Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

S. Kisarauskienė: patiksiu ar ne, nesvarbu

 
2016 09 16 6:00
Saulė Kisarauskienė ir parodos kuratorė, menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Ankstyvojo Saulės Kisarauskienė kūrybos laikotarpio darbai – grafika – labai įdomūs tiek idėjomis, tiek jų raiška. Šiandien nelengva pasakyti, ar dailininkė tada palaikė kūrybinę konkurenciją (pavydėtinai sveiką) savo vyrui Vincui Kisarauskui, ar tiesiog jie abu, dalydamiesi sumanymais, vienas kitą veikdami, sudarė darnų tandemą. Ilgainiui gyvenimas sutvarkė savaip. Daugiau pripažinimo sulaukė V. Kisarauskas, dažniau buvo kalbama apie jį.

Su S. Kisarauskiene susitikome sostinės „Akademijos“ galerijoje, kurioje neseniai atidaryta jos tapybos paroda „Toliau – tik vėjas“. „Su grafika seniai baigta, – sakė dailininkė. – Benuodydama metalo plokšteles apsinuodijau pati. Dirbti pasidarė nebeįmanoma, nebent sveikatos sąskaita.“

– Nuodingi ir tapybos dažai.

– Taip, visi kadmiai ir stronciai – nuodai. Žinoma, kad jaučiu. Bet jau nebegyvenu dirbtuvėje, nesu visą laiką šalia jų.

Dukros iniciatyva

– Ar visuomenė gerai susipažinusi su ankstyvaisiais jūsų grafikos darbais?

– Nemanau. Tik turiu prisipažinti, kad nelabai berūpi. Kas norėjo, kam buvo tikrai įdomu, tas žino, matė. Nejaučiu didelio poreikio save populiarinti, būtinai pristatinėti: žiūrėkite, žmonės, aš esu.

– Kas šįkart jus ištempė su darbais į parodą?

– Čia dukros Aistės iniciatyva: „Gana laikyti tik dirbtuvėje.“ Kita vertus, tikrai, kūryba į sandėliuką taip pat beprasmiška. Tik štai prisiruošti – didelis darbas. Kai paveikslų nemažai, sunku apsispręsti, ką rodyti, kaip, kas aktualu, kas ne. Atrinko dukra, žinoma, derindama su manimi. Ji įgyvendino mano sumanymą eksponuoti šviesesnius darbus, ne tokius „kietus“.

– Vadinasi, yra ir tamsių?

– Yra klaikiai juodų. Tokiems reikėtų itin šviesios salės, kad būtų matyti, jog ten ne vien juoduma, yra ir kai ko daugiau.

– Juodų gyvenimo etapų vaisiai?

– Esu jau garbaus amžiaus, visokių etapų perėjusi. Ankstyvąjį kūrybos laikotarpį, kai dominavo grafika, monotipijos, šeimoje vadinome „Mieželaičio laikotarpiu“. Tada buvau gavusi iliustruoti Eduardo Mieželaičio knygą „Autoportretas. Aviaeskizai“. Tik viskas baigėsi liūdnai. Tačiau tas laikas – ištisa epocha. Paskui – Vilniaus universiteto laikotarpis, darbas Grafikos kabinete – kita epocha. Nepriklausomybės metais, ypač iš pradžių, buvo itin sunku: pensijos dar negaunu, darbo neturiu, o gyventi reikia. Meno, dailės poreikis visuomenėje – sumenkęs. Teko imtis komercinio meno, jau net pačiai buvo šlykštu. Daugiausia dariau moliotipijų, pardavinėjo „Rotundo“ galerija, „Kauno langas“. Juk gatvėje nestovėsi. Beje, ten irgi reikia mokėti prisistatyti. Ir drąsos reikia. Buvau labai nelaiminga. Paskui atėjo pensijos metas, o žengiant į XXI amžių vėl viskas keitėsi. Tarsi sugrįžimas – vėl susidomėjimas tikru, aukšto lygio menu. Ne tik salonų puošyba, bet ir rimtų dalykų poreikis.

Parodos „Toliau – tik vėjas“ fragmentas.

Vienos knygos dailininkė

– Po skandalo dėl E. Mieželaičio rinkinio daugiau knygų neiliustravote?

– Šiuo požiūriu esu išskirtinė – vienos knygos dailininkė. Buvęs „Vagos“ leidyklos direktorius Jonas Čekys po daugelio metų man papasakojo apie nerašytą CK nurodymą: S. Kisarauskienei – jokių iliustravimų, jokių knygų apipavidalinimų, jokių parodų dešimt metų. Panašiai ir buvo. Tačiau žmogus, ypač jaunas, tokia jau būtybė: sunku tai sunku, jis kitur, kitaip save realizuoja. Tikrai jaučiausi visiškai atstumta, išmesta iš konteksto. Bet juk ne pasaulio pabaiga. Iki šiol esu dėkinga maskviečiams inteligentams, kurie sovietmečiu dažnai atvykdavo į Vilnių, domėdavosi čia kuriamu menu ir menininkais. Esu dėkinga už visokeriopą paramą. Ir iki E. Mieželaičio knygos, ir vėliau jie mane laikė rimta dailininke. Jei ne tokia moralinė parama, gal būtų buvę ir nepakeliama.

