Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Scenoje – atsipalaidavusiais kalbos padargais

 
2016 05 31 6:00
Mažiausiai pastabų kalbininkai turi Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriams. Scena iš spektaklio "Meteo". Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Keiksmažodžiai spektakliuose – jau įprastas pramoginis dalykas. Joks sąmojis publikos taip neprajuokina, kaip keiksmažodis, ypač – rusiškas. Tiesa, yra ir tokių žiūrovų, kuriuos erzina ne tik keiksmažodžiai, bet apskritai poprastė aktorių kalba, įvairios kalbos klaidos, ydinga tartis.

Glumina jau ne vien ilgųjų balsių trumpinimas ar trumpųjų ilginimas – jauni aktoriai įsigudrina neatpažįstamai modifikuoti visus lietuvių kalbos balsius ir dvibalsius. Apskritai į sceną braunasi „madinga“ jaunimo kalbėsena, kai kalbama lyg žiovaujant, lyg nuobodžiaujant, tingint kalbėti, lyg kniaukiant ir panašiai.

Ar iš tiesų taip blogai? Klausiame kalbininkės, dėstančios būsimiesiems aktoriams, – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) docentės Irenos Kruopienės.

Mokymasis nesibaigia akademijoje

– Turbūt per kiekvieną spektaklį aktoriai padaro kirčiavimo ar gramatikos, leksikos klaidų, tačiau dažniausiai išsiskiria jaunieji aktoriai – ydinga tartimi. Ar aš klystu?

– Tartis ir kirčiavimas – kietas riešutėlis. Dažnas suklystam, – ne išimtis ir aktoriai, tik jų klaidos labiau pastebimos. Paprastai iš televizijos, radijo, teatro žiūrovai ir klausytojai tikisi pavyzdinės kalbos, deja, išgirsta ne visada. Pasitaiko visko – kalbos kultūros, žodyno, kirčiavimo netikslumų, bet netaisyklinga tartis krinta į akis pirmiausia. Tik nenorėčiau apibendrinti ir visos bėdos suversti jauniems aktoriams. Yra daug sąmoningo ir kalbai neabejingo jaunimo. Na, kad ir toks pavyzdys. Prieš keletą metų vienam LMTA būsimųjų aktorių kursui kažkodėl į programą nebuvo įtrauktas tarties ir kirčiavimo kursas. Patys kreipėsi į dekanatą, prašydami, kad toks kursas būtų. Yra buvę atvejų, kad pasibaigus kursui (akcentologija aktoriams dėstoma 6 semestrus), studentai norėjo dar tęsti. Tai mane labai maloniai nustebino.

– Kai kurie taria taip, tarsi būtų patyrę visų tarmių – iš karto – įtaką, maža to, dar persiėmę žargonu. Balsiai ir dvibalsiai skamba taip, tarsi įprastinė mūsų kalbos fonetika būtų gerokai pakitusi.

– Visada labai džiaugiuosi sužinojusi, kad kurse yra tarmiškai kalbančių žmonių. Kartais jie nedrąsiai prisipažįsta, kad tarmės ypatybės yra jų netaisyklingos tarties ir kitų blogybių šaltinis. Labai stengiuosi, kad tokio požiūrio kuo greičiau atsikratytų ir savo tarmę puoselėtų kaip vertybę. Bendrinę tartį reikia lavinti ir ją nesunkiai gali išmokti bet kokios tarmės atstovai. Reikia tiesiog norėti išmokti. O tie, kurie nenori, dažniausiai ir kalba taip, kaip jūs apibūdinote – tarsi patyrę visų tarmių įtaką, nors nemoka nei tarmės, nei bendrinės kalbos.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Irena Kruopienė./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Kokios klastos tyko jaunimo, besimokančio taisyklingai tarti ir kirčiuoti? Ar ė – klastingiausias padaras? Sunku artikuliuoti?

– Kai su studentais susitinkame pirmą kartą, visada klausiu, ką jie mano apie savo tartį, kas gera jų kalboje, o kas taisytina. Dažniausias atsakymas yra ilgųjų ir trumpųjų balsių (tarp jų, be abejo, ė ir o) tarimas. Iš tiesų taip yra, bet čia ne tik aktorių bėda. Pastaruoju metu pastebima jaunimo mada ar maniera kalbėti suglebusiais ar atsipalaidavusiais kalbos padargais. Taip kalbėdamas ilgųjų balsių niekaip neištarsi. Dar daugiau, nebeištariami ištisi skiemenys, ypač galūnėse. Kita vertus, nemanyčiau, kad čia slypi kokia nors klasta, – reikia tik noro, laiko ir pastangų ir tuos trūkumus galima įveikti. Jau pirmo semestro pabaigoje dauguma studentų būna su tuo susidoroję. Viskas būtų dar paprasčiau, jei ir mokykloje tam būtų skiriama daugiau dėmesio.

