Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Roko Valuntonio fortepijono mokslas

 
2016 08 17 6:00
Malmėje Rokas laimėjo fortepijoną. Dabar juo groja grįžęs į tėvų namus Panevėžyje, skambinti mokosi ir sesuo Neringa.
Malmėje Rokas laimėjo fortepijoną. Dabar juo groja grįžęs į tėvų namus Panevėžyje, skambinti mokosi ir sesuo Neringa. Neringos Greičiutės nuotraukos

Pianistas Rokas Valuntonis savo koncertą surengs Palangoje – skambins fortepijoninio rečitalio pradininko Franzo Liszto kūrinius. Klasikinės muzikos atlikėjas F. Lisztą groja nuo vaikystės. Kompozitorius rašė fortepijonui keliaudamas – jis didžiąją gyvenimo dalį praleido kelyje. Rokas taip pat groja keliaudamas po Europą, retkarčiais sugrįžta į gimtąjį Panevėžį. Tėvų namuose stovi jo laimėtas „Blüthner“ fortepijonas, kuriuo dabar skambina sesuo.

Programoje „Franz“ – noktiurnai, rapsodijos, sonetai, valsas Charles'io Gounod operos „Faustas“ temomis. F. Lisztas – fortepijoninio rečitalio pradininkas, siekęs pademonstruoti šio instrumento galimybes. Atliekant jo kūrinius naudojami visi fortepijono klavišai ir atsiskleidžia pianisto meistriškumas. „Pirmąkart sumaniau pagroti vieno kompozitoriaus rečitalį, pasigilinti į kūrybą, pasikapstyti po jo gyvenimą, paieškoti bendrumų ir pamėginti jį suprasti. Daug keliaudamas F. Lisztas parašė ciklą „Klajonių metai“ – lyg savo dienoraštį“, – aiškino Rokas.

Rengdamas Franzo Liszto rečitalį Rokas Valuntonis ieškojo bendrumų. Pianistas, kaip ir kompozitorius, daug keliauja po Europą.
Rengdamas Franzo Liszto rečitalį Rokas Valuntonis ieškojo bendrumų. Pianistas, kaip ir kompozitorius, daug keliauja po Europą.

Pianistas dažnai pasuka žymiųjų kompozitorių keliais: F. Liszto, Antonio Vivaldi Italijoje, Roberto Schumanno Vokietijoje, Ludwigo van Beethoveno Austrijoje. Toje šalyje, kurioje vieši, skaito muzikų biografijas, aplanko jų namus, apžiūri rankraščius. „Prie to paties popieriaus lapo, tik skirtingu laiku. Neišvengiamai pajunti, kas norėta kūriniu pasakyti, kokią įtaką autoriui darė jo šalies kultūra, ką kompozitorius užkodavo muzikos kalba“, – svarstė R. Valuntonis.

Atsisveikinimas su pirmu pianinu

Magistro diplomą R. Valuntonis gavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi Sibelijaus akademijoje Helsinkyje, Paryžiaus „La Schola Cantorum“. Apdovanojimų pelnė Švedijoje, Italijoje, Lietuvos tarptautiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse, koncertavo daugelyje Europos valstybių.

2012 metais Malmėje, „Nordic Piano Competition“ konkurse Švedijoje, jis laimėjo „Blüthner“ fortepijoną ir kelialapį koncertuoti Japonijoje. Instrumentas iki šiol stovi Panevėžyje, tėvų namuose. Kaskart čia grįžęs Rokas sėda prie klavišų. Iš Švedijos parsivežtas laimėjimas pravertė ne tik jam, bet ir jaunesnei sesei Neringai. Ši taip pat skambina fortepijonu.

Muzikuoti R. Valuntonis pradėjo septynerių, kai tėvai atvedė į Panevėžio muzikos mokyklą. Tuomet jie nupirko sūnui pirmąjį pianiną. Buvo labai sunku atsisveikinti su šiuo instrumentu (iškeitus į „Blüthner“) . „Fortepijonas – didelis, užima daug erdvės. Juo grojant užplūsta begalė šiltų prisiminimų“, – pridūrė Rokas.

Paskutinius trejus vidurinio lavinimo metus R. Valuntonis praleido sostinėje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vis dėlto didžiausias pokytis pianisto gyvenime įvyko tuomet, kai perėjo mokytis į Panevėžio konservatoriją (dabar – Vytauto Mikalausko menų gimnazija). „Čia visi buvo muzikai, vieni kitus pažinojo, supo draugiška ir kūrybiška atmosfera, – pasakojo vaikinas. – Paskui pradėjau važinėti į Vilnių, mokytis pas fortepijono profesorius. Žinoma, iš pradžių dideliame mieste buvo nedrąsu. Keisdamas gyvenamąją vietą – vykdamas į Helsinkį, apsistodamas Paryžiuje – visąlaik jausdavausi nedrąsiai. Bet kaip magnetas traukia bendraminčiai, su kuriais susipažinus ir didmiesčiai tampa jaukesni.“

Save (pianistą) suvaidino teatre

Nuotaikingas klasikas paauglystėje mėgo roką, dabar norėtų pagroti Lotynų Amerikos muziką arba dziazą.
Nuotaikingas klasikas paauglystėje mėgo roką, dabar norėtų pagroti Lotynų Amerikos muziką arba dziazą.

Savo instrumentą R. Valuntonis pamėgo baigęs septintą klasę, koncertavimą – baigdamas mokyklą, kai grojo su Panevėžio kameriniu orkestru Wolfgangą Amadeusą Mozartą. Bendras muzikavimas, harmonija, fortepijono ir orkestro garsai kartu su publika jam paliko stiprų įspūdį.

