Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

S. Puodžiūtė: „Smagu rengti parodas, nors tapyba – tik pomėgis“

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kukliai šypsodamasi Santariškių klinikos Informacijos skyriuje dirbanti Sigita Puodžiūtė sako, kad net jei pagal profesiją nesi menininkas, o tapyba – tik hobis, savo darbus parodyti kitiems, jais pasidžiaugti yra svarbu ir nėra ko juos slėpti namuose. 

Pasirodo, paprastą darbą dirbanti S. Puodžiūtė kasdien po darbo tapo jau 10 metų. Antradienio popietę Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta paroda „Peizažai – miesto ir kaimo“ yra jau penktoji jos autorinė paroda. „Visi, kas kuria, juk rengia parodas. Neįmanoma be parodų. Aišku, kad svarbu parodyti, pasidžiaugti su kitais savo darbu, drobėje išreikštomis mintimis. Smagu rengti parodas, nors man tapyba yra tik pomėgis. O dar svarbiau tai, kad namuose, savo erdvėje tuos darbus matai vienaip, o kai juos iškabini, parodai kitiems, juos pamatai kitu kampu. Jei esi visuomenės žmogus, tai parodai ką darai, kas tau svarbu, gražu,“ – pristatydama savo paveikslus parodos atidarymo metu sakė S. Puodžiūtė.

Peizažai labai minimalistiški, kai kuriuose paveiksluose vaizduojama tik keletas detalių – eglė, mažas ežeras, pastatas. Pasak paveikslų autorės, ji nenorėjusi apkrauti paveikslų, o siekusi pavaizduoti tik svarbiausias detales, prie kurių pats parodos žiūrovas galėtų „pridurti“ savo idėjas, vizijas, ar visiems gerai žinomas vietas tiesiog pamatyti kitaip. Štai kad ir visiems puikiai žinoma sakurų alėja prie Baltojo tilto – S. Puodžiūtės paveiksle ji vaizduojama visai kitaip nei yra iš tikrųjų – jame pavaizduota vos viena sakura, žolė ir paminklinis akmuo, o tolumoje matyti Nacionalinė dailės galerija.

„Visai nenorėjau apkrauti savo paveikslų nereikalingais objektais, norėjau, kad jie liktų lengvi. Užtenka tik vieno ar kelių objektų, detalių, kad žiūrovas galėtų atpažinti kokią erdvę vaizdavau, o prie jos tada jau pats gali „pridėti“ likusius objektus ir aplinkos detales. Pats mintyse gali kurti, toliau plėtoti mano paveikslą. Aš pati taip minimalistiškai matau ir suprantu tas erdves. Norėjau parodyti, kaip galima kitaip pamatyti mums įprastą erdvę, pabandyti atgaivinti savo mintyse tą erdvę, kokia ji yra, arba atvirkščiai – sukurti ją kitokią“, – kalbėjo S. Puodžiūtė.

Jos paveikslai labai šviesūs, lengvi, juose dominuoja balta spalva. S. Puodžiūtė juokauja, kad baltos spalvos jos paveiksluose daug, nes ją darbe jau aštuoniolika metų kasdien supa gydytojai baltais chalatais, tad ši spalva neatsiejama nuo jos profesijos. Iš tiesų balta spalva jai artima, nes joje, pasak pačios parodos autorės, sutelpa viskas. „Balta spalva yra šviesos spalva, kurią sudaro visų spalvų spektras, todėl joje yra viskas ir viskas iš jos išeina. Balta spalva viską sugeria, bet tuo pačiu yra labai lengva ir tyra“, – teigė S. Puodžiūtė.

Niekada nevėlu išmokti

Pasak S. Puodžiūtės, ji jau nuo jaunystės studijuodama medicinos mokykloje, vėliau – Vilniaus universitete visada svajojo savo gyvenimą susieti su daile, tačiau tam jaunystėje nebuvo laiko ir galimybių. Dirbdama mikrobiologe ir augindama vaikus S. Puodžiūtė ketverius metus mokėsi Vilniaus Justinio Vienožinskio dailės mokykloje pas Mariją Teresę Rožanskaitę, Ričardą Vaitekūną. Tačiau teptuką į rankas paėmė ir savo paveikslus tapyti pradėjo tik praėjus dešimt metų po dailės mokyklos baigimo.

„Jei tikrai labai nori, niekada nevėlu ko nors išmokti. Dailės mokyklą baigiau 1991 metais, kai jau dirbau pagal specialybę ir buvau įgijusi universitetinį išsilavinimą. Tačiau tapyti pradėjau tik kai užauginau vaikus. Iki tol dvylika metų dirbau Santariškių bibliotekoje, todėl turėjau galimybę kasdien skaityti, domėtis tapyba, menu. Labai daug skaičiau, gilinausi. Galiausiai paėmiau drobę ir teptuką. Dabar dirbu tik po pusę dienos. Grįžusi pagaminu pietus šeimai ir einu tapyti“, – atviravo S. Puodžiūtė.

Pasak parodos autorės, jai geriausia tapyti namuose, o įkvėpimo tikrai netrūksta, nes visuomet žino, kokią idėją, mintį nori išreikšti, ką nori pasakyti savo paveikslais. „Gyvenu šalia parko, tad jei tikrai labai pritrūksta įkvėpimo, išeinu pabėgioti – prasiblaškau, grįžusi vėl tapau“, – sakė S. Puodžiūtė.

Ji priduria, kad jos namuose labai mažai vietos, todėl negali ten laikyti visų paveikslų. Norėdama kurti naujus, užpaišo senuosius paveikslus. Todėl kiekvienam, norinčiam turėti jos paveikslą, gali jį iškeisti į naują baltą drobę.

„Neturiu kur darbų laikyti. Aš nuimu drobę ir visiškai ramiai iš naujo ant jos tapau. Jokių sentimentų, tu juk jau paleidai tą mintį, ją realizavai ir viskas, pamiršti ją, palieki ten, kur ji yra. Nereikia prisirišti, man patinka ta kaita, vyksmas, paveikslų virsmas“, – sakė S. Puodžiūtė.

Pirmąją savo tapybos parodą skirtą mamai ir pavadintą „Atvirukas Mamai“ S. Puodžiūtė surengė 2009 metais Lietuvos Medicinos bibliotekoje.

2012 metais antroji dailininkės paroda „Dangus“ buvo eksponuojama Medicinos bibliotekoje ir Lietuvos prokuratūroje.

2013 metais Botanikos institute surengta trečioji tapybos paroda „Botanika“. Anot dailininkės, tai savotiška jos padėka mokytojams, profesoriams ir savo bičiuliams bendramoksliams. S. Puodžiūtės teigimu, ši paroda „taip prilipo, prigijo“, kad yra vis dar eksponuojama Botanikos institute.

2014 metais S. Puodžiūtė surengė parodą „Aš Dirbu Santariškėse“ – tai 19 paveikslų ciklas apie mediciną ir Santariškių medicinos miestelio aplinką dailininkės akimis. Paroda veikė Onkologijos institute, Vilniaus Universiteto bibliotekoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"