Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Scenografė iš teatro pabėgo trumpam

 
2016 10 15 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Šią savaitę skubėdami sostinės Gedimino prospektu praeiviai stabteldavo ties Žemaitės skveru nustebę: ant didžiulės sienos tapė jauna mergina. Vilniuje vykstančiam „In Latino“ kultūros festivaliui scenografė Paulė Bocullaitė nupiešė šiemet jo simboliu pasirinktos meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo (1907 – 1954) portretą.

Pavasarį „Auksiniu scenos kryžiumi“ už scenografiją Vido Bareikio spektakliui „Hamletas“ apdovanota scenografė P. Bocullaitė neišsitenka vien šioje srityje. Menininkės kūrybos krepšelyje – iliustracijos, animacijos, gatvės meno, grafinio dizaino darbai. Piešimas ant sienų Paulei nėra netikėta veikla – ji buvo gatvės meno „Vilnius Street Art“ dalyvė, menininkei nuolat maga išbandyti naujas raiškos formas.

Nepaisydama rudeniškos darganos, Paulė keturias dienas dažais, klijais, augalais iš plastiko kūrė F. Kalho, labiausiai žinomos dėl savo autoportretų Lotynų Amerikos menininkės, atvaizdą Žemaitės skvere. „Stengiuosi šios unikalios kūrėjos dvasią perteikti kaip galiu įdomiau, todėl vien dažais nesitenkinau. Lotynų dvasia – spalvos, žiedai, augalai, tad ir Fridos portretą dekoravau gėlėmis, žaluma. Gyvi augalai nebūtų ilgai išsilaikę, tad naudojau plastiką“, – dėdama paskutinius portreto potėpius „Lietuvos žinioms“ pasakojo P. Bocullaitė.

Šeimoje – keturi teatralai

Šiemet pelnytas „Auksinis scenos kryžius“ – nebe pirmas prestižinis trofėjus šeimoje, kurios visi savo nariai gyvenimą skyrė teatrui. Menininkės mama aktorė Daiva Stubraitė jį gavo 2005 metais, tėtis – scenografas Sergejus Bocullo nesyk apdovanotas ir kryžiaus pirmtaku – Teatro sąjungos premija, ir kaip nusipelnęs Kauno menininkas. Kad ateityje jį gaus ir sesuo Berta, taip pat pasukusi scenografijos keliu, Paulė neabejoja.

Scenografei Paulei Bocullaitei neužtenka vien teatro, menininkei reikia įvairių raiškos formų. Šįkart - tapymo ant sienos.

Spektaklių scenografija, gatvės menas, iliustracijos – jaunos menininkės interesų erdvė plati. „Neužtenka man vieno žanro, reikia kaip nors prasiblaškyti, nepajusti nuobodulio su kuo nors vienu. Kai darai įvairius dalykus, semiesi įkvėpimo iš kitų sričių, galų gale tai labai praverčia pagrindinei veiklai“, – tikino pašnekovė.

Menininkė prisipažino, kad kurdama scenografiją „Hamletui“ buvo taip pasinėrusi į darbą, kad beveik prarado realybės jausmą. „Likus paskutinėms savaitėms iki premjeros visai negaili savęs. Taip įsijauti į spektaklį, kad teatre pradedi gyventi, o namo grįžti tik šiek tiek numigti. Ta įtampa be galo išsekina, stresas auga, didėja iki pat premjeros. O ji taip greitai praeina, viskas tarsi pasibaigia, tas lūžis, kai vėl turi grįžti į kasdienybę, taip supurto, kad nebežinai, kur dingti“, – aiškino kūrėja.

Atsigauti Paulei kaip tik ir padeda kitų sričių veikla – knygų iliustravimas, plakatų kūrimas, net grojimas sintezatoriumi, nors sakė muzikuoti nemokanti, veikiau eksperimentuoja maigydama klavišus ir išgaudama garsus. Dar vienas merginos pomėgis – futbolas ir kelionės.

Nepaisydama rudeniškos darganos, Paulė beveik savaitę ant sienos piešė meksikietės dailininkės Fridos Kahlo portretą.

„Po „Hamleto“ išvažiavau pakeliauti į Jordaniją. Toks kardinalus aplinkos pakeitimas labai padeda „iššokti“ iš vieno ciklo ir pradėti nauja. Grįžusi iš kelionės pradėjau dirbti prie kito spektaklio, jo premjera dar laukia savo valandos“, – sakė menininkė.

