Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė: „Lietuviai skaito vis daugiau lietuvių rašytojų kūrinių“

 
Rūta Elijošaitytė-Kaikarė manipuliacija.lt nuotrauka

Apie vaikų ir suaugusiųjų skaitymo ypatumus, literatūrinius renginius, kultūrinį raštingumą, tekstų galią ir malonius atradimus kalbamės su literatūrinių vyksmų organizatore, VšĮ „Laikas skaityti“ direktore Rūta Elijošaityte-Kaikare.

– Kas paskatino sukurti VšĮ „Laikas skaityti“? Ką per tuos gyvavimo metus teko nuveikti ir kokių iššūkių dar matote?

– Su įvairiais literatūriniais darbais susiduriu nuo 2005-ųjų metų. Nuo pirmų dienų supratau, kad šios veiklos man yra pats didžiausias džiaugsmas ir prasmė. Todėl vėliau visada šalia nuolatinių darbų vis atsirasdavo viena ar kita veikla, susijusi su literatūra. Ko gero, tai atsitiko gana organiškai, nes esu apsigimusi skaitytoja, vaikystėje mano kambarys buvo praktiškai biblioteka, o dalykai, kuriuos tėtės buvau išmokyta nešti iš namų gaisro metu – dokumentai ir knygos. Savo magistro darbą rašiau apie skaitymo įgūdžius Lietuvoje, skaitymo skatinimo projektus, tad ta veikla atėjo pati – man pasiūlė imtis administruoti projektą „Augu skaitydamas“, priešingu atveju jis bus baigtas. Tuomet pamaniau, kad tai puiki proga savo darbais visiškai išeiti į literatūrą, pradėti daugiau dirbti su vaikais, apie ką visada svajojau, o šitaip ir projektą „Augu skaitydamas“ pasukti taip, kaip man atrodė prasmingiau. Iškart galvoje ėmė suktis idėjos, ką galėčiau padaryti, ir esu laiminga tuo užsiimdama.

Iššūkiai, ko gero, yra tie patys, kaip ir visose tokiose organizacijose. Kuo didesnio efekto nori, tuo daugiau biurokratijos reikia pereiti, turi galvoti apie finansavimą vienam ar kitam projektui, nuolat išbandyti aplinkinių žmonių entuziazmo ribas, neužsidaryti savo įsivaizduojamame išmanyme, ieškoti partnerių ne tik kitose organizacijose, bet ir kitose šalyse. Daugelį dalykų darau viena, turiu būti ir komunikacijos, ir marketingo specialistė, ir vairuotoja, sandėlininkė, kurjerė, ir sprendimų priėmėja. Tartis dažniausiai irgi turiu pati su savimi. Tačiau su tuo susitvarkau. Daug liūdniau yra tai, kad vaikyste ir vaiko teisėmis, mano akimis, rūpinamasi nepakankamai. Europos aikštėje projekto „Skaitome Vilnius“ metu išrašėme Marcelijaus Martinaičio eilutes „Tokie geri laikai, – / Tokie liūdni vaikai.“ Savo jausenos geriau nepasakyčiau. O tarp vaikų jaučiuosi puikiai. Man patinka jų sprogstamasis užtaisas, greitos reakcijos, noras pirmauti, smalsumas, taip pat ir vienas kito palaikymas, gebėjimas susitarti, o pykčius pamiršti po sekundės, kitos.

– Kaip suvokiate kultūrinį raštingumą? Ar privalomų skaitinių mokykloje pakanka, kad uoliai graužęs programinę literatūrą mokinys po dvylikos metų taptų pakankamai apsiskaičiusiu?

– Su draugėmis ir bendramintėmis Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociaciją įkūrėme 2008 metais kaip priemonę įgyvendinti savo idėjas. Norėjome, kad veikla būtų ne vien apie skaitymą ir knygas – kultūrinis raštingumas veiklai apibūdinti pasirodė tinkamiausias, nes sąvoka yra labai plati. Man pačiai tai pirmiausia yra situacijos matymas, gebėjimas kritiškai mąstyti, diskutuoti, argumentais ginti savo nuomonę, vertinti, atsirinkti tinkamą informaciją. Dažnai stebiuosi, kai žmonės socialiniuose tinkluose pasidalija kokiu neįtikėtino kvailumo straipsniu, kur akivaizdžiai matai, kad šaltiniai yra nepatikimi, straipsnis dirbtinai sukurtas. Betgi daugelis to nepastebi ir tiki viskuo, kas pranešama informavimo priemonėmis. Tikiu, kad ugdyti kultūrinį raštingumą pradeda šeima, jos įpročiai ir tai, kas joje vyksta – bendravimas su vaikais, kalbėjimas su jais, dalykų aiškinimas, knygų skaitymas drauge, vaikščiojimas į parodas. Pats kvailiausias klausimas, koks tik gali būti „Kaip man vaikui paaiškinti?“. Juk sėdi ir aiškini, o beaiškindamas ir pats dar šį tą išsiaiškini.

