Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Šarūnas Bartas: akistata su priešu

 
2017 08 13 12:00
Šarūnas Bartas: "Jie kartais šaudo, ir niekas nežino, kada ir kodėl tai darys – treniruosis ar gąsdins." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Rusijos invazijai besipriešinančią Ukrainą palaikantis kino režisierius Šarūnas Bartas nusprendė savo akimis pamatyti, kas iš tiesų dedasi Donbase. Tačiau Š. Bartas nebūtų Š. Bartas, jei ten keliautų vienas – į karo zoną jis nugabeno visą filmavimo komandą ir pačioje priešo pašonėje sukūrė filmą „Šerkšnas“.

Dabar, kai filmas lankosi festivaliuose, o kitą savaitę, nuo rugpjūčio 18 dienos, atkeliaus į Lietuvos kino ekranus, prancūzų aktorė ir dainininkė Vanessa Paradis laikoma didžiausia jo žvaigžde. Tačiau tada Ukrainoje aplinkybės buvo kiek kitokios – garsenybė tapo Donbaso separatistų taikiniu. Pagrindiniai filmo veikėjai Rokas ir Inga (aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė) gana avantiūristiškai, nemąstydami apie pavojus, sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą. Jų kelionė filme trunka apie savaitę. O mylimus herojus lydinčios filmavimo grupės ekspedicija trunka tris mėnesius, – per tą laiką automobiliais įveikta net 13 tūkst. kilometrų.

„Šerkšno“ („Frost“) premjera įvyko Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Filmas, ko gero, sulauks priešingų vertinimų, tačiau režisieriaus užmojis filmuoti karo zonoje jos neimituojant, kelia pagarbią nuostabą.

Š. Barto kino pasakojimai yra neatsiejami nuo konkretaus laiko ir vietos, kurioje ta istorija išsiskleidžia. „Imituoti karo aplinkybes, kai karo veiksmai tebevyksta, būtų nenuoširdu“, – įsitikinęs jis.

Loros lieptas

Savo sodyboje Molėtų rajone Š. Bartas mus pasitinka ką tik išsimaudęs ežere. Šlapiais plaukais, juodais berankoviais marškinėliais, džinsuotas, įsispyręs į gumines šlepetes. Lyg „žvėris, kylantis iš jūros“.

Daugelio žmonių nuomone, Š. Bartas yra nenuspėjamas, arogantiškas, mažai bendraujantis. Todėl toks kinematografinis palyginimas susitikimo pradžioje atrodo visai motyvuotas. Bet, dievuliau mano, kaip greitai per mūsų pokalbį tokie žmonių „manymai“ pavirsta nieku.

Ūksmėje iš automobilio lipantiems svečiams uodai surengia masinę skerdynių sceną. Tačiau šeimininkas jau vedasi už namo, kur šviesiau. Jį sergsti milžiniško ūgio dogė, vardu Runa. Nuo terasos atsiveria idiliškas vaizdas į obelų sodą, pro medžių arką švyti ežero metalas su lieptu ir apversta valtimi.

„Loros lieptas“, – mėgindamas nutraukti nejaukią tylą sakau Šarūnui. Jis dėbteli keistu žvilgsniu, tačiau pamatęs, kad šypsausi, nusišypso ir pats – pagauna užuominą: ant to liepto nufilmuotas intymus filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ epizodas, kai nuogut nuogutėlė moteris, nutraukdama ją draskančias mintis, įvirsta į ežero vandenį. Ją suvaidino smuikininkė, Š. Barto gyvenimo draugė ir jųdviejų dukters Marijos Unos mama Lora Kmieliauskaitė.

Ir tą pačią sekundę, visai to nesitikint, seno namo duryse pasirodo pati Lora: „Gal norėsite kavos ar arbatos?“ – svetingai klausia. Kai terasoje atsiranda staliukas ir reikiamas kiekis kėdžių, kai diktofonas įjungtas ir peleninė parengta, Runa deda galvą man ant kelio – galima pasiklausyti pokalbio.

Ukraina ir Lietuva – artima ir skaudu

– Kodėl naująjį kino sumanymą nutarėte įgyvendinti Ukrainoje? Prieš gerą dešimtmetį Kryme, Vulkanovkoje, filmavote „Septynis nematomus žmones“. „Šerkšnas“ jus vedė kitur, į Donbasą. Vis dėlto gal čia nemažai lėmė nostalgija šaliai ir ten praleistam laikui?