Paskui kontekstas šiek tiek keitėsi, jau buvo galima „išsiveržti“ į Lenkiją, Vengriją, pamatyti tenykščių muziejų, užmegzti ryšių su dailininkais. Mūsiškiai ekslibrisų kūrėjai vykdavo į Krokuvos, Varšuvos bienales. Pasaulis ėmė atkreipti dėmesį į lietuvių dailės kultūrą. Jau šis tas. Nemenka paspirtis man buvo Malborko ekslibrisų bienalės premija. Iškart – kontaktai su kitų šalių dailininkais, kolekcininkais, jau visai kitaip tave traktuoja, esi išskirta.

– Kaip suprasti šios parodos pavadinimą „Toliau – tik vėjas“?

– Tai sena mano tema. Gal tiksliau – apmąstymai. Daugelis paveikslų būdavo ir tebėra tam tikrų ciklų ar temų tąsa. Susitelki į juos, įsigyveni, išsisakai, paskui žiūri, kad lyg jau nieko nebegali pridurti. Lieka tik vėjas. Bet čia reikia dėti daugtaškį. Ir vėjas ne viską išsklaido. Kas žino, kaip kas toje galvoje susiklosto. Kūryba ir aiški, ir paslaptinga, daug ko nepaaiškinsi – bus primityvu, naivu. Kūryba – vidinis procesas, paveikslas – tik materialus reikalas. Čia toks paradoksas.

– Ką paprasčiau išreikšti grafika, ką – tapyba? Kokie tapybos pranašumai technikos požiūriu?

– Viskas yra ta pati kūryba. Tu esi ta pati, nors ir vieną brūkšnelį vedžiosi lape. Nepabėgsi nuo savęs nė tapydama. Ir neperšoksi – neįmanoma. Žinoma, tapyba kitokia, jos materija kita. O kas lengviau, negaliu pasakyti. Man vienodai sunki tiek tapyba, tiek grafika. Grafikos technikai įvaldyti reikia meistriškumo ir įdirbio. Technika viską gali pakreipti savaip. Plokštelėje padarai, ką sumaniusi, o presas pakoreguos taip, kad gausi niekinį rezultatą. Tapyba turi savų „trūkumų“. Bet jei nori dirbti, ir kankinkis. Niekas neverčia, pati pasirinkai šitą kelią, šitą būdą, čia tavo reikalas.

Abstrakti Saulės Kisarauskienės tapyba.

Eskizai nesensta

– Eksponuojami įvairių metų darbai. Pavyzdžiui, „Sausis“ iš ciklo „Metai“ – 1982-ųjų kūrinys.

– Turiu labai daug eskizų iš senų laikų, tad vis pavartau. Apima prieštaringos mintys. Gaila tų gerų sumanymų: pasirodo, nieko taip ir nenuveikei. Buvai pasipaišiusi, gal ir ne visai kvailai, o kodėl neįgyvendinai? Dabar grįžtu prie dalykų, kurių pradžia – 1965–1967 metai. Tačiau tai nėra pakartojimas. Pirminės eskizų idėjos tolo ir nutolo (gyvenimas nutolino), bet atsiverčiu ir norisi...

– Įbristi į tą pačią upę?

– Nėra tos pačios upės! Po keliasdešimties metų jie tau kalba visai kita kalba. Pateikia minčių visiškai naujiems kūriniams. O ką galvojai tada... Dieve, kas dabar pasakys? Viskas nuplaukė. Upė vėl atnešė tau pradinį vaizdinį – gali imtis naujo darbo, jeigu pajėgi.

– Pagrindinė priežastis, kodėl tada nepadarėte? Buitis?

– Be abejo, ir buitis. Ir sveikatos problemų buvo. Prisimenu, ką sakydavo Antanas Gudaitis: „Kaip aš taip nemačiau, ką darau?! Na, bet jaunas, žalias buvau...“ Kai ateina branda, tik džiaugiesi, kad tada nepadarei, nesugadinai eskizų ir neišmetei nusivylęs. Manau, kiekvienas dailininkas turi eskizų, piešinių, kurių idėjos negali pasenti, kol bus gyvas jų autorius. Šiaip ar taip, tai jo asmenybės išskirtinumo išraiška. Taip jau yra su ta kūryba.

