Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Romansų primadona

 
2016 11 19 6:00
Liuba Nazarenko sako, jog be gitaros romansai praranda savąjį žavesį. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Atlikėja Liuba Nazarenko neabejoja: romansas yra paženklintas atviro jausmingumo, liūdesio, ilgesio bei stiprių išgyvenimų, jis nepalieka abejingų. Šis lyrikos žanras, anot muzikės, užgauna giliausius sielos užkaborius, ir visai nesvarbu, kokia kalba jis skamba.

Rusų romansui atsirasti, pasak pašnekovės, turėjo įtakos romanų atliekamos dainos. Atkeliavęs iš viduramžių, iš saulėtos Ispanijos, jis persikėlė per Europą ir XIX amžiuje pasiekė Rusiją. „Matyt, terpė buvo tinkama, ten šis muzikos žanras labai paplito“, – sakė L. Nazarenko.

Romansų yra įvairių: liaudies, miesčioniškų, senovinių, klasikinių saloninių, miesto, romų, kiemo... Tai lyriški, paprastų tekstų, širdingi muzikos kūriniai, kiek saldokos istorijos. „Įsivaizduojate, kiek jų yra?“ – svajingai nusiteikusi klausė atlikėja. Balsingos moters klausimas tarsi pakibo ore.

Lietuvoje romansai pradėti kurti XX amžiaus pradžioje. Jautrumo, emocingumo, melodraminių sielvartavimo motyvų persmelktais kūriniais siekiama paliesti klausytojo širdį, sugraudinti, sujaudinti.

Būsimą atlikėją dar vaikystėje pakerėjo šio žanro nuoširdumas. „Romansai supo mane nuo mažens, nuolat skambėjo mūsų namuose, – pasakojo moteris. – Matyt, aš tokia romantikė. Niūniuodavau, dainuodavau. Jau tada mokėjau nemžai kūrinių.“

Gitara dėl romansų

Būdama penkiolikos būsima dainininkė išmoko gitara groti keletą akordų.

„Nesu gitaristė, – prisipažinos muzikantė. – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija) baigiau chorvedybą. Esu įvaldžiusi violončelę, o pianino pamokos buvo privalomos. Pamaniau, esu muzikantė, negi neišmoksiu skambinti gitara? Juk be gitaros romansai praranda savąjį žavesį.“

Minimalų akompanimentą ji stengiasi užtušuoti balsu. Toks skambinimas gitara, anot atlikėjos, „gali egzistuoti“ vien dėl romansų. „Ačiū Dievui, publika susirenka pasiklausyti širdies balso, o ne klasikinės gitaros garsų, – juokavo dainininkė. – Taip ir zulinu tuos kelis akordus, šokiruodama tikrus gitaristus.“

Muzikė neslėpė sentimentų, nostalgijos violončelei. „Jaučiau pareigą jai nusilenkti. Tad išleistą romansų albumą lietuvių kalba „Kadaise palei mėlyną jūrą“ laikau savitu reveransu šiam instrumentui. Jo melodizmas, tembras man labai artimas“, – sakė ji.

L. Nazarenko manymu, lietuviškas romansas kiek kitoks nei slavų ar romų. Skiriasi temperamentu. „Tačiau meilė ir aistra vienija visus“, – pabrėžė pašnekovė.

Trūksta jausmingos dainos

Dainininkė stebėjosi be atvangos brukamomis pramogų pasaulio banalybėmis. Atlikėjos teigimu, visiems trūksta prasmingo, įtaigaus žodžio, o ne tviskančio šou. „Kur jausmingos, tikros dainos? Gal žmonės jų paklausę patirtų atgaivą savo išvargintoms širdims ir sieloms?“ – retoriškai klausė Liuba.

Kaip pavyzdį pateikė Virgio Stakėno, Gedimino Storpirščio, kitų bardų pasirodymus. Jų pasiklausyti susirenka pilnos salės. Ir, kaip sakė atlikėja, „nereikia jokio kardebaleto“.

Lietuvoje gimusi kazokišką pavardę turinti romansų atlikėja Liuba Nazarenko.

L. Nazarenko įsitikinusi, kad šiandien labai trūksta paprastumo ir nuoširdumo: „Juk jei to nėra – apgailėtina, tada norisi maivytis, paistyti nesąmones.“

Labiausiai nutolę – šalia esantys

Moteris apgailestavo, kad šiuolaikinės technologijos vis labiau užgožia reikšmingą bendravimą. Artimieji tolsta vieni nuo kitų. Tėvai nesikalba su savo vaikais. Nėra tarpusavio ryšio. „Deja, jie nesuvokia, kad taip ir numirs nepatyrę žmogiškų santykių artumo. Nebent tikisi ten, aukštybėse, kitaip gyventi“, – liūdnai sakė L. Nazarenko.

