Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

S. Petronaičio gyvenimo prasmės ieškojimai

 
Stasys Petronaitis
Stasys Petronaitis M.I.Žilėnaitės nuotrauka

 “Mąstantis, intelektualus, garbingas, sąžiningas, jautrus aktorius“, – tokį Stasį Petronaitį, legendinio režisieriaus Juozo Miltinio mokinį, prisimena jo bičiuliai ir kolegos. Kitus nuolat siekęs įkvėpti gyventi ir kurti, skleidęs šviesą, nuoširdumą, stipriai tikėjęs teatro galia keisti pasaulį ir regis džiaugęsis gyvenimu, aktorius gyvenimo prasmės ieškojo iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų. 

Praėjusią savaitę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM) buvo pristatyta Stačio Petronaičio knyga „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“. Knygoje pateikiama unikali korespondencija: kolegų aktorių, režisierių, žymių visuomenės veikėjų laiškai S. Petronaičiui, jo laiškai žmonai Reginai Zdanavičiūtei, kuriuose nestokojama ironiško žvilgsnio į pasaulį. Knygoje galima rasti ir paties aktoriaus minčių apie vieną ar kitą įvykį.

Vasario mėnesį pirmą kartą knygą pristatė pats S. Petronaitis. Tąkart į knygos sutiktuves J. Miltinio dramos teatre susirinko pilnutėlė salė. Aktorius dalinosi savo išgyvenimais, deklamavo Viljamo Šekspyro „Makbeto“ monologą ir anot S. Petronaičio kolegos Albino Kelerio, buvo laimingas.

„Nors jis labai nenorėjo eiti į knygos pristatymą, sakė neturi nei sveikatos, nei ūpo, tą vakarą jis ilgai dalino autografus, taip ščirai ščirai, dar parašydamas po sakinį kiekvienam. Vakaras buvo labai ilgas, Stasys pavargo. Kitą dieną jis man paskambino ir tokiu tyliu tyliu balsu pasakė „Tu žinai, brangusis, aš toks laimingas“. Tai juk visiškai ne Stasio leksika, išgirsti tą žodį „laimingas“ iš jo lūpų, buvo labai jautru“, – prisiminimais dalinosi aktorius Albinas Keleris.

Aktorius Stasys Petronaitis spektaklyje „Makbetas“, 1961 m./Kazio Vitkaus nuotrauka
Aktorius Stasys Petronaitis spektaklyje „Makbetas“, 1961 m./Kazio Vitkaus nuotrauka

Tačiau antrą kartą vykusiame knygos pristatyme LTMKM, talentingas aktorius jau nedalyvavo. Praėjus vos keliems mėnesiams po iškilmingo pirmojo knygos pristatymo J. Miltinio dramos teatre, eidamas 84-uosius metus, S. Petronaitis pasitraukė iš gyvenimo.

„Iki šiol negaliu suvokti, nenusakomai skausmingo Stasio pasitraukimo. Vertinu jo stojiškumą, tebetikiu jo galybe, labai branginu mūsų 56-erius metus trukusią draugystę. Vienodas mūsų gyvenimo pajautimas, požiūris, kiekvieną savaip stiprino“, – knygos pristatymo metu atviravo ilgaamžis aktoriaus draugas, žurnalistas Vincas Aleknavičius.

Neištvėrė vienatvės

Pusę metų prieš S. Petronaičio žūtį, mirė jo žmona Regina Zdanavičiūtė. Aktorius jautėsi labai vienišas. „Stasys Petronaitis kalbėjo ir rašė apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus pareigą, sąžinę, orumą ir apie mirtį dažnai kalbėjo. Manding, seniai tam buvo pasiruošęs, – sakė V. Aleknavičius, – Ir ko gero, tik moterys, realūs jo gyvenimo angelai, žmona Regina, kolegė bičiulė Nomeda, turėjo daugiausiai įtakos Stasio motyvacijai gyventi, paliekant kuo daugiau savosios raiškos šiame pasaulyje.“

Pasak knygos sudarytojos, S. Petronaičio artimos bičiulės Nomedos Simėnienes, dar tuomet kai S. Petronaitis lankė savo žmoną globos namuose, vienišumo būsena vis giliau skverbėsi į jų namus ir kėlė nerimą. Tuomet N. Simėnienė pasiūlė S. Petronaičiui parašyta dar vieną knygą.

Knygos sudarytoja Nomeda Simėnienė/Vytauto Širvinsko nuotrauka
Knygos sudarytoja Nomeda Simėnienė/Vytauto Širvinsko nuotrauka

Tai buvo greičiau ne pasiūlymas, o savita pagalba tuo S. Petronaičiui sunkiu gyvenimo laikotarpiu. Kapstydamasis po asmeninius archyvus, skaitydamas kadaise savo žmonai rašytus laiškus, po spektaklių gautas kolegų, bičiulių padėkas, S. Petronaitis taip sugebėjo nepasiduoti skausmui.

Galiausiai visa S. Petronaičio sukaupta korespondencija, prisiminimai, išgyvenimai gražiai nugulė knygoje, kurioje anot V. Aleknavičiaus, atsiskleidžia ne tik S. Petronaičio asmenybė, talentas, bet ir justi J. Miltinio dvasia, išskirtinė Panevėžio teatro asmenų energetika, tikslingai nukreipta grožio, gėrio, meilės link.