– Lietuva ir Ukraina turi daug istorinių sąsajų. Abi buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Lietuviai oficialiai nepaleido nė vieno šūvio, tačiau paskui ilgus metus kariavo partizaninį karą. O ukrainiečiai priešinosi bolševikams nuo 1917 iki 1921 metų.

Be to, labai panašūs Krymo ir Baltijos šalių aneksijos principai. Krymas buvo užimtas jėga, tada skelbtas dirbtinis referendumas, siekiant prijungti jį prie dabartinės Rusijos imperijos. Tikslas irgi tas pats – išeiti prie jūrų.

Rusija – tęstinė imperija. Kitaip nei Vokietija, ji nepripažino savo nuodėmių žmonijai, nepasikeitė. Buvo keli mėginimų metai, tačiau jie greitai baigėsi.

Kryme gana ilgai filmavau, su pertraukomis ten praleidome keletą metų. Tada Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija. Klastojant balsus, jėga į prezidento postą grūstas Maskvos statytinis Viktoras Janukovyčius. Kilo pasipiktinimas, ir kai balsai buvo perskaičiuoti, jis posto negavo. Deja, prezidentu tapo vėliau ir vykdė Maskvos valią.

2014-ųjų Maidanas buvo kur kas aršesnis, labiau kruvinas. Esama šokių tokių sąsajų su mūsų pasipriešinimu 1990–1991 metais. Tuomet buvau parlamento aikštėje, su operatoriais Rimvydu Leipumi ir Vladu Naudžiumi iki pavasario filmavome įvykius. Tad viskas susiję.

Lietuvoje veikia organizacijos, padedančios ukrainiečiams, teikia humanitarinę pagalbą. Jiems trūksta daugelio dalykų. Ukrainos kariuomenė V. Janukovyčiaus valdymo metais buvo smarkiai susilpninta. Per trejetą metų pagalbos pobūdis keičiasi ir dar keisis. Amerikiečiai dabar svarsto apie nemirtinosios ginkluotės tiekimą. Tai jau seniai galėjo padaryti. Tad viskas yra labai mums artima ir skaudu.

Jutau neišpasakytą apmaudą, kai buvo užpulta Gruzija, kai sąmoningai sukurpta Padniestrės problema. Tai rodo, kad Rusija nenustygsta, nori plėstis, liko imperinė. Skaldo ir Europą, kurioje jau seniai nebevyksta karai. Aišku, jie vyksta kitur – Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tad kyla klausimas, kodėl žmonės nenurimsta ir kariauja. Atsakymo neturiu ir nežinau, ar turėsiu.

Kai atsiranda netikėta kibirkštis

– O „Šerkšnas“? Norėjote, kad atsakytų?

– Tai vaidybinis filmas, o ne analitinė dokumentika ar TV laida. Jis negali atsakyti į vieną užduotą klausimą.

– Tačiau jūsų kūryboje dokumentiškumas labai svarbus. Pats filmas, jo darymas, tampa gyvenimo įvykiu, konkretaus laiko jausmų, išgyvenimų, minčių dokumentu.

– Kinas pasidarė labai įvairus, žanrai susipynę, kartais sunku ir atskirti. Tiesiog jis jau turi galimybę atsirasti paties kūrimo metu, bent didele dalimi. Iš pradžių kinas laikytas teatro ir fotografijos sinteze. Galų gale tapo aišku, kad tai atskira, savita išraiškos forma.

Mes ne lėlių teatrą statome, tai – gyvi žmonės. Kuo jie tikresni, kuo nuoširdžiau sugeba išgyventi fiksuojamą akimirką, tuo įdomiau. Jie gali pasakyti kur kas daugiau, nei kai kurie užrašyti dialogai. Aišku, tam reikia specialių aplinkybių. Labai džiaugiuosi, kai atsiranda visai netikėta kibirkštis.

– Jūsų filmavimo ekspedicija leidosi į karo zoną Donbase. Ir tos kelionės nuotaikos, grėsmės artumas juntami filme.

– Būčiau laimingas, jei man pavyktų to pasiekti. Jau seniai supratau, kad jei filme būtų įmanoma sukurti jausmą ir perteikti jį kitam žmogui, tada atkristų labai daug klausimų. To siekiau visada.

Sprendimas priimtas gynybos ministerijoje

– Kaip 30 žmonių grupei su visa filmavimo įranga pavyko patekti į karo veiksmų zoną?

