Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Rotušėje – savita fotografinė tapyba

 
2016 02 03 6:00
Fotografo Algimanto Vėjalio aistra fotografijai lydi jį nuo vaikystės.
Fotografo Algimanto Vėjalio aistra fotografijai lydi jį nuo vaikystės. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gamtos fotografas Algimantas Vėjalis Vilniaus rotušėje šiandien, vasario 3-iąją, pristato jau penktąją personalinę fotografijų parodą. Nuo vaikystės fotografijos užvaldytas mėgėjas ekspoziciją skiria savo tėvui.

Rotušėje eksponuojama dviguba A. Vėjalio darbų paroda. Pasak autoriaus, pirmoji dalis skirta gimtajam miestui Vilniui, ją fotografas pavadino „Vilniaus rapsodija“. Šioje ekspozicijos dalyje – 24 naujausi fotografo darbai, jam būdinga savita technika atspausti ant drobės. Antroji parodos dalis – antra tiek darbų – „Vaiskuma“, kur užfiksuoti A. Vėjalio pamėgti Vilniaus apylinkių gamtos vaizdai. „Parodą skiriu savo tėvo atminimui. Kaip tik vasario 3 dieną jo gimtadienis, tad pamaniau, jog yra gera proga pagerbti jį ir parodyti kitiems, ką jis užaugino“, – sakė fotografas.

Vaikystės aidai

Savitą fotografijos stilių susikūręs meistras prisiminė, kad pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmė dar mokydamasis aštuntoje klasėje. „Tai buvo senutė „Smena“, fotografavau savo kiemo draugus. Prisimenu savo pirmąjį įspūdį, kai būdamas paauglys vieną pažįstamą pamačiau darant nuotraukas: baltą popieriaus lapą jis apšvietė didintuvu, pamerkė į ryškalus, ir pamažu ėmė ryškėti vaizdas. Stebėdamas šį vaizdo atsiradimą prisiminiau, kad ir mano namuose kažkur mėtosi nenaudojamas fotoaparatas, tad nutariau pats pabandyti. Nusipirkau fotojuostelių ir ėmiau fotografuoti“, – prisiminė Algimantas.

Paauglystės pomėgį dar skatino Algimanto lankyto kino būrelio vadovas, kuris berniukams aiškino fotografijos subtilybes, vedėsi juos į parodas. Tačiau baigęs mokyklą, kaip sakė A. Vėjalis, fotoaparatą ilgiems metams padėjo į šalį. Prie šio pomėgio grįžo tik apie 2000-uosius, tada vėl pradėjo fiksuoti vaizdus fotoaparatu.

„Esu gimęs Vilniuje, bet vaikystėje iki mokyklos augau pas senelius Aukštaitijoje. Ten labai gražu – kalvos, akimis neaprėpiami toliai“, – aiškino pašnekovas. Daug metų beveik neprisilietė prie fotoaparato, o prieš keliolika metų vėl prisiminė savo paauglystės pomėgį. Fotografija tada jam tapo savotišku gyvenimo rutinos, darbų atsvaru, buvo atsipalaidavimo ir įkvėpimo šaltinis.

Algimanto Vėjalio nuotrauka
Algimanto Vėjalio nuotrauka

Perteikti įspūdį

A. Vėjalis juokavo, kad puikią nuotrauką galima padaryti ir su degtukų dėžute. Pirmąją parodą mėgėjas surengė 2003 metais. Anot jo, per kelerius metus susikaupė nemenkas pluoštas įsimintinų kadrų, tad norėjosi juos parodyti kitiems. Paroda daugelį metų keliavo po įvairius Lietuvos miestus, pernai ji buvo eksponuota Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje. Gamtos fotografas iš dviejų savo kelionių po Indiją surengė parodą „Indijos užrašai“. Šioje šalyje lankydamasis A. Vėjalis neplanavo, kad iš fotografijų susidarys paroda – vaizdus fotografavo tam, kad grįžęs draugams parodytų savo patirtus įspūdžius. Vyras prisipažino, jog į Indiją jį nuvedė dvasinio kelio ieškojimai – po mėnesį ten lankėsi 2006 ir 2008 metais. „Norėjosi dvasinės meditacijos, tad važiavau į ašramą (hinduizmo religijoje – tai vienuolynas arba užuovėja ieškantiems dvasinių tiesų, kur lankytojai, prižiūrimi mokytojo, mokosi jogos sistemos ir meditacijos pagrindų – aut.). Kai nuvykau pirmą kartą, supratau, kad vėl grįšiu. Indija – labai senos kultūros ir įdomių tradicijų šalis. Draugai važiavo pabūti ašrame, aš pasinaudojau proga ir vykau kartu“, – sakė Algimantas. Gyvendamas hinduistų vienuolyne lietuvis daug vaikščiojo po jo apylinkes pasiėmęs fotoaparatą.

Fotografijos kaip paveikslai

A. Vėjalio nuotraukų savitumas pasireiškia ir tuo, kad jas spaudžia ant drobės, o ne fotografinio popieriaus. Taip gamtos vaizdų fragmentai, kuriuos užfiksuoja menininkas, virsta tarsi nutapytais paveikslais. Pasak Algimanto, idėją vietoj fotopopieriaus naudoti drobę jam pasiūlė vienas pažįstamas. Tačiau jis gana ilgai tokį sprendimą atidėliojo. Rengdamas parodą „Vaiskuma“ kelis darbus bandė atspausti ant drobės, rezultatas jam patiko, todėl visas nuotraukas perkėlė ant medžiagos.

Algimantas tikino, kad mėgstamiausios vietos, kur jis nuolat traukia pasižvalgyti pro objektyvą ir užfiksuoti akį traukiančių vaizdų, dažniausiai driekiasi aplink Vilnių – Belmonto atodanga, Riešės žirgyno ir Molėtų kelio apylinkės, Vilniaus Verkių gatvės gale buvęs krioklys, jo vaga jau nukreipta kitur, – senoji išlikusi tik jo nuotraukose. Atostogaudamas Neringoje, prie Dubingių ežero, Molėtuose jis taip pat fiksuoja gamtos vaizdus ir jų fragmentus. Paprašytas apibūdinti savo kūrybos žanrą A. Vėjalis tvirtino: „Esu gamtos fotografas. Priklausau ir gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis“. Jis vienija Aukštaitijos ir Vilniaus fotografus mėgėjus. Kasmet rengiame parodas. Nepuoselėju minčių tapti profesionalu – esu laisvas ir nepriklausomas, ir man taip gerai.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"