Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Rolando Kazlo pašnekesiai. „Bijai? Bijai!“

 
2017 03 01 12:00
Prieš einant dainuoti Rolando Kazlo neaplenkia jaudulys. „Pakeleiviai“ kopia į sceną, o jis pagalvoja: „Gal pabėgti?“ Tuomet susimąsto: bijoti reikia to laiko, kai į sceną jau nebeis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Aktorius, režisierius Rolandas Kazlas pristatė autorinių dainų albumą „Toks“. Praėjusiais metais su grupe „Pakeleiviai“ jie grojo „Tokį koncertą“ didžiųjų miestų arenose. „Spektakliai sensta, išimami iš repetuaro, pasimiršta. Kine negaliu pasigirti dideliais vaidmenimis – nieko taip ir nesukūriau. Koncertinė veikla man – atgaiva. Radome kalbą su muzikantais, tai – vienas didžiausių atradimų, todėl albumas – ne paskutinis“, – tikino R. Kazlas.

Aktorius subūrė grupę, su ja savo eilėraščiams parašė muziką. „Gal tai – aktorystės tęsinys ar nauja mano, žmogaus, briauna? Nemėgstu žodžio „iššūkis“. Bet, kai man pasiūlė koncertuoti arenose, ilgai abejojau. Tada pamaniau: „O ką – bijai? Bijai!“ Nusprendžiau nepabijoti“, – pasakojo jis.

Naujas – muziko – vaidmuo

1991 metais R. Kazlas baigė vaidybos studijas Dalios Tamulevičiūtės ir Algirdo Latėno vadovaujamame kurse. D. Tamulevičiūtė, reikli dėstytoja, studentus skatino pačius režisuoti pasirinktų kūrinių ištraukas. „Sukūriau šešis spektaklius, kai kurie jų – „Geležis ir sidabras“, „Palata“, parodyti jau daugiau nei 200 kartų – sulaukė didelės sėkmės“, – skaičiavo 25 metus vaidinantis aktorius.

Apie 2003 metus jis pasitraukė iš televizijos laidų – jautėsi švaistantis savo talentą. „Jį nuomojau parodijuodamas politikus. Supratau, kad televizija – ne visa mano paletė. Būtų negarbinga pereiti gyvenimą neišbandžius visų spalvų. Šiandien suprantu, kad mano kūrybos kelias tik prasideda. Būčiau likęs, būčiau nepatyręs kūrybos pilnatvės“, – aiškino aktorius.

„Geležis ir sidabras“ Vilniaus teatre „Lėlė“. Dainiaus Labučio nuotrauka

Idėjų nuotrupas, mintis R. Kazlas užsirašydavo. Naujas dainas pradėjo kurti prieš ketverius metus. Pirmąkart su „Pakeleiviais“ koncertavo festivalyje „Akacijų alėja“. Nerepetavę pasirodė 12 tūkst. klausytojų auditorijai. „Dabar nebaisu groti ir arenose“, – juokavo bardas.

Dvi dainos į albumą netilpo – buvo „ne tokios“. „Ateina metas, kai reikia atsistoti ir, pažvelgus pasauliui į veidą, pasakyti: „Aš – toks.“ Jaunystės noras – stebinti, prajuokinti, o į dabartinį kelią mane atvedė Albert'o Camus mintis: „Reikia išdrįsti būti savimi.“ Esu debiutantas, jaunas bardas. Ateityje norėčiau surengti koncertą – muzikinį pasakojimą, kuriame neištarčiau nė žodžio – nei „Labas vakaras“, nei „Kur jūsų rankos?“ – apie naują, muziko, vaidmenį kalbėjo R. Kazlas.