– Yra trys gynybinės linijos. Pirmojoje jau stovima tiesiai priešais priešą. Priklausomai nuo reljefo, dislokacijos ir kovinių veiksmų, jį nuo tavęs gali skirti ir pusė kilometro, ir šimtas metrų. Ties trečiąja jokie nereikalingi žmonės jau neįleidžiami.

Prasidėjus karui buvo visaip, nespėta sureaguoti. Paskui tvarka sugriežtėjo. Separatistai vykdo diversijas, iš fronto apeina į užnugarį. Todėl pakliūti ten su visais žmonėmis buvo nepaprastai sunku, nes įsileisdami kareiviai prisiima atsakomybę. Jiems dėl mūsų buvo labai neramu.

– Klausimas, kaip apskritai tai įmanoma? Žinau, kad kariškiai į kai kurias teritorijas filmuojančių žmonių visai neįleidžia, kad iš parengtų TV reportažų priešas nesužinotų, ko neturi žinoti.

– Kai kurie daliniai neleido filmuoti. Mes su prodiusere Jurga Dičkuviene ir vykdančiuoju ukrainiečių prodiuseriu turėjome specialius leidimus į tą zoną. Bet tik mes trys. Jei būtume norėję daryti dokumentinius reportažus, būtume galėję ten judėti. Tačiau visai grupei leidimo teko laukti gana ilgai.

Geri aktoriai mokosi nevaidinti

– Kariškiai filme, be abejo, tikri, ne aktoriai. Pokalbiai su jais buvo užrašyti ar improvizuojami? Ar filmas turėjo iš anksto parengtą scenarijų?

– Kai kuriais atvejais statytos dekoracijos, kai kuriais – filmuota tikra vieta. Pastatyti šviesas reikia bent 5–6 valandų. Kad ir kokia lokacija būtų, ją reikia paruošti, prigrūsti šviesos į vidų.

Scenarijus buvo parašytas gana didelės apimties. Įdomu, kad kai kurias filmo tezes kareiviai pasakė be specialaus ant popieriuko užrašyto teksto, lygiai taip, kaip buvo parašyta scenarijuje.

O kai dėl aktorių... Šiaip jie mokosi vaidinti. O tikrai geri aktoriai mokosi to nedaryti. Tarkime, Andrzejaus Chyros neatskirsite pagal autentiškumo laipsnį.

Jie kartais šaudo

– Metas paklausti apie karo žurnalistės vaidmenį sukūrusią V. Paradis. Kaip jums pavyko pakviesti ją filmuotis?

– Paskambinau jai į Los Andželą. Pasiūlymas jai pasirodė įdomus. Po to susitikome Prancūzijoje ir galiausiai ji atvyko. Tikrai norėjo tokio vaidmens. Matote, noras turi būti abipusis, nes buvo ir tokių, kurie nesiryžo kišti galvą į Ukrainą.

V. Paradis filmavome netoli karo veiksmų zonos. Dėl to vengėme viešumo, atsisakėme Vanessos spaudos konferencijos Kijeve. Nenorėjome apie tai kalbėti, kad anos pusės neprovokuotume iš anksto. Nors jie sužinojo ir labai agresyviai reagavo internete.

– Kokia tai reakcija?

– Įvairiuose tinklapiuose pasipylė siūlymai susprogdinti mūsų filmavimo grupę.

– Sureagavo į jūsų „veiksmus“?

– Labai greitai, nes yra žmonių, kurie pranešinėja. Todėl per filmavimą negalėjome naudotis radijo stotelėmis, mobiliaisiais telefonais, nes jie mato žmonių sankaupą ir gali kam nors ryžtis.

Pavojus visiškai realus. Nuolat turėjome kirsti vienintelę transporto arteriją, kuri sieja su frontu. Ją visada stebi priešo snaiperiai. Negalima važiuoti karavanu, reikėjo penkių minučių intervalu atskirais automobiliais labai greitai ją prašokti. Maždaug po mėnesio snaiperiai apšaudė ukrainiečių savanorių autobusiuką ir, jei neklystu, viena moteris žuvo.

Jie kartais šaudo, ir niekas nežino, kada ir kodėl tai darys – treniruosis ar gąsdins. Tai nėra kovinis veiksmas prieš kariuomenę. Kartais jis nukreipiamas prieš civilius.