Anuomet, kai Liuba dar buvo maža mergaitė, abu jos dainingi tėvai dalyvavo saviveikloje. „Suaugusieji dainuoja, o tu vaikas klausaisi, kai ką įsimeni... Dabar suaugusieji sau, atžalos sau. Su planšetėmis, toli toli, – dalijosi patyrimu Liuba. – Tačiau kaip apsikeisti energija, gyvu žodžiu ir patirtimi?“

Pasak pašnekovės, pasiekta technologijų viršūnė – tikra katastrofa jausmų sričiai. „Baugina kartų atitolimas viena nuo kitos. Visas pasaulis pasiekiamas ranka, tačiau labiausiai nutolę – šalia esantys. Negerai. Žmogus, kol gyvas, turi jausti“, – svarstė atlikėja.

Ko jau ko, o jausmų peripetijų L. Nazarenko gyvenime netrūko. „Aistros, meilė ir nesusipratimai“, – taip savo būtį apibūdino romansų primadona.

Vaikystėje dešimtmetei Liubai teko išgyventi tėvų skyrybas. Žinia, kad jos gimdytojai nutarė nutraukti santuoką, pribloškė. Vienturtė mergina persikraustė gyventi pas tėvą. „Palaikiau teisųjį, kaip man tuomet atrodė, nes skyrybų iniciatorė buvo mama, – prisiminė pašnekovė. – Tėtis vedė antrą kartą. Turiu seserį, bet mūsų pasaulėžiūra skirtinga. Ji – šeimos moteris, o aš – ne.“

Ar gebėjimą kurti ilgalaikius romantinius santykius suaugus paveikė tėvų skyrybos? „Galbūt, – neneigė pašnekovė. – Į šeimos kūrimą žvelgiau atsargiai.“

Tėvo namus mergina paliko būdama septyniolikos. „Gal ir gerai, – sakė Liuba. – Mamos lepinama nebūčiau tapusi tokia savarankiška. Būtų sunkiau pasirinkti savo kelią.“

Slavų kilmės L. Nazarenko bendrauja lietuviškai. „Nors šeimoje kalbėjomės rusiškai, mane vis dėlto leido į lietuvišką darželį ir mokyklą“, – sakė ji.

Lietuvoje gimusi ir užaugusi romansų atlikėja tikino, kad mūsų tautos kultūra jai tiesiog augte įaugusi į kraują. „Iš prigimties esu atlapaširdė, – prisipažino moteris. – Bet sąmonė tapatinasi su šalimi, kurioje gyveni.“

Meilės emigrantas

Dainininkės tėvas Michailas atvyko į Lietuvą iš Šiaurės Kaukazo, Rostovo prie Dono. „Jis – meilės emigrantas. Pamilęs mamą liko čia, – pasakojo Liuba. – Kad mūsų pavardė kazokiška, sužinojau palyginti neseniai, per renginį, skirtą tautinėms bendrijoms. Vyras, prisistatęs etnografu, paklausė, ar žinau savo pavardės kilmę. Tuomet nustebau, nes maniau, kad ukrainietiška. Vėliau pasitikslinau – tikrai kazokiška.“

Kultūriniai tiltai

Liubai komišką įspūdį padarė žodžių žaismas, kurį išgirdo dalyvaudama vienoje radijo laidoje. Pristatydamas atlikėją klausytojams, vedėjas sukūrė savotišką kalambūrą: „Lietuvoje gimusi kazokė padainuos rusiškus romansus.“

Buvo smalsu, ar ką nors reiškia kultūros skirtumai? Kaip tiesti tiltus tarp jų? Moteris įsitikinusi, kad pasaulį sieja kalbos ir jų mokėjimas. „Tai toks turtas, tokia dovana. Mokėdamas kalbą gali pasidomėti papročiais, kultūra, tradicijomis, keliauti. Gilintis, tyrinėti, analizuoti“, – vardijo pašnekovė.

Atlikėjai teko dainuoti romansus įvairių tautų publikai. Visų svarbiausia, sakė ji, kad klausytojai reaguotų, nesėdėtų per koncertą akmeniniais veidais, būtų jausmingi, dalytųsi emocijomis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"