Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Ryškūs Jusionių dailės namai

 
2015 12 19 6:00
Vidmantą Jusionį į dailę traukė ne tėvai, o aplinka, kurioje gyveno, dailininkų namas Antakalnyje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ veikia Lietuvos ekspresionizmo klasiko Stasio Jusionio tapybos darbų paroda. S. Jusionis – dailininkas, buvęs žurnalo „Genys“ meno, paskui – vyriausiasis redaktorius, užsakydavęs iliustracijų iš žymių to meto grafikų. Su žmona keramike Aldona Ličkute-Jusioniene (1928–2007) užaugino du sūnus – Vidmantą ir Algimantą (1954–2004), taip pat tapytojus. Ir jųdviejų vaikai tęsią kūrybinę Jusionių šeimos tradiciją.

S. Jusionio tapyba – ekspresyvi, ryški, kontrastinga. Storu dažų sluoksniu menininkas tapė portretus ir peizažus, kur miško, vandens apsuptyje vis įsiterpdavo maža žmogaus figūra. Pagal metų laikų spalvas suformavo savo braižą: rudens paveiksluose – raudoni, oranžiniai, gelsvi atspalviai, žiemą prigesinti baltos, vasarą koloritas – sodriai žalias.

Kaip ryškią, dinamišką asmenybę galima apibūdinti ir S. Jusionį. „Išskirtinė jo darbų faktūra. Peizažo – Lietuvos, kurios nebėra – meistras, – sakė dailininko sūnus V. Jusionis. – Jis tapo vizijas. Kai buvau mažas, važiuodavome į gamtą, vaikščiodavome palei upę, jis tapydavo. Pažvelgiu, ir, atrodo, drobėje – ne vaizdo kopija, o nuotaika, vizija, gamtos motyvų improvizacija.“

Stasys Jusionis tapo ir dabar – nedidelio formato darbus, iš atminties atgaivina gamtos vaizdus, senus prisiminimus. /Asmeninio albumo nuotraukos

Priešybių vienovė

S. Jusionis į kūrybą pasuko vaikystėje pamatęs retų tapybos darbų. „Į tapybą atėjau nedvejodamas, o tik džiaugdamasis, kad kas nors nesutrukdė“, – yra sakęs. Vidmantas, priešingai, augo menininkų bendruomenėje nuo mažumos. Jusioniai gyveno Antakalnyje, kaip V. Jusionis vadina, dailininkų name. Trečiame aukšte tėvai buvo įkūrę savo studijas, rinkdavosi jų kolegos: Augustinas Savickas, Algirdas Petrulis, Kazys Morkūnas, Leonas Katinas, skulptorius Bronius Vyšniauskas. „Su broliu matydavome „iš vidaus“, kaip menininkai ilsisi, pietauja, kalbasi apie žūklę, kasdienybę. Ir mes, dailininkų bendrijos vaikai, augome kartu. Mama turėjo molio dėžę, ją išsitraukę lipdydavome, užsiimdavome kūryba“, – prisiminė Vidmantas.

Kadaise paklaustas, iš kur jo jautrumas spalvai, S. Jusionis atsakė, kad prie vaiko lovos tėvai turi pakabinti nors nedidelį spalvotą paveiksliuką. Taigi Jusionių namuose kabėjo Adomo Galdiko paveikslas. „O mama turėjo savitą požiūrį į kūrybą, pasaulį. Įdomu, kokie jiedu skirtingi, retai prieidavo prie bendros nuomonės. Bet vienas be kito negalėjo – tokia priešybių vienovė“, – kalbėjo Vidmantas ir pridūrė, kad tėvai abiem su broliu nupiešė dvilypį požiūrį į meną.

Prieš šešerius metus galerijoje „Arka“ buvo eksponuojami visų keturių Jusionių darbai: Stasio ir jo žmonos Aldonos, Vidmanto (kairėje) ir Algimanto. Dvi šių dailininkų atžalos – Rūta ir Linas – taip pat tapo menininkais.

Sūnaus portretas

1969 metais S. Jusionis nutapė Vidmanto portretą „Vidutis“, šis jo paveikslas ilgą laikė taip pat kabėjo namuose. „Mėgstamas tėvo darbas, daug kur jį rodydavo – mėlynas ryškus, šviečiantis ultramarinas, šalia – krepšelis. Nepamenu jo istorijos, pasisodino mane ir nutapė“, – šypsodamasis sakė Vidmantas. A. Jusionienė kolekcionavo lėlės, jos buvo iškabintos ant vienos sienos. „Mums, berniukams, rūpėjo mašinos, buvome pasipiktinę. Paskui lėles pakeitė liaudies meno skulptūrėlės, dievukai“, – prisiminė Vidmantas.

