Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Rusiška ruletė su Q. Tarantino

 
2016 01 16 6:00
Quentinas Tarantino (kairėje) ir Timas Rothas komedijoje „Keturi kambariai“ (1995).
Quentinas Tarantino (kairėje) ir Timas Rothas komedijoje „Keturi kambariai“ (1995). Užsienio spaudos nuotraukos

Lietuvoje jau rodomo naujojo Quentino Tarantino vesterno „Bjaurusis aštuntukas“ („The Hateful Eight“) aktorius Timas Rothas dažniausiai vaidina niekšingus žudikus, gudrius piktadarius, o šįkart – ir koriką. Anglijoje gimęs T. Rothas pats yra režisierius, taip pat serialo „Melo teorija“ žvaigždė. Be jo neįsivaizduojama ir Q. Tarantino kūryba.

T. Rothas vaidino režisieriaus filmuose „Pasiutę šunys“, „Bulvarinis skaitalas“, „Keturi kambariai“. Filmavimo aikštelėje, kurioje draudžiami telefonai ir elektronikos prietaisai, kino kūrėjai susitiko po dviejų dešimtmečių pertraukos.

Politinė pramoga

– Internete radome jūsų vaidmenų galeriją. 80 proc. nuotraukų laikote ginklą arba kardą. Ar jums žavu būti blogam?

– Pirmasis vaidmuo, kurį esu sukūręs, buvo skustagalvio nacio. Dar būdamas mažas kentėjau nuo kitų vaikų chuliganizmo. Nuolat bėgdavau slėptis. Žinojau, kaip vaidinti chuliganą, nes pats daug jų mačiau. Tokie personažai dažniausiai išsiskiria iš kitų ir daro didesnį poveikį.

– Filmas – kaip mįslė: viena žiūrovui parodoma, kita nuo jo nuslepiama. Kaip šiuo atveju vyko darbas su Q. Tarantino?

– Jis turi neišsemiamą vaizduotę. Kaip kino mokslininkas – nufilmuoja savo galvoje, perkelia į juostą, o pakeliui padaro kelis pakeitimus. Jei jaučia, kad kas nors krypsta įdomia linkme, seka paskui. Itin specifiška, kaip Q. Tarantino mąsto apie žiūrovą. Sako: „Įsileisk jį, parodyk jam. Dabar užtrenk duris. Vėl grąžink atgal.“ Nuolat kuria filmus – jei ne juostoje, tai savo galvoje.

Kai pirmasis „Bjauriojo aštuntuko“ scenarijus pasklido po internetą, režisierius paskelbė, kad tai bus jo paskutinis filmas. Dešinėje – Waltonas Gogginsas. /Kadras iš filmo
Kai pirmasis „Bjauriojo aštuntuko“ scenarijus pasklido po internetą, režisierius paskelbė, kad tai bus jo paskutinis filmas. Dešinėje – Waltonas Gogginsas. /Kadras iš filmo

– Režisieriaus kūryboje daug tamsaus humoro. Vaipotės, paskui iškart juokiatės... Ar dėl humoro jo filmai ne tokie intensyvūs?

– Dažniausiai aikštelėje kvatojame iki negalėjimo. „Bjaurusis aštuntukas“, kurio veiksmas vyksta iškart po JAV pilietinio karo, yra linksmas ir sukurtas neįtikimai pačiu laiku. Kai pradėjome scenarijaus skaitymus, Baltimorėje vyko protestai. Mane stulbina, kad respublikonų prezidentinės rinkimų kampanijos politikai nė neslepia savo rasizmo. Dėl to filmas tik dar aštresnis – politine pramoga.

– Jūsų kalba apie teisingumą – fantastiška.

– Argi ne puiki kalba? Nepaprasta. Kaip geras monologas teatre.

– Regis, filmas, siunčiantis žinutę, padvigubina jo poveikį. Ar jums svarbu ieškoti vaidmenų, turinčių ir socialinį komentarą?

– Filmas geresnis, kai yra socialinis komentaras. Mano kita juosta taip pat turi aktualumo – ji apie Regą Keysą, žmogų, kurio sūnus buvo karo policijos pareigūnas Irake. Likus porai dienų iki sugrįžimo namo sūnus nužudomas. Tėvas atveria karsto dangtį ir ima kelti klausimus, kas nutiko. Jis nori atsakymų, bet ministras pirmininkas tyli. Tuomet iškelia savo kandidatūrą, susiduria su premjeru akis į akį prieš televizijos kameras ir tyliai, ramiai perima valdymą.

Į premjerą – su žmona Nikki Butler ir sūnumis.
Į premjerą – su žmona Nikki Butler ir sūnumis.

Scenos baimė

– Praėjo du dešimtmečiai nuo pastarojo karto, kai dirbote su Q. Tarantino. Kokius skirtumus įžvelgiate?

