Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Režisierius A. Giniotis dažniausiai juokiasi iš savęs

 
2016 11 22 6:00
Už Aido Giniočio nugaros – užrašas „Keistuoliai“, Eglės Gabrėnaitės ir Ievos Stundžytės aktorių kurso statyto spektaklio pagal Maksimą Gorkį pavadinimas.
Už Aido Giniočio nugaros – užrašas „Keistuoliai“, Eglės Gabrėnaitės ir Ievos Stundžytės aktorių kurso statyto spektaklio pagal Maksimą Gorkį pavadinimas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Keistuolių teatro repertuare – devyni Aido Giniočio spektakliai, o gruodžio 1-ąją jį papildys premjera „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“. Aktorius, režisierius, pedagogas, bardas A. Giniotis Keistuolių teatrą įkūrė su kurso draugais. Pavadinimo, kurį pasiūlė Sigutis Jačėnas, iš pradžių jis nemėgo, mat neskambėjo teatriškai ar rimtai.

„Edis Agregatas“ – nauja teatrinė muzikinė (m)isterija, nesibaigianti (?) Edžio gyvenimo istorija, kurią iliustruos futuristiška stimpanko scenografija ir įgarsins progresyviojo roko muzika. „Įdomu ir baisu kurti tai, ko dar nesu kūręs“, – sakė režisierius.

Skurdusis teatras užgrūdino

– Pirmasis jūsų darbas teatre buvo rūbininko, tokiu būdu galėjote žiūrėti Šiaulių dramos teatro spektaklius. Dainavote ir grojote bosine gitara roko grupėje. Kaip tai padėjo pasirengti didžiajai scenai? – teiravomės Aido Giniočio.

Šiemet režisierius Aidas Giniotis pelnė valstybinį apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Tai jau antroji kryžiaus rūšis po „Auksinio scenos kryžiaus“.
Šiemet režisierius Aidas Giniotis pelnė valstybinį apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Tai jau antroji kryžiaus rūšis po „Auksinio scenos kryžiaus“.

– Tuo metu apie ją dar negalvojau, bet kai tik galėdavau, vakarais eidavau į teatrą: sukabindavau paltus, o tuomet už dyką žiūrėdavau spektaklį. Aurelijos Ragauskaitės laikotarpis buvo gražus, išdidus, nes teatras važiuodavo į gastroles ir buvo vertinamas. Paskui atėjo mano būsimos mokytojos Irenos Vaišytės aktorių kursas. Man, jaunuoliui, pasitaikė laimė augti tokiame teatre. Žiūrėdamas „Vaikų dienas“, į scenoje šėlstančius ir dūkstančius aktorius, susimąsčiau, kad ir man patiktų toks gyvenimas, bendravimas, žaismė.

– Kokiuose spektakliuose, kaip tuomet manėte, jūs pats kurtumėte?

– Tai pradėjau svarstyti jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. I. Vaišytė mus vertė mąstyti apie ateitį, žvelgti tolyn. Prisimenu jos posakį, kurio tada dar niekaip nesupratau: „Man neįdomu, kokie esate dabar, įdomu, kokie būsite, kai jums bus penkiasdešimt.“ Su kurso draugais skaitėme, diskutavome, maištavome. Taip atsirado svajonė kurti savo teatrą ir „keistuolių“ kredo būti aktoriaus teatru.

– Sakėte, kad teatras, apie kurį svajojote, ir teatras, kurį įkūrėte, labai skyrėsi.

– Mus veikė aplinkybės – buvome pirmasis nevalstybinis, save išlaikantis teatras. Pirmieji spektakliai iš tiesų buvo skurdusis teatras – išeidavome į aikštelę, pastatydavome kelis prožektorius, pasitiesdavome kilimą ir vaidindavome. Tai lavino vaizduotę ir grūdino mus.

Spektaklis gimsta premjeros dieną

– Pastatėte keturis (iš dešimties dramaturgo parašytų) Carlo Gozzi commedia dell‘arte spektaklius. Kiekvienas „Atviro rato“ spektaklis – nenuspėjama laboratorija. Dėstote studentams ir esate ypatingos lietuvių teatro krypties – improvizacijos, eksperimentų, absurdo humoro – autorius bei mokytojas. Kaip kyla juokingos, absurdiškos idėjos?

– Kai susitinka žmonės, kurie geba ir dega improvizacija, bei žiūrovai, kurių pasaulėžiūra ir humoro supratimas panašus į „keistuolių“. Humoras jungia žmones: jiedu arba suprato vienas kitą, arba ne. Anksčiau to gal nežinojau, o dabar iš patirties jaučiu, ką žiūrovas, mėgstantis ir suprantantis Keistuolių teatro spektaklius, juose perskaitys, iš ko juoksis. Labai svarbi ir komanda: aktoriai, dailininkas, kompozitorius, apšvietėjas. Jei jie yra tiek pat išprotėję, smagu dirbti, vienam repetuoti – kančia ir darbas.

Šešėlinio humoro klubas „Kormoranai“ mėgsta pasijuokti iš savęs.
Šešėlinio humoro klubas „Kormoranai“ mėgsta pasijuokti iš savęs.

– Iš ko dažniausiai juokiatės?

– Iš savęs. To, kas man rūpi ir skauda, ką myliu. Esu autoironiškas.

