Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Ritsonos portretai: pabėgėliai – be šansų pabėgti

 
2017 07 19 16:00
Laura Guokė maisto dalijimo punkte. Pabėgėlių stovykloje kiekvienos palapinės gyventojams išduodami maisto talonai. Čia dirbantys savanoriai, pasikeisdami pamainomis, maistą dalija tris kartus per dieną. Asmeninio albumo nuotrauka

Praėjusiais metais Nacionalinėje portretų galerijoje Londone Laura Guokė pelnė apdovanojimą už portretą „Petras“. Kūrinys iš serijos „Lietuvos kaime“ įvertintas kelionių kategorijoje. Praėjusį rudenį tapytoja išvyko savanoriauti į Ritsonos pabėgėlių stovyklą Graikijoje. Joje susipažino su kitais humanitarinės organizacijos „Echo100Plus“ savanoriais. Lietuvės nutapyti portretai – šveicarų savanorės ir sirų pabėgėlės – nuo birželio pabaigos vėl eksponuojami Londone.

Konkurso „BP Portrait Award“ rengėjų įsteigtas „BP Travel Award“ prizas skirtas tam, kad menininkai dirbtų įvairiose šalyse. L. Guokės darbai byloja apie Sirijos konfliktą ir humanitarinę krizę, prasidėjusią 5 mln. sirų (ketvirtadaliui visų gyventojų) pabėgus iš savo šalies. Tačiau dailininkė primena ne tik statistiką, bet ir dokumentuoja sutiktų žmonių istorijas. „Menininko darbas turėtų skelbti prasmingą žinią, skatinti žmones suprasti, atjausti, žavėtis ir stebėtis tuo, ką gali padaryti kiekvienas mūsų“, – įsitikinusi grafikė ir tarpdisciplininio meno kūrėja.

Pirmas įspūdis – visur vaikai

L. Guokė studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Kauno dailės fakultete, vėliau – Šiauliuose. Autorė yra dalyvavusi grupinėse parodose Londone, Niujorke, Vienoje, personalinių parodų surengė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

„BP Travel Award“ prizo laimėtoja 2016-ųjų rugsėjį dvi savaites praleido Graikijoje. Ritsonos pabėgėlių stovykla įkurta apleistoje karinėje bazėje – apie valandą kelio nuo Atėnų. Joje yra apsistoję apie 900 pabėgėlių, 400 jų – vaikai. Du trečdaliai – sirų, o kiti – kurdai, irakiečiai ir afganistaniečiai. Naujų šeimų atvyksta kasdien.

Lietuvei lankantis pabėgėlių stovykloje ši buvo pažymėta kaip „raudonoji“ dėl prastų gyvenimo sąlygų. „Ji įrengta viduryje laukų, aplink – tik alyvmedžiai ir apleistos gamyklos, kelios jų vis dar veikia“, – prisiminė L. Guokė.

Pirmasis įspūdis – visur vien vaikai. Jie lanko pamokas, kurias taip pat veda savanoriai. Mažiausieji jau turi anglų kalbos pagrindus. Vyresni, kurie susikalba, savanorių paprašo pagalbos ar tam tikrų daiktų.

„Man lankantis rugsėjį, ten buvo 39 laipsniai karščio. Kai palyja, vandens pribėga ir į palapines. Jos pakeltos ant medinių platformų, bet tai ne visada gelbsti, – tęsė Laura. – Gyventojai – įvairaus išsilavinimo, sutikau ir atlikėjų, ir muzikų, su Chalkidės gyventojais surengusių bendrų koncertų bei pasirodymų. Jie – paprasti, malonūs žmonės. Rodo savo sugriautų namų Sirijoje – gyvenimo prieš karą – nuotraukas. Greitai imi suprasti patirtą skausmą.“

Be vandens ir elektros

Ritsonoje įkurta viena iš daugiau nei dešimties pabėgėlių stovyklų Graikijoje. Ji buvo suformuota 2016-ųjų kovą, kai dėl nekontroliuojamų pabėgėlių srautų į Europą ES uždarė sienas. Tuomet Graikijoje „įstrigo“ apie 50 tūkst. pabėgėlių. Dabar, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) skaičiavimais, sirų pabėgėlių skaičius perkopė 5 mln. ribą, jie sudaro 40 proc. ieškančiųjų prieglobsčio. „Pabėgėlių situaciją turėtų apsvarstyti kiekvienas mūsų. Aplinkybės gali pasikeisti, ir vieną dieną bet kuris mūsų gali būti priverstas gyventi palapinėje be vandens ar šansų pabėgti“, – svarstė menininkė.

Kaip pasakojo L. Guokė, pabėgėlių stovykloje kiekvienos palapinės gyventojams išduodami maisto talonai. Ten dirbantys savanoriai, pasikeisdami pamainomis, maistą dalija tris kartus per dieną. Vienas maisto dalijimas užtrunka apie dvi ar dvi su puse valandos. Po vakarienės, jau sutemus, Laura dar vykdavo atgal į Chalkidę, kurioje buvo apsistojusi.