Keliauti pradėjo dar mokydamasis: važiavo į konkursus, meistriškumo mokyklas, koncertavo. „Išsirinkdavau šalį ir vykdamas ten kreipdavausi į draugus – mūsų, lietuvių, visoje Europoje galima rasti. Daug bendraminčių sutikau konkursuose, į kuriuos rinkdavosi bendrą tikslą – ne konkuruoti, bet kuo geriau pagroti, tobulėti – turintys atlikėjai. Net nelaimėti konkursai duoda gerų rezultatų“, – įsitikinęs pianistas.

Rokas vaidino režisierės Yanos Ross spektaklyje pagal Arthurą Schnitzlerį „10 dialogų apie meilę“. Vaidino save – scenoje atliko Fausto Latėno parinktus kūrinius. Tarp jų buvo ir ištrauka iš F. Liszto etiudo pagal Niccolo Paganini. „Teatras man suteikė įdomios, neįprastos patirties. Esu pratęs prie scenos, kurioje muzikuojama. Niekada nebuvau matęs spektaklio užkulisių: kaip aktoriai ruošiasi, bando „įeiti“ į vaidmenį, greitakalbe kartoja žodžius, juokauja. Atmosfera linksma, teatriška, įkvepianti, kartais – nostalgiška“, – prisiminė Rokas.

Kur dar norėtų netradiciškai pamuzikuoti? „Pokštas – norėčiau pagroti Lotynų Amerikos muzikos grupėje. Arba dziazą. Ir čia fortepijonui yra nemažai ką veikti“, – tikino R. Valuntonis.

Atlikimo mokslas

„Niekada nebuvau matęs spektaklio užkulisių: kaip aktoriai ruošiasi, bando „įeiti“ į vaidmenį, greitakalbe kartoja žodžius ir juokauja“, - sakė spektaklyje „10 dialogų apie meilę“ vaidinęs pianistas./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Niekada nebuvau matęs spektaklio užkulisių: kaip aktoriai ruošiasi, bando „įeiti“ į vaidmenį, greitakalbe kartoja žodžius ir juokauja“, - sakė spektaklyje „10 dialogų apie meilę“ vaidinęs pianistas./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kai Rokas grįžta į Lietuvą, iškart važiuoja į gimtąjį Panevėžį. Nuolatinių namų neturi, nes jo darbotvarkė – iš vieno savo koncerto į kitą. „Man patinka keliauti. Bet kartais pagalvoju: jei dovanų gaučiau paveikslą, nežinočiau, ant kurios sienos jį kabinti“, – šypsodamasis pridūrė pianistas. Rokas pasiilgsta pasirodymų, kai porą mėnesių kuria programą arba intensyviai repetuoja. Sako, nuo adrenalino, užplūstančio prieš koncertus, tampa priklausomas.

Laisvalaikiu vaikinas žaidžia biliardą, bėga maratoną ir sportuoja. Skaito apie mokslą: astronomiją, mikrobiologiją, kvantinę mechaniką. Jo mergina, taip pat pianistė Ugnė Peištaraitė, įstojo į Londono karališkąjį koledžą studijuoti atlikimo mokslo. „Laisvą minutę skiriu matematinių formulių mokymuisi. Vakar skaičiau apie ląstelių energiją. Turbūt toks asmenybės tipas – nuolat užduoti klausimus. O šiais laikais, kai turime paieškų sistemas, atsakymus galime rasti labai greitai. Taigi tiek mokslas, tiek muzika nuolat skatina ieškoti atsakymų ir pažinti save“, – tvirtino Rokas.

Spalį R. Valuntonis vėl grįš į Lietuvą – gros Vilniaus „Vaidilos teatre“. Jis iki šiol bendrauja su savo mokytoja Aleksandra Žvirblyte, su kuria susipažino dar M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kasmet pats rengia meistriškumo pamokas Portugalijoje – moko jaunus studentus. Buvusios mokytojos dabar klausia apie pedagogiką. „Labai įdomu – kalbamės ir geriau suprantu, kaip ji mane mokė. Žmogui reikia jausti, kad jis savo veiklos srityje yra geras, tobulėja. Tenka pasikapstyti po kito asmens protą, rasti sėkmės raktą, parodyti studentui, kaip pakito jo grojimas. Tai teikia daug entuziazmo ir jėgų“, – apie pedagogiką pasakojo pianistas.

Kaip magnetas traukia bendraminčiai, su kuriais susipažinus ir didmiesčiai tampa jaukesni.
Kaip magnetas traukia bendraminčiai, su kuriais susipažinus ir didmiesčiai tampa jaukesni.

Legenda apie fortepijono pradininką

R. Valuntonio „Franz“ programa rugpjūčio 20 dieną skambės Palangos kurhauzo salėje. Romantizmo epochos kompozitoriaus kūrinių temos – poetiškos mintys apie meilę. Nors mėgsta klasicizmą, baroką, impresionizmą, R. Valuntonis teigia, jog romantizmo kalba jam artima tuo, kad čia reikšmingi išgyvenimai, ekspresyviai reiškiamos emocijos.

Būdamas jaunas F. Lisztas norėjo stoti į kunigų seminariją Paryžiuje. 1865 metais, įpusėjęs šeštąjį gyvenimo dešimtį, jis ir tapo dvasininku. „Kontroversiška asmenybė, galėdavo lengvai pulti į kraštutinumus, – sakė Rokas. – Vis dėlto mane žavi nežmoniškas F. Liszto novatoriškumas – muzikas paliko didžiulį pėdsaką fortepijono istorijoje. Kaip pasakoja legenda, išgirdęs smuiku griežiantį N. Paganini panoro jo virtuoziškumą perkelti į fortepijono meną, ir pavyko.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"