Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Saulius Mykolaitis – plasnojantis aktorius

 
2016 01 22 6:00
Prieš renginį Justė Mykolaitytė (kairėje) prisiminė, kaip kurdamas „Mažąjį princą“ tėtis jos paklausė, ką veikia klounai. Ji atsakiusi, kad šoka. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Šią savaitę Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje buvo prisimintas ir pagerbtas aktorius, režisierius, dainų autorius ir kūrėjas Saulius Mykolaitis. Sausio 15 dieną menininkui būtų suėję 50 metų, o šiandien, sausio 22-ąją, paskutinis jo režisuotas spektaklis „Mažasis princas“ mini gyvavimo dešimtmetį.

Šia proga surengtas atminimo vakaras „Nieko nepasakyta...“ Tai S. Mykolaičio dainos žodžiai: „Nieko nepasakyta, tik yra dabar, / Tik dabar – ir nebus kito laiko.“ Per renginį S. Mykolaičio kolegos, draugai, jo vardo premijos laureatai ir kūrybos gerbėjai prisiminė aktorių atlikdami jo ir savo autorines dainas.

Scenoje – aktoriaus vaikai

Pirmąkart didelėje scenoje pasirodė dešimtmetis S. Mykolaičio sūnus Adomas. Berniukas, nuo rudens mokęsis skambinti gitara, koncertui parengė kompoziciją, o po pirmojo kūrinio neskubėjo palikti scenos. Porą dainų atliko ir S. Mykolaičio dukra Justė Mykolaitytė su Iveta Macevičiūte. Prieš renginį Justė prisiminė, kaip kurdamas „Mažąjį princą“ tėtis jos paklausė, ką veikia klounai. Ši atsakiusi, kad šoka, todėl iki šiol rodomame spektaklyje klounai šoka.

Gabrielė Malinauskaitė (vaidinanti Lapę) ir kompozitorius Marius Salynas priminė „Mažojo princo“ dainas. Pasitinkant spektaklio dešimtmetį jos sudėtos į kompaktinę plokštelę ir išleistos. Teatro fojė atidaryta paroda. „Džiaugiuosi, jog šis koncertas vyksta teatro scenoje, vis prisimenant ir įrodant, kad žmogus, kuris mus čia surinko, gyvas kaip muzikantas, režisierius, aktorius, kad jo, menininko, siela buvo plati“, – kalbėjo aktorius Ainis Storpirštis.

Iš Italijos sugrįžo Sauliaus Mykolaičio sūnus Adomas, pramokęs groti gitara.

Kaip spektaklio, taip ir koncerto scenografiją kūrė Marijus Jacovskis. Scenos viršuje sukosi popieriniai lėktuvėliai, iš „Mažojo princo“ atkeliavo medinės dėžės. Apie jas pagrindinį vaidmenį kuriantis Marius Jampolskis sakė: „Prieš dešimt metų štai ant šių dėžių vaikščiojau, dabar jos girgžda. Gerai prisimenu, kaip repetavome „Mažąjį princą“. Adomas grojo gitara, o tada jį mačiau dar kūdikėlį. Saulius buvo paradoksų žmogus. Labai tikėjo meile. Kur kadaise paskleidė savo dvasią, ten ji liko gyva.“

Menininkų trejetas

Artimi draugai S. Mykolaitį vadino Mykola. Kaip prisiminė rašytojas Rimvydas Stankevičius, jam patikdavo bendrauti su neperskiriama trijule: Sauliumi, Alvydu Šlepiku ir Andriumi Bialobžeskiu. Kartu kūrė, S. Mykolaičio dėka R. Stankevičius prisilietė prie teatro – parašė inscenizacijų, tarp jų ir „Mažojo princo“. „Žiūrėdamas į salę prisiminiau akimirkas, kai spektaklio dar nėra, tik – iššūkiai, apnuogintas nervas, – pasakojo jis. – Saulius sėdi šeštoje eilėje – nuožmus, nutviekstas talento, nepatenkintas savimi, manimi. Įsitraukęs į procesą suprasdavai, kad jo kūrybinis generatorius veikia taip greitai, jog vos spėji užrašyti idėją, o jis jau sako: „Ne, bus kitaip.“ Tuomet tos akimirkos atrodė paprastos, kasdienės.“

„Mažojo princo“ repeticija. „Saulius sėdi šeštoje eilėje – nuožmus, nutviekstas talento, nepatenkintas savimi, manimi“, – dalijosi prisiminimais poetas, inscenizacijos autorius Rimvydas Stankevičius.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Poetas Aidas Marčėnas, darkart pasidžiaugęs, kad netapo aktoriumi, perskaitė tris savo senus eilėraščius. Dainavo Domantas Razauskas, Ieva Narkutė, kiti S. Mykolaičio premijos, teikiamos geriausiems jauniesiems dainuojamosios poezijos kūrėjams, laureatai. A. Šlepikas iš minėtos menininkų trijulės garsiai pasvarstė: „Toks keistas aktoriaus likimas – jo visi darbai, vaidmenys nutolsta. O Sauliaus dainos gyvos, kaip ir tos iš vaikiškų spektaklių, kurių jis nemažai parašė.“

Prieš išeinant į sceną

Renginio vedėjas A. Šlepikas prisiminė, kad S. Mykolaitis dažnai pasakodavo apie savo gimtąjį miestą Ramygalą. „Mes, jo kurso draugai, daug žinojome ir ten nebuvę – žmonių pavardes, bičiulius, su kuriais vėliau susipažinome, – nusijuokė A. Šlepikas. – Nepaprastas Sauliaus pasakojimas apie bombą, kurią rado, ant kurios šokinėjo. Jis tai pasakojo labai juokingai.“

Aktorius, bardas Gediminas Storpirštis buvo vienas atminimo vakaro sumanytojų. „Svarbūs atminties ženklai, kaip saugome savo praeities žmones. Kas yra tas dešimt metų? Įspūdis – lyg monetą išmetei į viršų, pagavai, atgniaužei delną, o ten parašyta: „Dešimt“, – kalbėjo G. Storpirštis ir prisiminė, kaip S. Mykolaitis jaudindavosi prieš pakildamas į sceną: – Ir dabar jo sūnus klausė, ar normalu jaudintis prieš pasirodymą? Saulius sugalvojo būdą, kaip kulisuose atsikratyti jaudulio, – kratydavo rankas. Jei matydavai jį plasnojantį, suprasdavai – netrukus reikės eiti į sceną.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"