– Nuolat palaikėme ryšį, susitikdavome viename ar kitame pasaulio krašte. Q. Tarantino norėjo, kad filmuočiausi ir „Negarbinguose šunsnukiuose“, tačiau tuo metu buvau užimtas. Pasirodo, praleidau daug linksmų nuotykių už kadro. Be abejo, jis vis dar tas pats vaikinas iš „Pasiutusių šunų“.

Nepalyginama yra filmavimo aplinka. Į aikštelę režisierius neleidžia neštis jokių elektronikos prietaisų. Prieš eidamas į darbą turi pasidėti telefoną ir tik grįždamas jį pasiimti. Iš pradžių nesupratau, kodėl tai svarbu. Vėliau, filmuodamasis jau kitoje juostoje, nustebau: visi įnikę į telefonus, savo reikalus, elektroninį paštą ar žaidimus – jokio susitelkimo. Per pertraukas Quentinas leidžia muziką. Nuostabu.

– Pasiilgote filmavimų?

– Taip, niekada nebuvau filmavęsis 70 mm juostoje. Kaskart jaučiau tam tikrą riziką, kai kitą dieną peržiūrimi įrašai. Kaip rusiška ruletė – lauki sukryžiavęs pirštus, kad viskas būtų pavykę.

– Esate patenkintas „Bjauriojo aštuntuko“ rezultatu?

– Yra scenų, kurias režisierius įtraukė mums nežinant. Tad filmas, nors patys jame vaidinome, buvo staigmena. Žinoma, „Bjauriajame aštuntuke“, kaip ir kitose Q. Tarantino juostose, iškart atpažįstamas jo braižas.

– Džiugu, kad palaikomas vesterno žanras. Nors skirtumai tarp filmų „Ištrūkęs Džango“ ir „Bjaurusis aštuntukas“ – ryškūs. Kurie vesternai jūsų mėgstamiausi?

– „Raudonoji upė“ – puiki vaidyba, „Kartą laukiniuose Vakaruose“. Taip pat TV filmai: „Virdžinijos kaubojus“, „Bonanza“ ir kiti, kuriuos prisimenu iš vaikystės.

– Dažnai einate į kiną?

– Taip, ypač per festivalius. Džiaugiuosi prabanga būti dideliu aktoriumi, eiti pasižiūrėti filmo, kuriame vaidinu, ir sėdėti tamsioje salėje su daugybe nepažįstamų žmonių. Mielai režisuočiau. Taip pat grįžčiau į televiziją. Teatras? Ne, tik ne tai. Jaučiu siaubingą scenos baimę.

Aktorius Timas Rothas džiaugiasi kino festivaliuose žiūrėdamas filmus, kuriuose vaidino, drauge su nepažįstamais žmonėmis.
Aktorius Timas Rothas džiaugiasi kino festivaliuose žiūrėdamas filmus, kuriuose vaidino, drauge su nepažįstamais žmonėmis.

Aktorius iš darbo biržos

– Ar parsinešate blogus vaidmenis namo?

– Mano žmona kartais sako: „Dieve, tu mane išgąsdinai.“ Taip yra nutikę porą sykių. Kai dirbau su režisieriumi Michaelu Haneke, įsibrovimo ir įkaitų dramą „Pakvaišę žaidimai“ filmavome eilės tvarka. Taigi pafilmuodavome vieną dieną, o kitą tęsdavome nuo ten, kur baigėme. Ir taip penkias ar šešias savaites. Tai mus visiškai išsekino. Buvo depresyvu. Pažiūrėjęs filmo versiją vokiečių kalba pagalvojau: „Prakeikimas.“

– Užaugote Londone. Jūsų tėvas buvo žurnalistas, mama – mokytoja...

– Taip pat dailininkė – Birmingame baigė meno mokyklą. Tapydavo ir tėvas. Jis gimė Brukline, paskui persikėlė į Kaliforniją, kurį laiką buvo vesternų kaskadininkas.

Ir aš lankiau ne dramos, o meno mokyklą. Kai buvau 16 ar 17 metų, su draugu dalyvavau mokyklinio spektaklio atrankoje. Teatro mokytoja pamatė, kad mano gyvenimas – tikra painiava, ir priglaudė po savo sparnu. Nuo tada kartkartėmis vis vaidindavau teatruose, bažnyčiose, baruose. Galiausiai, kai darbo biržoje paklausė, kokia mano profesija, pasakiau – aktorius. Pradėjau dirbti ir daugiau ten nebegrįžau.

– Kokio personažo nesate vaidinęs, tačiau norėtumėte įkūnyti?

– Man visuomet patiko Jagas iš Williamo Shakespeare'o „Otelo“.

– Juk tai – dar vienas blogiukas.

– Jis – puikus vyrukas, karys (juokiasi).

Pagal užsienio spaudą parengė GINTARĖ ČIULADAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"