Avantiūra ar žygdarbis

– Tad šis filmas – avantiūra ar žygdarbis?

– Nei taip, nei taip. Avantiūra negalima pavadinti, nes mes tikrai ilgai ruošėmės. Buvome pasirengę bet kokiems netikėtumams. Ten praleidome tris mėnesius – šaltyje, purve. Žygdarbiu irgi nevadinčiau, nes tai yra darbas.

– Įsirengti filmavimo aikštelę su šviesomis separatistų pašonėje?!.

– Pačioje panosėje, suprantama, šviesų nenaudojome. Bet filmavome tenai. Vienos scenos nepavyko pabaigti, kažkas pradėjo šaudyti. Teko visiems griūti į sniegą. Ir ne vieną kartą, kol galiausia išnešėme kudašių.

– Kodėl filmo nebuvo galima nufilmuoti visai kitur, saugioje aplinkoje?

– Tam tikrą dalį galima, ir tai buvo padaryta. Kita vertus, nežinau, ar būtų sąžininga kalbėti apie tokius skaudžius dalykus ir neturėti drąsos pasižiūrėti, kaip ten yra iš tikrųjų. Nei šis, nei tas. Arba nefilmuok, arba nekurk imitacijos. Šimtaprocentinis kompromisas tikrai nebuvo įmanomas.

– Tarkime, „Išminuotojų būrys“ ar „Šių dienų Apokalipsė“ – saugiai nufilmuojami Filipinuose ar Maroke ir ramu.

– Šie filmai buvo daromi jau po įvykių. Pagrindinis „Šerkšno“ herojus Rokas į Ukrainą iš pradžių važiuoja atsitiktinai. Paskui pradeda labiau suprasti, kad liks pralaimėjęs prieš save, jei nepristatys krovinio, nepamatys, kas darosi. Tai natūralu, kuo arčiau, tuo jam aiškiau, kad reikia pamatyti ir suprasti, kas vyksta.

Snaiperio akyje

– Rokas prieš kelionę internete stebi vaizdo įrašus iš Maidano. Iš kur tie kadrai paimti filmui? Gal jums pačiam teko apsilankyti Kijeve tuo metu?

– Tuos vaizdus, keletą kadrus, mes gavome. Įvykius Maidane stebėjau paromis, tiesioginę transliaciją. Pabūti prieš snaiperius man yra tekę, kai 1991-aisiais filmavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Jų buvo ant stogų, matėme, o nuo kitų stogų filmavome. Tad tas jausmas man pažįstamas.

– Tad šis filmas jums tarsi sugrįžimas – į Ukrainą, į 1991 metus. Turbūt ir jo pavadinimas kažkaip sieja šiuos įvykius?

– 1991 metais nufilmuotas dokumentinis filmas vadinosi „Šerkšnas“. Ir ta situacija, vadinama Maidanu, panaši į Lietuvos įvykius. Žmonės suprato, kad tik jie patys gali ką nors pakeisti, ir išėjo, pamainomis stovėjo visą žiemą prie parlamento. Skiriasi tik mastelis ir laikas.

Beje, Ukrainoje filmuojant irgi dažnai būdavo šerkšnas.

Filmas kviečia į diskusiją

– Savo filmu norite įspėti apie šalia tūnančią grėsmę?

– Netiesiogiai. Akivaizdu, kad Vakaruose ir iš dalies mūsų šalyje Ukrainos įvykiai gana miglotai suvokiami. Daugelis žmonių tiesiog nesidomi ir nežino. O būtų gerai, kad domėtųsi. Žmogaus smalsumas, noras žinoti duoda daugiau, nei rūpinimasis savo kiemu ir buitimi.

– Tai jūsų savanoriškas politinis išsisakymas?

– Iš dalies taip. Tik jokių kategoriškų tezių filme nėra. Nes tai nebūtų teisinga. Ne tas formatas. Tai – diskusijos, informacijos suteikimo formatas.

– Kur driekiasi jūsų maršrutai pastaruoju metu? Ar sunku jus surasti Lietuvoje, ar būnate Vilniuje, o gal tik šioje sodyboje?

– Mano namai yra Lietuva, buvo ir bus. Kad tenka nemažai važinėti, tai susiję su darbu. Kai kurie filmai atimdavo daug laiko įvairiose pasaulio šalyse. O šioje sodyboje nuolat gyvenau nuo 1991-ųjų penkerius metus.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"