– Kiek šiuo metu galite skirti jai laiko?

– Galėčiau, kiek noriu, bet... Kaip leidžia sveikata. Vien dauginti kūrinių nėra jokios prasmės: dar dešimt, dar penkiolika. Turi būti aktualu man pačiai. Ir aišku dėl formos ir dėl piešinio. Tada darau.

Saulė Kisarauskienė su dukra dailininke Aiste Kisarauskaite.

Niekas negali reikalauti

– Čia abstrakcijos, o ar esate tapiusi figūrinių kompozicijų?

– Dar ir kiek! Prasidėjo tai ne nuo abstrakcijų. Tačiau nuo jaunystės traukė kaip tik abstrakcija. Didieji rusų avangardistai: Kazimiras Malevičius, Aleksandras Rodčenka. Ne tik dailė, ir literatūra, ir muzika. Tai buvo mano pasirengimo kūrybai aruodai. Artimiausia man išraiškos forma – abstrakcija. Bet vėlgi... Neįsikimbu griežtų kanonų. Šiuo požiūriu esu maištautoja, nepripažįstu jokių žanrinių ar kitokių rėmų nei tapyboje, nei grafikoje. Jeigu jaučiu būtent tokį vidinį poreikį, kas gali nurodyti, kaip turėčiau daryti? Jei drausiu sau, ribosiu pačios ar kitų pateiktais rėmais, gink Dieve, nė per milimetrą į šalį nuo jų, bus juokinga. Kas nustatė, kad tik tas ir ne kitkas yra kūryba? Jeigu spalvos ir potėpėliai – tai jau tapyba. Jeigu įbrėžtos linijos – grafika. Argi kūryba nėra kūryba? Argi ji nėra vien kūryba, ir tik kūryba? Nepripažįstu, nemėgstu, nenoriu girdėti apie jokias taisykles! O ar mano kūryba patiks kam, ar ne, pats nesvarbiausias dalykas. Bus kam reikalinga ar ne, koks skirtumas? Esu laikina, visas pasaulis laikinas... Svarbiausia, brangiausia – būti sąžiningam sau, ištikimam savo įsitikinimams.

– O dukrai patinka?

– Ji sąžininga, kas nepatinka, pasako: čia negražu, o čia – visai nevykę. Sūnus tiesiog perspėdavo: tik žiūrėk, nenusibanalink, nenusikomercink. Labai pyko dėl tų moliotipijų. Bet aš esu aš, o mano vaikai – kiti žmonės. Ar galiu iš jų reikalauti tik liaupsių? Ar jie iš manęs ar gali reikalauti per daug? To, kas tik jiems patiktų? Aš dukrai taip pat nediktuoju. Man įdomu, ką ji daro. Įdomu dabartinis laikas. Visai kitoks. Ko mes ilgėjomės, ko mums trūko – šios kartos viską turi. Velniškai joms pavyzdžiu. Važinėja po pasaulį, kur nesu buvusi ir jau nebebūsiu, gali susipažinti su visų šalių visais klodais. O mes – svajojom: nuvažiuoti į Egiptą, į Graikiją. Dievulėliau! Kaip čia mums pakliūti į Romą, pamatyti Leonardą, Mykolą Angelą, Rafaelį? Pasaulinius modernaus meno muziejus. Jie net neįsivaizduoja, kokie yra turtingi. Taip pat jie turi visas dvasines galimybes: tobulėti kaip žmonės, rūpintis savo dvasios raida, visokeriopai ugdyti mąstymą ir panašiai. Kūryba su visu tuo susijusi, ji esmingai susijusi su morale. Bet jaunystė yra jaunystė, ilgainiui jie supras, tik tada duok, Dieve, spėti dar išnaudoti tas galimybes.

– Nes toliau – tik vėjas.

– Taip, toliau – tik vėjas. (Juokiasi.)

***

Saulės Kisarauskienės kūryba – estampai, monotipijos, tapyba – nuo seno ėjo abstrahavimo link, atsisakant nereikalingų detalių, smulkmenų, primityvios simbolikos. Menininkė stengėsi ir stengiasi kuo labiau išgryninti formą, struktūrą, liniją, pačiai spalvai suteikti simbolinį, meditatyvinį, metafizinį charakterį ir skambesį. Naujesni ir naujausi tapybos darbai – puikus pavyzdys, kaip abstrakti tapyba, turinti vidinę šerdį, aiškią sandaros ir spalvinės pajautos, nuojautos struktūrą, gali skirtis nuo chaotiškos, paviršutiniškos ir „neatsakingos“ abstrakcijos, kuri nesuteikia žiūrovui jokios dvasinės, emocinės, asociatyvios informacijos, o tik stengiasi priblokšti impulsyviais spalvų pliūpsniais ir dažnai imituota emocija.

Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"