Būtent dailininkų namo aplinka ir pastūmėjo V. Jusionį kurti. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kurioje dabar pats dėsto, toliau ieškojo savo stiliaus. „Tėvas mėgo faktūrą, man tiko lygūs plotai, peizažų nemėgau, – svarstė jis. – Yra menininkų, kurie kartoja savo tėvus, perima formą, kalbą ir dažniausiai lieka panašūs.“

2009 metais sostinės „Arkos“ galerijoje buvo eksponuojami keturių Jusionių darbai. Paties Vidmanto tapyba – dekoratyvi, siurrealistinė, simboliška, čia gyvūnų pavidalai atsiranda kaip neįprasti žmogaus esmės perteikimo būdai. „Gyvūnai intriguoja, žvelgdami į juos galime kitu kampu pamatyti save, – mąstė jis. – Gyvius vis labiau traukiu į šoną – nauji laikai, internetas, išplitusios katės, šunys, tigrai veikia ir mane. Tuštėja tapybos erdvės, o mano sūnus dar radikaliau pažiūrėjo į tuštumas.“

Stasio Jusionio peizažas „Rudens vakaras“ (1990). Miško, vandens apsuptyje dažnai įsiterpia maža žmogaus figūra.

Močiutės plastika

Vidmanto sūnaus dailininko Lino Jusionio darbai – abstraktūs, bet sodri spalva išlikusi. „Siekdavau, kad paveikslai švytėtų kuo stipriau. Lietuvos tapyba jau krypo į pilkumą, taigi norėjosi ne potėpio, dinamikos, o plokštumos, aktyvios savo spalvų raiška. Lino spalva ryški, tačiau „nerėkauja“ kaip mano“, – kalbėjo Vidmantas.

L. Jusionis aštuntoje klasėje paliko M. K. Čiurlionio mokyklą, vėliau įstojo studijuoti filosofijos. Ilgainiui nusprendė grįžti prie kūrybos. „Matyt, vidinis poreikis buvo. Pusmetį pasimokė, kad įstotų į akademiją – pats nemokiau, paprašiau kolegų“, – tikino pašnekovas. Nors filosofija su menu glaudžiai susijusi, pats dailininkas sakė mąstantis vaizdiniais. „Vaizdai susipina, susilipdo, montuojasi. Siužetas gimsta jau po to“, – aiškino jis.

V. Jusionio dukra Ieva Jusionytė pasirinko tarptautinių santykių studijas, dabar yra Floridos universiteto kultūros antropologijos ir Lotynų Amerikos studijų dėstytoja, tiria JAV ir Lotynų Amerikos šalių pasienius. „Disciplinuotas žmogus, ne taip, kaip mes, menininkai“, – nusijuokė Vidmantas.

Vidmanto gyvūnai – sužmoginti, o Algimanto dukros, Prancūzijoje gyvenančios dailininkės Rūtos Jusionytės personažai – ateiviški, dramatiški. Vidmantas atpažįsta jos skulptūrų panašumų į A. Jusionienės plastiką. „Į jos skulptūras pažvelgiu iš tolo. Nors iš pažiūros nieko bendro nerandu, jaučiu kai ką pažįstamo, sunkiai nusakomo“, – įsitikinęs dailininkas.

„Įdomu, kokie jiedu skirtingi, retai prieidavo prie bendros nuomonės. Bet vienas be kito negalėjo – tokia priešybių vienovė“, - kalbėjo Vidmantas.

Kita paveikslų versija

A. Jusionis nutapydavo 60–80 paveikslų per metus. „Vincentas van Goghas taip pat dirbdavo greitai, ir mano brolio proceso būta „vangogiško“ – dirbdavo įkvėptas, degantis, – prisiminė Vidmantas. – Jis anksti išvažiavo studijuoti tekstilės į Kauną, vėliau – dizaino Klaipėdoje. Nors septyniais metais vyresnis, pradžioje vis klausdavo patarimo.“

M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėstytojas savo dirbtuves įkūrė Valakampiuose. Gyvena netoliese, tapo (užtrunka ilgiau nei brolis), džiaugiasi pedagoginiu darbu. „Geri vaikai, talentingi, darbštūs. Malonu būti su jais mokykloje“, – sakė jis.

Trys Jusionių kartos atrodo kaip Lietuvos dailės istorijos metraštis – S. Jusionis tapė peizažus, portretus. Tapo ir dabar – nedidelio formato darbus, kitas savo paveikslų versijas, iš atminties atgaivina gamtos vaizdus, senus prisiminimus. Jo sūnų kūryba modernėjo, anūkai postmodernistinėje kalboje rado savitą braižą. „Esame vienos koloristinės tapybos krypties sparnas. Tapyba – jau kitokia. Ji nėra Jono Švažo ar Antano Gudaičio tęsinys. Kuriasi naujos kryptys, nauja mokykla. Kaip pasakė mano anūkas, kai atbėgo pilka katė: „Katė kaip pelė“, – apie šiuolaikinę dominuojančią tapybą kalbėjo dailininkas V. Jusionis.

Kaip sako Vidmantas, žvelgdami į gyvūnus galime kitu kampu pamatyti save. „Pervargę būgnininkai“, 2015 m.
Vidmantas Jusionis. „Kaistančios viršukalnės“, 2015 m.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"