Kalbant apie privalomą literatūrą, mano nuomonė turbūt nelabai patogi švietimo politikos formuotojams. Esu už tai, kad žmonėms knygos netaptų kankinimo priemone. Jokia prievarta negali būti miela. Ir su savo vaiku gudraudavau vėlesniame amžiuje, jeigu matydavau, kad knyga jam kelia absoliutų nuobodulį ir piktumą. Tuomet sakydavau: „Perskaityk ištrauką chrestomatijoje, pakaks“. Nesu garantuota, jog tai gerai, bet jis turi savo nuomonę, mėgsta diskutuoti, pakankamai kritiškai savo amžiui vertina įvairius procesus, knygas skaityti jam patinka, tačiau jas renkasi labai kruopščiai ir tikrai nėra toks knygų graužikas kaip aš.

Ką reiškia „būti apsiskaičiusiu“ ir kada jau gali tokiu vadintis, nuoširdžiai nežinau. Bet abejoju, kad po mokyklos toks apsiskaitymas yra įmanomas. Pati nesu pakankamai apsiskaičiusi, nes su kiekviena perskaityta knyga atsiranda dar keletas papildomų knygų, kurių reikia kontekstui suvokti. Mano draugai, mano aplinka yra literatūros žmonės – rašytojai arba skaitytojai. Nervina, kai nežinau kokios nors knygos, apie kurią kokioje nors diskusijoje kalbama. Tada atsiranda noras tuoj pat imtis ją skaityti, bet tada suprantu, kad jau toks norimų perskaityti knygų sąrašas velkasi nuo praėjusios savaitės ir nuo paskutinės perskaitytos literatūrinės spaudos. Štai ir dabar padėsiu tašką ir eisiu „organizuotis“ Leilos Slimani „Lopšinės“.

– Kadangi dirbu knygyne, pastebiu, kad daugelis jaunų, dažnai dar mokyklos nebaigusių žmonių, aistringai domisi knygomis anglų kalba ir, pavyzdžiui, perka Camus arba Tolstojų angliškai. Žinoma, tai nėra visuotinis reiškinys, tačiau įdomu, kaip vertinate tokį pasirinkimą? Galbūt teko tyrinėti dabartinių paauglių skaitymo įpročius, kokie jie?

– Aš pasitikiu ir vaikais, ir jaunimu. Jeigu jie skaito kitomis kalbomis, puiku! Pastaruoju metu mieste ėmiau pastebėti vis daugiau knygas skaitančio jaunimo. Nežinau, ar čia yra ta situacija, kad pastebiu tai, ką noriu matyti, ar skaitymas iš tiesų tampa jauno žmogaus pasirinkimu. Tyrimai rodo ir taip akivaizdų dalyką, jog daugiausiai laiko paaugliai praleidžia internete, tačiau ir knygų skaitymas nėra jiems svetimas: 2015 metų tyrime net 80 proc. jaunų žmonių (11–17 m.) nurodė perskaitę bent vieną knygą per pastarąjį pusmetį. Tai nėra daug, bet tada aš savęs klausiu, ar mano gyvenime nėra buvę etapų, kai visai neskaičiau. Žinoma, kad yra. Daugelyje susitikimų su tėvais dažniausiai pagrindinis klausimas būna, kaip tą paauglį pasodinti prie knygos. Tada aš klausiu, o ar patys tėvai tiems dabartiniams paaugliams skaitė, kai jie buvo iki dviejų metų. Tas kūdikystės amžius laikomas neįgaliu, kai neva vaikui neįdomu knygos. Tačiau priešingai – tai yra pats įgaliausias laikas, kai vaiko smegenys vystosi ir yra labai svarbu į jį tuo metu sudėti viską, kas svarbiausia. Todėl dabar esu užsidavusi uždavinį – kuo garsiau ir kuo daugiau kalbėti apie skaitymo ankstyvame kūdikio amžiuje naudą. Toks kalbėjimas jau nuo 2014 m. labai intensyviai vyksta JAV, nuo tada, kai buvo atlikta aibė tyrimų, teigiančių skaitymo nuo pirmų vaiko gyvenimo dienų naudą. Į procesą įsijungia pediatrai, pasakojantys apie skaitymo privalumus, o jų žodis jauniems tėvams yra tikrai svarus.

