotografuojamų vyrų veidus?

– Fotomodelių veidų nefiksuoju dėl dviejų priežasčių – saugau jų privatumą ir drauge keliu papildomus klausimus: kodėl, kam?

Meno politiškumas atsiranda tuomet, kai kūrinys kelia diskusijas, verčia permąstyti tikrovę, kiekvieno mūsų santykį su ją kamuojančiomis žaizdomis. Kartais politinis užtaisas gali sprogti visiškai to nesitikint, o kartais nutinka priešingai – kai labai trokštama sprogimo, jo taip ir neįvyksta. Tai priklauso nuo santykio su žiūrovu, kaip jo sielą suvirpina gvildenama tema, užfiksuotas įvykis, ar vaizduojamas siužetas atkartoja jau patirtus asmeninius išgyvenimus.

Specialiai politinio meno nekuriu. Išskirčiau nebent parodą „Trans-kaimas-LT“ arba vyrų aktus. Kol seksualumas, lytinė tapatybė, nuogumas, o galiausiai ir seksas mūsų visuomenėje bus tabu, tol aktų kūryba turės politinį užtaisą. Tačiau man svarbiausia – tyrinėti meninę kalbą, ją išrasti ir tobulinti. Taip pat rūpi savianalizė – išgyvenimai, požiūris, dvejonės, mano gyvenimo ir mirties nuojautos, mano demonai bei angelai, kurie vienu metu tuokiasi ir skiriasi.

– Pradėjote fotografuoti draugų dovanotu „Zenit“ fotoaparatu. Kokiu naudojatės dabar ir kokius technologinius sprendimus per dešimtmetį atradote, pritaikėte sau?

– Vis dar fotografuoju penkiolikos metų „Canon“ fotoaparatu, neturiu sudėtingesnio. Kartais geresnį pasiskolinu iš kolegų arba išsinuomoju. Kurdamas derinu tiek skaitmeninę, tiek analoginę techniką. Nevengiu fotografuoti juostiniu aparatu. Vėliau juostą apdirbu, mechaniškai deformuoju, skenuoju, o skenuotus atvaizdus permodeliuoju kompiuteriu. Nesivaikau technologinių naujovių. Gerą meną galima sukurti ir paprastomis priemonėmis. Turiu vieną žaislinį fotoaparatą iš plastiko. Jis mano mėgstamiausias – visada leidžia pasiekti stebinantį rezultatą.

Meno tinklas

– Kaip, baigęs dailininko grafiko (praktiko) specialybę, pasukote į humanitarinį mokslą ir kultūros tyrinėjimus? Kultūros sritis nėra ta, kuri sulaukia daugiausia atgarsio, todėl tampa natūralu savo kūrybą pristatyti arba nagrinėti pačiam autoriui?

– Dar studijuodamas dailę domėjausi meno filosofija ir estetika. Pirmiausia dėl to, kad apie tai nieko nesupratau. Vienu sakinu ar viena knyga neįmenami klausimai vertė vis labiau kaupti žinias. Galiausiai menas atsivėrė kaip tinklas. Jis ženklina visuomenės tradicijas, pažangą, susipriešinimą, technologijų tobulėjimą, komunikacijos tendencijas. Menas – gausybės skirtingų istorijų tinklas, kurį narpliodamas pradedi daugiau suprasti apie paprastus žmonių gyvenimus, politines intrigas, mąstymo pažangą ir nuosmukį.

– K. Simonavičiaus universitete dėstote Mados fotografijos kursą. Magistro darbą rašėte apie egzistencializmą šiuolaikinėje fotografijoje. Taigi, kiek jo ten yra?

– Mados fotografija – viena iš daugelio populiariosios kultūros studijavimo priemonių. Šios studijos leidžia gana greitai pastebėti ir suvokti tai, kas dominuoja, kas mėgdžiojama, koks vartotojų skonis vyrauja dabar ir koks jis bus ateityje. Kartais mados fotografija būna socialiai angažuota. Tai reiškia, kad ji bando kvestionuoti ir žmogaus būtį.

Mano manymu, iš visų šiuolaikinių medijų fotografija yra labiausiai susijusi su žmogaus būties klausimais. Nors nuotraukoje įamžinamos kelios milisekundės, atvaizduose telpa ištisi gyvenimai, didieji pasaulio naratyvai, pačios sudėtingiausios traumos ir begalinis žmogaus džiaugsmas. Šiuo atveju fotografija – taupi medija, vienu metu sutraukianti ir išskleidžianti erdvėlaikį.

– Po savo fotografijomis pasirašote ranka. Ar tai žiūrovui byloja apie autentiškumą?