Kaip brolis sūnui

Molėtų vidurinėje mokykloje R. Kazlas buvo mažiausias savo klasėje. Stodamas į akademiją būsimas aktorius, paties teigimu, atrodė lyg dvylikametis. Jam įėjus į auditoriją, dėstytoja paklausė: „Ko, berniuk, nori? Brolio ieškai?“

„Šokiuose ilgai ir ilgesingai stovėdavau. Humoro jausmas buvo kaip kompensacija, kad į mane atkreiptų dėmesį, pamiltų – vaikystės noras patikti, prajuokinti“, – mąstė R. Kazlas.

Rolandas Kazlas: „Norėdamas ką nors įspūdingo teatre sukurti, turi imti ir žiebti unikaliai, genialiai ar bent savitai, nes genialiai retam pavyksta.“

Vaikystėje jis svajojo gyventi sostinėje. Kad ši svajonė išsipildytų, norėjo tapti troleibuso vairuotoju. „Mėgau būti vienas, vaikščiodavau paežeriais, grybaudavau, uogaudavau, – prisiminė teatralas. – Žiūrėdavau į dangų, ir jis man sakydavo: „Šitaip viskas ir bus: būsi garsus, pamatysi pasaulio, tau viskas bus gerai.“ Taip ir yra. Matyt, reikia nusiteikti vaikystėje. Sako, norint galima surežisuoti ir savo mirtį.“

„Palata“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodoma nuo 2009-ųjų.

Pirmasis pamatytas spektaklis – opera „Pilėnai“. Aktorius su žmona Sigita sūnui davė Margirio vardą. „Didžiausias komplimentas, – kai penkerių metų sūnus pasakė: „Tėti, tu man – kaip brolis.“ Taigi būnu broliu, žaidžiu su juo, mokausi iš jo. Kartą sūnus tarė: „Tėti, ar žinai, kad mūsų Žemė nejuda, ji pritvirtinta.“ – „Kuo?“ – „Visokiais pritvirtintuvais.“ Gal jis teisus?“ – šypsojosi R. Kazlas.

Aktorius, mėgstantis skaityti knygas, tikino jų turintis tiek, kad galėtų atidaryti nuosavą knygų mugę. O rimčiau pridūrė: „Žmogus, kaip gamta, turi laikotarpius. Kai esi vaikas, viskas linksma. Vėliau gyvenimas pasirodo visu rimtumu, atsiveria liūdnumu ir baisumu. Senatvėje viskas sueina draugėn, kartu – ir geresnio gyvenimo pažadas. Dabar mano gyvenime – linksmumas, sumišęs su liūdesiu, žengiu į penkiasdešimtmetį, manau, ateina brandos metas.“

„Didžiausias komplimentas, – kai penkerių metų sūnus pasakė: „Tėti, tu man – kaip brolis.“ Taigi būnu broliu, žaidžiu su juo, mokausi iš jo“, - pasakojo aktorius. Dainiaus Labučio nuotrauka

Aktoriais nepasitiki

R. Kazlas neslėpė – išėjęs iš televizijos jis dažnai girdėdavęs sakant, kad jo, aktoriaus, karjera pasibaigs. „O mano karjera ilga, nuo jaunų iki senų, kartais nusistebiu, kiek daug žmonių mane pažįsta“, – svarstė jis.

Praėjusiais metais Klaipėdoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, sutiko vieną tokių žinovų. Aktoriui einant į prekybos centrą jo link ėmė artėti automobilis. „Nematai – žmogus eina“, – sušuko. Vairuotojas sustojo, atidarė tamsinto stiklo langą. „Pro jį išlindo įspūdingai ištreniruota ranka. Su žiedais, matyti, buvo soliariume. Sako: „Ateik čia.“ Tada pamačiau veidą, tokį baisu pamatyti ne tik naktį, bet ir dienos vidury – drąsa išgaravo, – pasakojo R. Kazlas. – O jis nusišypsojo savo auksine, sidabrine burna ir tarė: „Nu, Kazlas, duok penkis.“ Pasidžiaugiu, kad ir tokiam žmogui padariau įspūdį – iš mano kūrybos ir jis atsirinko, kas jam artima.“

Dabar R. Kazlas – dar ir bardas. Tačiau į kolegas aktorius jis žvelgia įtariai. Sako, per ilgas buvimas scenoje žaloja žmogų. Šis ima jaustis nejaukiai, kai reikia ką nors pasakyti pačiam, o ne cituoti personažų monologus.