– Ar įžvelgiate ženklesnių suaugusiųjų skaitymo kultūros pakitimų per pastarąjį dešimtmetį?

– Lietuviai skaito vis daugiau lietuvių rašytojų kūrinių. Ir visai neseniai viena leidėja paminėjo faktą, jog lietuviams daug įdomiau patys lietuviai rašytojai, nei svečiai iš užsienio. Manau, kad prie to daug prisidėjo ir įvairios akcijos, raginančios skaityti lietuvių autorių kūrinius – Metų knygos rinkimai, LLTI kūrybiškiausios knygos rinkimai. O žinoma, ir patys rašytojai, neužsidarantys lietuviškose aktualijose. Undinės Radzevičiūtės knyga „Žuvys ir drakonai“ savo turiniu ir kokybe man yra pavyzdys knygos, kuri galėtų būti parašyta bet kurioje pasaulio šalyje.

– Esate prisidėjusi prie daugelio literatūrinių renginių organizavimo. Pernai vykusiame festivalyje „Vilniaus lapai“ į kai kuriuos skaitymo vakarus įėjimas buvo mokamas. Kaip pasiteisino ši praktika?

– Šio festivalio sumanytoja ir jo įgyvendintoja yra Rūta Kačkutė. Ji seniai nešiojosi jo idėją, ir puiku, kad toks festivalis atsirado. Labai gerai, kad pagaliau jos mintis, jog ir literatūros renginiai yra verti būti mokami, subrendo. Festivalį stebiu labiau iš šono, išklausau klausytojų ir dalyvių komentarus. Literatūros žmonėms toks posūkis atrodo svarbus ir reikšmingas. Manau, kad tokia praktika yra ateitis.

– Kaip manote, kas lėmė, jog į skaitymus žmonės dažniausiai įpratę ateiti nemokamai?

– Labiausiai lėmė ilgalaikė patirtis. Neatsimenu, kad į spektaklį, muzikinį renginį kada nors būčiau ėjusi nemokamai. Nemokamų literatūros renginių visada būdavo, išskyrus „Vilniaus knygų mugę“. Tačiau ir mugės kainą įvardyčiau simboliška, nors žinau, kad daugelis su manimi nesutiks. Juk čia žmonės už tą vieną kainą gauna daugybę renginių, susitikimų, nuolaidų knygoms. Kainą turi knyga – galbūt eidami į susitikimus su rašytoju, žmonės taip ir įsivaizduoja – aš sumoku už knygą, tad kodėl dar turėčiau mokėti už tai, kad rašytojas atsakys į keletą klausimų ar perskaitys kūrinio ištrauką? Manau, taip pat yra baimė ir iš pačių organizatorių pusės, jog į literatūros renginį, jeigu jis bus mokamas, klausytojai nesusirinks, nes yra įpratę nemokėti. Nors dažnai aš pati mąstau priešingai – galbūt daugiau žmonių eitų į mokamą renginį, nes kaina tarsi suteikia vertę. Taigi, labai daug priklauso ir nuo mūsų pačių požiūrio į tai, ką mes darome.

Turbūt ne mažiau svarbus klausimas – kodėl literatūra yra tarsi kokia pelenė šalia kitų menų? Nekalbu vien apie renginius, tačiau apie patį darbo įvertinimą. Kodėl rašytojų, redaktorių, vertėjų darbas dažnai yra suvokiamas tarsi savaime suprantamas? Taip, bet kaip rašyti gali bet kas, tačiau parašyti gerą sakinį reikia labai daug patirties, laiko, mokymosi, apmąstymų ir perskaitytų knygų. Stebiu, kaip mano parašytas tekstas įgauna visai kitokį veidą po redaktoriaus darbo – teksto gerumui tai yra labai svarbi dalis. Arba kartais skaitai tą pačią knygą dviem kalbom ir supranti, koks sudėtingas yra vertėjo darbas ir kaip sunku rasti tinkamus žodžius. Kai su tuo žmonės nesusiduria, galbūt ir atrodo viskas lengva ir paprasta. Taip nėra.