Pasak jos, nebūtų buvę teisinga keliauti į Ritsoną tik tam, kad įgyvendintų savo kūrybinius sumanymus. Nors lankydamasi ten tapytoja pradėjo du didelio formato portretus, savanoriavo ir norėjo būti kuo naudingesnė bendruomenei.

Dvi moterys iš skirtingų pasaulių

Stovyklos gyventojams L. Guokė paaiškino savo atvykimo tikslą, parodė ankstesnių darbų, vyresni žiūrovai tarpusavyje diskutavo. Tuomet ji ėmė eskizuoti, piešė sutiktųjų veidus, fotografavo. „Jaučiau pareigą nupiešti bent po eskizą kiekvieno, su kuriuo bendravau“, – užsiminė Laura.

Galiausiai ji išsirinko tapyti dviejų moterų didelio formato portretus. Vieną jų, Rimą, penkių vaikų motiną iš Sirijos, pavaizdavo su sūnumi Muhammedu Ahmedu, greta – Monicą, savanorę iš Šveicarijos. „Jas pasirinkau dėl daugelio priežasčių, įskaitant lytį, panašų amžių ir labai skirtingas gyvenimo patirtis, – aiškino portretistė, moteris pavaizdavusi kontrastingai: vieną baltame, kitą – juodame fone. – Nuo pat pirmosios dienos turėjau mintį, kad portretai būtų eksponuojami poroje, papildydami vienas kitą. Suderinau paveikslų dydį, kompoziciją ir vaizduojamų moterų žvilgsnius, nukreiptus į žiūrovą.“

„Jie – paprasti, malonūs žmonės. Rodo savo sugriautų namų Sirijoje – gyvenimo prieš karą – nuotraukas. Greitai supranti patirtą skausmą.“

Rima į Graikiją iš Alepo atvyko su šeima – vyru Muhammedu ir penkiais vaikais, kurių jauniausias gimė Atėnuose. Kai Laura su jais susipažino, šeima Ritsonoje gyveno jau kelis mėnesius. Muhammedas savo prižiūrimame darže augino cukinijas, pupeles, apelsinmedį, svogūnus. Šiuo metu jie, gavę leidimą vykti į Airiją, vis dar yra Atėnuose.

Tuo metu Monica, sustabdžiusi verslo administravimo studijas, stovykloje savanoriavo antrąkart. „Turėtume didžiuotis savanoriais, kurie atvyko iš viso pasaulio teikti pagalbos, dirbti sudėtingų statybos, sveikatos priežiūros darbų. Monica – viena iš daugelio paprastų žmonių, kurių nesavanaudiški poelgiai gelbsti kitus. Dėl to norėjau sukurti ir savanorės portretą“, – pridūrė autorė.

Paveikslai – realybės atspindys

Iš Graikijos L. Guokė grįžo į Pavartyčius (Radviliškio r.), kur gyvena ir dirba. „Lietuvos kaimo“ ciklą ji kūrė fluorescenciniais dažais ir eksponavo instaliacijoje tamsoje. Kūriniai, apšviesti specialiai programuojamu LED apšvietimu, pamažu išryškėdavo ir vėl išnykdavo. Tai – autorės užuomina apie tuštėjančius Lietuvos kaimus.

Petro portretą ji tapė tradicine technika – akriliniais dažais. Rimos, Muhammedo Ahmedo ir Monicos portretai – taip pat fotorealistiniai. Kiekvieną jų užbaigti menininkė užtruko apie tris mėnesius. „Akriliniai dažai leidžia drobę dengti vienu sluoksniu po kito, taip išgaunant švelnius tonus ir paryškinant detales. Tai padeda kurti portreto nuotaiką ir atskleisti individualius portretuojamojo bruožus, – kalbėjo Laura. – Kad nors kiek judėčiau į priekį, kasdien turiu nepertraukiamai tapyti bent aštuonias valandas. Tai tarsi meditacija.“

Birželį Nacionalinėje portretų galerijoje atidaryta „BP Portrait Award“ 2017 metų laimėtojų paroda. Joje eksponuojami ir minėti L. Guokės portretai. Iki šiol dailininkė palaiko ryšius su Rima ir Monica. Ši ir toliau savanoriauja Ritsonoje. „Dirbti stovykloje – įtempta patirtis, kupina įspūdžių ir nuolatinių pokyčių. Antrosios savanorystės metu Monica užmezgė daugiau ryšių ir nenorėjo išvykti. Ji pamatė sėkmę, kurią gali pasiekti kartu dirbančių žmonių grupė“, – tolesnį nutapytų moterų likimą nupasakojo menininkė.

Paskutinį vakarą Ritsonoje ji praleido vakarieniaudama su viena pabėgėlių šeima. „Negali praeiti pro šalį tik pasisveikindamas – paprastai jie pavaišina arbata, kava ar kuo nors, ką pasigamino. Visi stengiasi gyventi savo įprastą gyvenimą“, – sakė L. Guokė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"