Klanas įtraukė

Paulė prisipažino, kad labai stengėsi ištrūkti iš teatro aplinkos, bet dabar įsitikino, kad tai buvo nulemta iš aukščiau. Svajodama apie iliustratorės karjerą,buvo įsitikinusi, kad teatras – ne jai. „Vaikystėje nuolat matydavau, kaip tėtis daro scenovaizdžio maketukus, kaip mama grįžta iš teatro tokia visa... dar vaidmeny. Dar antroje klasėje susigalvojau ir su kiemo drauge nuėjau į Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Pasimokiau, išėjau kitur, vėl pasimokiau, bet paskui labai aiškiai suvokiau, kad reikia stoti į dailę – Vilniaus dailės akademijoje baigiau grafikos studijas. Tačiau nutiko taip, kad vis tiek teatras mane pasiėmė – pirmas darbas buvo sukurti V. Bareikio spektaklio „Mr. Fluxus“ scenografiją. Taigi iš teatralų klano neištrūkau“, – aiškino mergina.

Dabar ji svarsto, kad augant teatro aplinkoje, nuolat bendraujant su šios srities atstovais ratas tarsi įsisuka ir natūraliai įtraukia. Dar vaikystėje ji su seserimi Berta vaidino scenoje, o tapusi scenografe turi geriausią patarėją – tėtį. Jei kyla koks nors tikrai sudėtingas techninis klausimas, pirmiausia ji konsultuojasi su tėčiu – didelė jo, scenografo, patirtis leidžia rasti kur kas greitesnių ir racionalesnių atsakymų į iškilusias problemas. „Labai džiaugiuosi, kad tėtis yra plačių pažiūrų ir labai tolerantiškas žmogus. Jis leidžia reikštis savarankiškai ir padeda tik tada, kai paprašau. Net jeigu mano darbas ne visada patinka, pastabas tėtis išsako labai korektiškai“, – prisipažino Paulė.

Jaunos menininkės darbas nuolat traukė smalsuolius.

Veiklos verpetai

Kaune gimusi ir užaugusi Paulė Vilniuje gyvena jau aštuntus metus, o jos pusantrų metų vyresnė sesuo Berta – dar ilgiau. Nors seserys dažnai grįžta į Kauną aplankyti tėvų, Paulė ir sostinėje jaučiasi sava. Gruodį menininkės laukia dvi premjeros Vilniuje – V. Bareikio režisuojamam spektakliui ji vėl kuria scenografiją, dar vienas Paulės darbas – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisieriaus Jono Tertelio statomas spektaklis vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Menininkė juokaudama pridūrė, jog ir tarp šių darbų ji vis tiek randa laiko nuveikti ką nors „pro šalį“ – kad ir sukurti piešinį ant sienos. Nors gatvės meno kūriniai dažnai užsitraukia piktybinių grafičių piešėjų rūstybę ir būna sugadinami, Paulė pernelyg neteikia reikšmės šioms teplionėms. „Manau, tai natūralus procesas. Gatvės yra gyvos, tuo jos ir ypatingos. Jei dėl to baiminčiausi, rinkčiausi galeriją ar kokią kitą saugią erdvę. Tik turiu įspėti „tagerius“ – šalia piešinio yra kamera, tad prie manęs, kol kūriau, keletą kartų buvo priėję apsaugos darbuotojai ir jiems turėjau parodyti leidimą piešti. Taigi, manau, Frida gana saugi“, – šyptelėjo pašnekovė.

Paulė pelnė "Auksinį scenos kryžių" už scenografiją Vido Bareikio spektakliui "Hamletas".Donato Stankevičiaus nuotrauka

Paulės teigimu, nors sesuo Berta vyresnė, taip susiklostė, kad ji, būdama jaunesnė, tarsi perėmė lyderės poziciją ir paskatino sesę sekti jos pėdomis. Berta mokėsi dizaino specialybės, bet ši veikla jai nelipo prie širdies, mergina ilgokai ieškojo savojo kelio, dirbo įvairius darbus, eksperimentavo. „Berta taip pat neišvengė teatralų klano, – juokėsi Paulė. – Ilgokai pasiblaškiusi įstojo į scenografiją ir prieš porą metų ją baigė. Aš gerokai greičiau suvokiau, ko noriu iš gyvenimo, mudvi lyg ir susikeitėme vietomis. Matau, kad sesuo tikrai rado savo kelią. Tikiu, kad ir dar vienas „Auksinis scenos kryžius“ papildys mūsų šeimos kolekciją“, – tikino P. Bocullaitė.

Jaunoji scenografė svarstė, jog jų su sese gyvenime teatras nugalėjo dar ir dėl to, kad tėvai niekada jų nevertė rinktis šios veiklos, leido savo kelio ieškoti pačioms, o kai merginos kreipdavosi patarimo, neįkyriai padėdavo. „Žinau daug šeimų, kur menininkų vaikai pasuko visiškai kita nei jų tėvai kryptimi. Mums su sese buvo duota daug laisvės ir pačios radome savo kelią“, – sakė scenografė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"