– Koks Jūsų santykis su kitais literatūriniais festivaliais? Ir ar prisimenate pirmus kartus, kai teko sudalyvauti, pavyzdžiui, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ arba „Šiaurės vasaroje“?

– „Šiaurės vasaroje“ pirmą kartą turėjau vieną nedidelį įsipareigojimą – oro uoste pasitikau rašytoją iš Suomijos Anją Snelman. Dar po metų nuvykau į Jurbarką ir atsimenu, kaip visko ir visų bijojau. Kaip ir dabar vis dar dažnai išgirstu, jog iš šono renginys atrodo it artimo snobų ratelio vakarėlis, taip ir man tuo metu atrodė. Tačiau Jurbarke labai greit supratau, kad net ir pažinodamas vos vieną žmogų, labai greit ten tampi savu. Po pirmos dienos žinojau, kad grįšiu ir kitais metais. „Šiaurės vasara“ turi tai, kas jai pasibaigus vėl kviečia laukti kitų metų. Turbūt tą nuotaiką kuria ir žmonės, ir pokalbiai, diskusijų temos, laisvė ir pati vieta (ir Biržų pilis, kur „Šiaurės Vasara“ vyks jau penktus metus, ir Jurbarko parkas turi labai gerą aurą, o svarbiausia – pievelę, kuri suteikia galimybę klausytis pranešimų tiesiog ant jos prigulus). Į PDR ilgai ruošiausi ir lygiai taip pat po pirmo karto supratau, kad šis renginys man – visam gyvenimui. Galbūt dėl to, kad tarp rašančių (ir skaitančių) žmonių labai greit randu savų. Pavasarį teko buvoti festivalyje Kroatijoje, tarp visų dalyvių poetų nėkart nesijutau svetima. Mieli žmonės, su kuriais gali diskutuoti visais įmanomais klausimais – nuo poezijos iki migracijos. Tokia laisvė būti. Abu šiuos renginius ir vienija būtent ta laisvės nuotaika – veikti ką nori, bendrauti be jokių barjerų, klausytis, skaityti. Dar pastebiu, kad tokiuose renginiuose susirenka labai gražūs žmonės (mano suvokimu). Jokio plastiko, jokių dirbtinumų, jokių kompleksų, savitas stilius, gebėjimas kalbėti, turėjimas ką pasakyti. Tikrovė yra graži.

– Smalsu, kokių pagrindinių skirtumų įžvelgiate tarp nebe vienerius metus vykstančio „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“? Kaip jie keičiasi, jeigu keičiasi?

– Poezijos pavasarį, kaip ir kitus literatūrinius renginius, vertinu per pagarbų atstumą. Tai yra renginys visos Lietuvos klausytojams, trunka gerokai ilgiau nei PDR. Ko gero, pagrindinis skirtumas yra, jog pavasarį visi važiuoja mažomis grupėmis į skirtingus renginius, o rudenį susitinka visi vienoje vietoje. Su „Poezijos pavasariu“ nevažinėju į miestelius, bet keletą mėgstamų renginių Vilniuje turiu. Pastebėjau, kad kasmet nueinu į vis daugiau jų. Turbūt dažniau nei daugelis lankytojų pastebiu užkulisinius darbus ir kartais beveik asmeniškai reaguoju į kritiką, nes suprantu, kiek darbo įdeda tie keli žmonės, kurie priima sprendimus, ieško lėšų, kad viskas įvyktų, o galiausiai lieka nematomi. Matomi pasidaro tada, kai ištinka koks nors nesklandumas. Dvi savaitės įvairiausių renginių per visą Lietuvą, mūsų poetų skaitymai kitose šalyse gyvenančioms bendruomenėms – tai yra labai didelis organizacinis darbas. Sutinku, kad, galbūt, kartais trūksta komunikacijos, naujovių, tačiau kritikuoti visada yra lengviausia. Ypač –nepasiūlant sprendimų ir neprisidedant prie jų įgyvendinimo. Tad aš per atstumą kritikuoti nedrįstu ir besąlygiškai gerbiu visus žmones, kurie dirba, organizuoja ir po vieno renginio jau svarsto apie kitus metus.