„Jei renkiesi aktorystę – pasiruošk viskam. Jei teks vaidinti ką nors nemielo, vaidink, jei nusirengti – nusirenk, – mokė jis. – Pavydžiu aktoriams, kurie garbina šią profesiją, yra aktoriai grynuoliai. O aš – toks. Man teatras – dar ne visas gyvenimas. Norėdamas ką nors įspūdinga jame sukurti, turi atitolti, pasielgti ne pagal taisykles ar Konstantiną Stanislavskį, o imti ir žiebti unikaliai, genialiai ar bent savitai, nes genialiai retam pavyksta.“

Nacionalinė premija – ankstyva

2009 metais R. Kazlas gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes bei kūrybinį principingumą. Savęs klausė: gal premija buvo ankstyva? „Kol kas mano principingumas išlieka, kartelę noriu kelti aukštyn. Buvo įvertinti ir darbai, kuriuos darau, ir tie, kurių nedarau, – įsitikinęs aktorius. – Dalyvavimas visur (vaidinimas su mėgėjais televizijos laidelėse ir serialuose) aktoriui – ne į naudą. Kad įvyktų stebuklas su žiūrovu, reikalinga kokybė. Reikia ne tik vaidinti, bet ir domėtis. Vienas aktorius, žiūrėkite, išeina ir vaikšto vaikšto... O kitas įžengia ir užpildo savimi visą sceną. Tokį stebuklą žiūrovui ir turi sukurti.“

Vilniaus knygų mugėje Rolandas Kazlas apie kūrybą kalbėjosi su kurso draugu Ridu Jasiulioniu ir pristatė albumą „Toks“. Aktorius juokavo knygų turintis tiek, kad galėtų atidaryti nuosavą mugę. Alinos Ožič nuotrauka

Visgi iš dešimties spektaklių, režisieriaus teigimu, pora būna nepavykę. Kad ir kaip stengtųsi, publika veikiama televizijos ir negatyvaus žiniasklaidos fono. „Ačiū Dievui, kad žmonės dar vaikšto į koncertus, teatrus. Nusivilia, ir vėl ateina. Teatras išgyvena nelengvus laikus, neapsisprendžia, kuo stebinti, daug aktorių išėjo, pasikeitė kartos, – mąstė R. Kazlas prisimindamas vieną įsimintiniausių jo matytų spektaklių – D. Tamulevičiūtės režisuotą „Haroldą ir Modę“. – Ėjau raudodamas ir sukdamas ratus po Vilnių – man buvo taip gaila. Arba Eimunto Nekrošiaus spektakliai – elektra vaikšto – kaip kažkas iš ano pasaulio. Norisi tokių susitikimų ir nuotykių palinkėti sau ir visiems.“

Nusilenkti lietuvių poetams

Prieš einant dainuoti atlikėjo neaplenkia jaudulys. „Pakeleiviai“ kopia į sceną, o jis pagalvoja: „Gal pabėgti?“ Tuomet susimąsto: bijoti reikia to laiko, kai į sceną jau nebeis.

Gera daina, pasak autoriaus, – ta, kurią žmogus pageidautų išgirsti prieš mirtį, bloga – po mirties.

To, ką yra sukūręs, aktorius nevertina – sukūrė ir pamiršo. Savo karjerą R. Kazlas teigė norėsiantis pabaigti kaip dainius. „Noriu kalbėti ne tik savo tekstais, bet ir poetų, mažiau žinomų, tragiškai baigusių savo gyvenimą, mintimis. Kad suskambėtų jų pavardės ir žodžiai – ši idėja mane šildo“, – užsiminė jis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"