– Prisimenu šešėlinio humoro klubo „Šv. Kormoranai“ mizansceną, kur darydamas asmenukes dainavote, kaip stipriai save mylite...

– (Juokiasi.) Ryte pasižiūriu į veidrodį, pasakau sau, koks fainas ir gražus esu, o tada nusijuokiu – truputį apmaldau savo narcisizmą. Mes, menininkai, esame linkę jaustis itin reikšmingi, nes, kol kuriame, naujas kūrinys mums – pasaulio centras. O kad juo iš tikrųjų netaptum, reikia į save pažvelgti iš šalies, pasijuokti.

– Užsiminėte apie naują kūrinį – kodėl Edis Agregatas spektaklyje yra apdovanojamas išskirtine galimybe nugyventi savo gyvenimą dar kartą?

– (Svarsto.) Nežinia, kaip klostysis Edžiui, ar jis turės antrą šansą – tai man pačiam vis dar yra paslaptis. Dažniausiai spektaklis gimsta premjeros dieną, tik po jos parašau paskutinę pjesės versiją.

Dabar spektaklio žanrą vadinu kvazimechaninėmis pslamėmis. Jį sudaro muzikiniai kūriniai, mano ankstyvosios ir vėlyvosios dainos. Jame dukart pakartojama Edžio gyvenimo istorija: viena, kurią mes įsivaizduojame, ir kita, kurią jis pats papasakoja. Įdomu ir baisu kurti tai, ko dar nesu kūręs. Spektaklis – lyg ir „keistuoliškas“, „giniotiškas“, bet vėl kitoks, kokio dar nebuvo.

Aktoriai, dailininkas, kompozitorius, apšvietėjas turi būti šiek tiek išprotėję, kaip ir režisierius. Vienam repetuoti Aidui Giniočiui – kančia ir darbas.
Aktoriai, dailininkas, kompozitorius, apšvietėjas turi būti šiek tiek išprotėję, kaip ir režisierius. Vienam repetuoti Aidui Giniočiui – kančia ir darbas.

Auksinės nakties valandos

– Pats vaidinsite Edį. Ar ilgai užtrunkate ruošdamasis vaidmeniui?

– Nesuvaidinau jų tiek, kad galėčiau lengvai kurti tarsi pasirašęs paruoštukę. Dabar vėl pradėjau vaidinti, bet kuriu ir statau tuos spektaklius, kurie man įdomūs. O įdomu tai, kas dar neišbandyta, kitaip teatre būti neapsimoka.

– „Erelių“ ar naujai suburta „Šv. Kormoranų“ trupė jums arčiau širdies?

– „Aria dirvonus mūsų literatūros padangė atvesdama į tiesą žmonių mases, kurios nuklydo nuo literatūrinės minties grynumo ir išraiškingumo formos prasme“. Nė apie vieną rimtai kalbėti nemoku, nebent esu su kostiumu ir grimu. Kai pradėjome kurti „Erelį“ – intelektinę šėlionę, humorą, skirtą išsilavinusiems – nelabai kas tai darė. Dabar „Kormoranų“ žiūrėti ateina jauni žmonės.

Su kurso draugais Aidas Giniotis įkūrė Keistuolių teatrą, vėliau su studentais – laboratoriją „Atviras ratas“. Jos aktoriai skaičiuoja dešimtuosius veiklos metus.Keistuolių teatro archyvo nuotrauka
Su kurso draugais Aidas Giniotis įkūrė Keistuolių teatrą, vėliau su studentais – laboratoriją „Atviras ratas“. Jos aktoriai skaičiuoja dešimtuosius veiklos metus.Keistuolių teatro archyvo nuotrauka
Intelektinė šėlionė – šešėlinio humoro klubas "Šv. Kormoranai".Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Intelektinė šėlionė – šešėlinio humoro klubas "Šv. Kormoranai".Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

.

– Kasdien iki vėlumos užtrunkate paskaitose arba spektakliuose, todėl dieną pradedate vėlai. Sakote atgyjantis tik vakare. Vadinasi, su sūnumi namie prasilenkiate?

– Drauge prabundame, paklausiu: „Ar nepramiegojai mokyklos?“, ir toliau miegu. Vakare abu mėgstame slampinėti iki vėlumos.

Po vidurnakčio prasideda mano „auksinės valandos“, kai geriausia galvoti ir rašyti. Tylu, visi miega, tik keliuose langeliuose dega šviesa ir viena kita mašina pravažiuoja pro šalį. Ilsisi vargšeliai, o aš sėdžiu, mąstau, kuriu. Iš ryto pro miegus girdžiu, kaip miestas kyla, visi eina į darbą. Moku save pateisinti ir apgauti.

– Šiemet pelnėte valstybinį apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Tai jau antroji kryžiaus rūšis po „Auksinio scenos kryžiaus“.

– Gavęs apdovanojimą tokiu pavadinimu supranti, kad ne veltui kažką darei. Už nuopelnus šaliai – skamba prasmingai ir maloniai. Kaip gero draugo prisilietimas prie peties ir pasakymas: „Teisingai darai, daryk toliau.“

– Lapkritį švenčiate savo gimtadienį. Ar žinojote, kad gimėte tą pačią dieną kaip ir Martinas Scorsese?

– Ne. (Juokiasi.) Jis turėtų labai džiaugtis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"