– Niekada nesupratau, kodėl kai kurie menininkai vengia pasirašyti po savo kūriniais. Naivu manyti, kad kultūra kuriasi savaime – ją kuria kiekvienas savo darbu. Žmogus, skaitantis intriguojančius pasakojimus, visada nori šį tą sužinoti apie jų autorių, todėl parašas yra pradžia, nuo kurio prasideda asmeniška ir intymesnė pažintis. Parašas – pirmieji vartai į kito Aš tikrovę.

„Aukštasis mokslas negali būti pelno siekianti verslo mašina, darbuotojų rengimo centras, verslininkų užgaidų tenkintojas ar gražiai atrodanti paklusni tarnaitė.“

– Juokavote, jog vyrus pradėjote fotografuoti dėl to, kad meno istorijoje daugiausia pasižymėję dailininkai – vyrai, vaizdavę moteris ir taip likę „už molberto“. Ką dar vertėtų sugrąžinti į kadrą?

– Nežinau, ar ką nors iš praeities kultūros reikėtų grąžinti į fotografijos centrą. Fotografijos menas kadaise mėgdžiojo vaizduojamąją dailė, kūrė savotišką teatrą, reflektavo naujausias pasaulį išvydusias technologijas. Vis dėlto kultūra juda cikliškai: grįždama atgal ir naujai cituodama praeitį. Taip vystosi ir menai. Fotografas užfiksuoja įvykį, situaciją, akimirką, kurios niekas negali išsižadėti. Fotografijai suteikta dieviškoji galia būti objektyviai, todėl ji sinchroniškai juda į priekį ir grįžta atgal kartu su visa kultūra, fiksuodama ją ir demonstruodama visuomenei.

Aukštojo mokslo vizija

– Esate dėstytojas. Kaip įsivaizduojate universitetų jungimą, kokią aukštųjų mokyklų viziją?

– Anksčiau vengdavau komentuoti šiuolaikinę Lietuvos aukštojo mokslo situaciją, dabar jau nebenoriu tylėti. Galiu pasakyti, kad universitetų sujungimo naudos nematau. Regiu tik jų mirtį. Galbūt ta mirtis ištiko universitetus gerokai anksčiau, gal šiuo metu turime reikalą su nesibaigiančiu lavono reanimavimo procesu.

Lietuvos aukštojo mokslo vizija mane baugina. Universitetų jungimosi projektas – intrigomis pagrįstas vienų institucijų galios stiprinimas prieš kitas. Valdantieji neturi jokios vizijos, kartais abejoju, ar patys universitetai yra susikūrę išlikimo planą. Šiandien visas aukštojo mokslo sektorius orientuotas tik į studentą kaip į klientą, duodantį finansinę naudą. Tačiau, kad ir kokią finansinę naudą jis teiktų, ši ekonominė orientacija neleis pasiekti ilgalaikio teigiamo rezultato. Be to, nemanau, jog docentas daktaras, uždirbantis 500 eurų, arba profesorius daktaras, gaunantis 750 (atskaičius mokesčius) eurų, gali galvoti apie tai, kaip atlikti mokslo tyrimus, jų kokybiško rezultato pagrindu kurti Lietuvai reikalingas specialybes ir žinias perduoti studentams. Alkanas ir į skolas įklimpęs mokslininkas savo protą mobilizuoja ne tyrimams ir išradimams, o savisaugai, nes nori išlikti.

Taigi keldami klausimą apie mokslo vertę, pirmiausia pasidomėkime, ar Lietuvai reikalingas mokslas? Kiek vertingas yra mokslininkas ir jo išradimai? Antra, ar mūsų vaikų ateitis tikrai mums nesvarbi? Trečia, ar ateityje turėsime aukšto lygio specialistų, kurie ne tik konkuruotų su užsienio specialistais, bet ir kurtų inovacijas, gebėtų pritraukti verslą, stambųjį kapitalą? Aukštasis mokslas negali būti pelno siekianti verslo mašina, darbuotojų rengimo centras, verslininkų užgaidų tenkintojas ar gražiai atrodanti paklusni tarnaitė. Aukštasis mokslas „gamina“ žinias, kurių pagrindu plėtojamos inovacijos, o jomis naudodamasi tobulėja visuomenė.


Tekstinis blokas: 1

. . .

Remigijus Venckus gimė 1981 metais Šiaulių rajone, Vijolių kaime. 2004-aisiais Šiaulių universitete baigė dailininko grafiko specialybę, tęsė meno teorijos studijas ir prieš trejus metus apgynė menotyros daktaro disertaciją Vilniaus dailės akademijoje. Dabar jis yra Vytauto Didžiojo ir Kazimiero Simonavičiaus universitetų dėstytojas, vadovauja K. Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"