Norėjo išgelbėti pasaulį

„J. Miltinį fantastiškai mylėjau, gerbiau, žavėjausi, dėkojau jam už viską, o po 21-erių metų nustojęs juo tikėti, išėjau iš teatro. Apie motyvus kalbėjau ir rašiau ne kartą, ir ne aš vienas“, – taip savo knygoje teigia pats S. Petronaitis.

Pasak aktorės Astos Preidytės, S. Petronaičio dvasia, palaikymas, buvo jaučiamas net tada, kai aktorius jau nebevaidino teatre.“Mes visada žinojome, kad teatre yra Stasys. Taip, kaip žinodavome, kad išėjus J. Miltiniui, jis stebi mūsų spektaklius“, – prisiminimais dalinosi A. Preidytė.

Nors teatro visuomenėje ne kartą kilo daug diskusijų, pasisakymų, neva „ Miltinis yra žvėris, su kuriuo dirbti gali tik dramblio sveikatą ir mažiau savigarbos už benamį šunį turintis žmogus“, išties aktoriaus bičiuliai tvirtina, kad S. Petronaitis ir J. Miltinis gerbė vienas kitą ir negalėjo vienas be kito.

„Viename man parašytame laiške S. Petronaitis teigė: „Dėkoju Juozui Miltiniui, kad nemokė vaidinti, bet skatino būti mąstančiu“. S. Petronaitis laikėsi tokios nuostatos, kad teatre nereikia vaidinti, reikia mąstyti ir mokytis, kaip būnant teatro scenoje išgelbėti salėje susirinkusius žiūrovus, kaip jiems suteikti viltį šiame pasaulyje“, – kalbėjo režisierius Antanas Maciulevičius.

S. Petronaitis negalėjo pakęsti šnekėjimo apie buitį, tuo labiau nenorėjo, kad buitis, banalumas, persikeltų į teatro sceną. Aktorius visuomet tikėjo, kad teatras gali išgelbėti pasaulį, teatras turi mokyti pamatinių gyvenimo vertybių.

Pasak režisieriaus Antano Maciulevičiaus, S. Petronaitis tikėjo, kad teatre svarbiausia ne vaidinti, o mąstyti/ Vytauto Širvinsko nuotrauka
Pasak režisieriaus Antano Maciulevičiaus, S. Petronaitis tikėjo, kad teatre svarbiausia ne vaidinti, o mąstyti/ Vytauto Širvinsko nuotrauka

„Kai Stasys išėjo iš teatro, mums susitikus jis vis kartodavo: „Negaliu pakęsti, kad dabar tokie pat tauškalai gatvėje, virtuvėje, parduotuvėje. Tie tauškalai atėjo ir į sceną, jais visi vadovaujasi ir vadina teatru. To net vadinti menu nevalia“, – kalbėjo A. Preidytė.

Ji taip pat pridūrė, kad S. Petronaitis buvo ne tik nusivylęs teatru apskritai, bet išgyveno ir dėl to, kad Panevėžio dramos teatras ilgainiui atsisakė savo vertybių, nuostatų, kurias įdiegė ir sukūrė pats J. Miltinis.

„Stasys manęs vis klausdavo: „Tiek visi cituoja J. Miltinį, atrodo vaikščioja su juo susikibę už parankių, bet kodėl visi gyvena ir daro priešingai nei teigė J. Miltinis? Tai vadovaukitės tais J. Miltinio idealais. Kažkodėl visi tik nori pasišildyti toje J. Miltinio šviesoje“, – pasakojo A. Preidytė.

A. Maciulevičius teigė, esąs irgi pasipiktinęs dėl to, kas vyksta dabartiniame teatre, kaip vaidina aktoriai ir ko jie mokomi. Režisieriaus manymu, teatre dabar trūksta S. Petronaičio filosofijos, kurios laikėsi ne vienas legendinis teatro aktorius.

Pasak A. Maciulevičiaus, S. Petronaitis nuo pat vaikystės žavėjosi lakštingalos čiulbėjimu, o labiausiai tuo, kad tas čiulbėjimas nuostabus ir užburiantis, o pati lakštingala beveik nematoma, pilka ir paprasta it žvirblis.

„Čiulbėk kaip lakštingala, kad tave visi girdėtų ir matytų, bet išėjęs į šviesą, na, nevaizduok tu to menininko ar artisto, nebūk tu pasipūtusiu kalakutu, tuščiaviduriu puodu, kuris tik apipaišytas gražiomis gėlėmis. Ieškok savyje tiesos ir kai tvirtai tą tiesą pajusi, galėsi ją pasakyti kitiems. Tokia buvo S. Petronaičio gyvenimo filosofija“, – savo mintimis dalinosi A. Maciulevičius.

***

S. Petronaitis gimė 1932 metais Plaučiškių kaime, Pakruojo rajone. 1950–1951 metais jis mokėsi Juozo Miltinio teatro studijoje. 1951 metais S. Petronaitis pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre, čia menininkas praleido 22 metus, sukūrė 50 vaidmenų.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje S. Petronaitis paliko Panevėžio dramos teatrą ir pradėjo dirbti su garsiausiais to meto kino režisieriais ir aktoriais, kine sukūrė 40 vaidmenų.

„Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“ trečioji S. Petronaičio knyga. Aktorius dar yra išleidęs dvi atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ (Panevėžys, 1998 m.) ir „Mano aitvarai“ (Vilnius, 1999 m.).

1982 metais aktoriui suteiktas nusipelnusio artisto vardas, 2009 metais gavo Padėkos premijas už viso gyvenimo kūrybą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"