Ar festivaliai keičiasi? Turbūt neišvengiamai, nors po kiekvieno iš jų vis tenka skaityti apie tai, kad ir vėl tas pats. Labai sunku įsivaizduoti, kokie tie pokyčiai turėtų būti, kai sakoma „na, bet kažkas galėtų būti kitaip“. Poezija man vis dar yra neapčiuopiama. Jeigu atvirai, labai džiaugiuosi, kad šiuose renginiuose vis dar nėra glianco ir sienelių, prie kurių būtų fotografuojamasi atidarymų ir uždarymų metu.

Apskritai panašu, jog literatūros renginių (bent jau Vilniuje) pastaruoju metu daugėja – pati nesugebu nueiti į visus ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl to, kad kartais jau atrodo visko gerokai per daug. Ypač, kai literatūra nėra vien malonumas, tačiau ir darbas. Nors ne savo organizuojamuose renginiuose stengiuosi būti tik klausytoja – štai antradienio puslapiuose „Salione“ klausiausi Mariaus Buroko ir galvojau, kaip gera yra tiesiog klausytis. Labai dėl tų įvairių renginių džiaugiuosi. Smagu, kad jų publikoje vis dažniau matau jaunų, kituose literatūros susibūrimuose dar nematytų žmonių. Vadinasi, jiems tai yra įdomu.

– Kokie Jūsų pačios skaitymo įpročiai? Ir kokios įsimintiniausios pastaruoju laiku skaitytos ar atrastos knygos?

– Pasidedu keliolika knygų vienu metu ant savo skaitymo stalelio, o pastaruoju metu – jau ir tiesiog ant žemės, nes viskas vienoje vietoje nebetelpa. Blaškausi tarp knygų ir gana retai būna, kad perskaitau visą knygą vienu ypu. Pastaruoju metu buvo keletas tokių – Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“, Aurimo Švedo pokalbiai su Irena Veisaite („Irena Veisaitė: gyvenimas turi būti skaidrus“) ir Umberto Eco „Pape Satàn aleppe. Takios visuomenės kronikos“. Su projektu „Skaitome Vilnių“ ėmiau daugiau domėtis žmonėmis, kūrusiais mūsų istoriją, jų gyvenimais, tad daug skaičiau jų pačių kūrybos ir apie juos, atradau tokius žmones, apie kuriuos kažką girdėjau, bet beveik nieko nežinojau – Aldoną Liobytę, Oną Šimaitę, Liūnę Sutemą, Konstantyną Galčynskį. Šių žmonių gyvenimai mane įkvepia, iš visų jų galima mokytis.

Yra tiek neskaitytų seniau parašytų gerų kūrinių, o kasmet jų dar atsiranda. Nespėju perskaityti visko, ką noriu. Kartais užsikabinu už rekomendacijų – patikimų draugų prisiklausiusi būtinai norėjau perskaityti „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“, Elenos Ferrantes knygas, bet neužsikabinau ir viskas. Laikausi nuostatos nesikankinti prie knygos – jeigu nerandu kažko savo per penkiasdešimt puslapių, tai negi turiu kankintis su visu kūriniu? Gal dar ateis tam laikas.

Pastaraisiais metais labai daug skaitau vaikų knygų, atrandu klasikinius kūrinius, lopau spragas. Su didžiuliu malonumu perskaičiau „Tomo Sojerio nuotykius“, „Amžinuosius Takius“. „Laikas skaityti“ išleido pasaulinės klasikos paveikslėlių knygą Maurice’o Sendako „Kur gyvena pabaisos“ – galiu ją skaityti kasdien. O štai su poezija turiu bėdą – jos mieliau klausausi. Joks mano pačios skaitymas neprilygs Giedrės Kazlauskaitės, Mariaus Buroko intonacijoms arba tam, kaip Gytis Norvilas skaito „– vargas, varijotas, vargas, – pirmyn atgal siuvo kranklys saulės sagą į dulkiną dangaus švarką.“ Festivalyje Kroatijoje klausiausi poetės iš Graikijos – nesupratau nė vieno žodžio, bet ji savo kūnu ir tonu viską perteikė taip, kaip reikėjo. Paskiau perskaičiau jos poeziją angliškai – pasirodo, supratau gana teisingai. Radauską ar Vaičiūnaitę skaitau pati, niekur nesidėsiu ir, tiesą sakant, kiekvienąsyk juos atrandu iš naujo. Kartais dvi eilutės taip vožteli, kad tuo metu ir suprantu, kodėl atsiradau literatūros renginių vadyboje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"