– Studentai mato ir girdi, kad madingais tampančiuose spektakliuose siekiama žargoninės tarsenos. Toks esąs režisierių nurodymas. Jei Williamas Shakespeare“as šiuolaikinamas, vadinasi, jo personažai turi šnekėti kaip šiandienos žmogus gatvėje. Ir kam čia dar įrodinėti, kad bendrinės kalbos normos svarbios, reikalingos, vertingos?

– Rengdamasi šiam interviu padariau nedidelę anoniminę savo studentų apklausą žargoninės kalbėsenos tema. Kai kurie teigė, kad žargonai scenoje jiems nepriimtini, nereikalingi, suteikia nešvaros, tai tėra madų vaikymasis, o Shakespeare“o ar kitų klasikų spektakliuose žargonai apskritai turėtų būti draudžiami, nes iškreipia pradinę autoriaus mintį, ir dėl to nukenčia kūrinys. O jei žargoninė kalba vis dėlto vartojama klasikinėje pjesėje, tai turi būti labai pamatuota, ji neturi būti tik kaip priemonė žiūrovams pritraukti. Perkeliant klasikinį kūrinį į šias dienas, personažo kalba neturėtų keistis, nes tokie tekstai, kaip Shakespeare“o ar Čechovo, yra nemirtinga klasika. Kiti manytų, kad šiuolaikiškai vaidinant Shakespeare“ą, žargoninė tartis visai tinka. Viskas priklauso nuo spektaklio. Man pačiai belieka pridurti, kad žargoninė tarsena spektaklyje nepateisinama, jei tuo demonstruojamas nemokšiškumas arba siekiama pigaus efekto. Šiuolaikiškumas nebūtinai turi būti siejamas su žargonu.

– Kita vertus, pernelyg, pabrėžtinai taisyklinga dikcija dvelkia deklamaciniu nenatūralumu. Kaip spręsti tokią dilemą?

– Mūsų siekiamybė yra taisyklinga ir natūrali tartis. Iš pradžių nelengva tai suderinti: arba galvoji, ką sakai, arba – kaip sakai. Bet čia tas pats kaip pradedančiajam vairuotojui, – visi nepatogumai išnyksta įgijus patirties ir įgūdžių. Tarties įgūdžius taip pat reikia lavinti, kad kalba būtų taisyklinga, sklandi ir natūrali. Ir daug kam pavyksta.

– Kokius scenos meistrus nurodote jaunimui kaip pavyzdžius?

– Tokių pavyzdžių, iš kurių galima mokytis ir į kuriuos reikėtų lygiuotis, tikrai yra daug. Tik čia nenorėčiau konkrečiai jų išskirti, kad ko nors netyčia nepamirščiau paminėti.

– Žiūrėdama spektaklį teatre „atsijungiate“ nuo savo profesijos? Klausotės tarties, sekate, kaip kirčiuojama?

– Per spektaklius egzaminus būnu labai budri. Pirmiausia noriu išgirsti tai, kas studentų kalboje gerai, kad paskui visi kartu galėtume pasidžiaugti. Nepraslysta pro ausis, be abejonės, ir jų kalbos trūkumai. Kartais studentai klausia, ar aš jaudinuosi kartu su jais per spektaklius. Taip, jaudinuosi, atsakau, nes labai noriu, kad jų kalba būtų graži. Džiaugiuosi tokiu jų klausimu. Tai daug geriau, negu frazė aš jūsų bijau. O apskritai teatre stengiuosi atsiriboti nuo savo profesinės padėties, bet ne visada pavyksta. Nori nenori klaidos rėžia ausį ir trukdo sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta scenoje.

– Kas studijas baigusiam aktoriui turėtų padėti tarties, kirčiavimo klausimais?

– Pradėję dirbti teatre savarankiškai aktoriai dažnai pasigenda patarimų kalbos klausimais. Kartais susisiekia ir su manimi. Kita vertus, tarties ir kirčiavimo kursas akademijoje dėstomas trejus metus. Jeigu mokomasi nuosekliai, per tiek laiko tikrai galima gerai pasirengti ir nesibaiminti dėl ateities. Prireikus visada galima pasitikslinti žodynuose ar interneto šaltiniuose. Panašiai sako ir studentai, kurių nuomonę dar kartą norėčiau pasitelkti. Tas bagažas, kurį aktorius susikrovė akademijoje, turi padėti jam ateityje. Ir dar priduria, kad mokymasis nesibaigia akademijoje, – aktorius nuolat turi atnaujinti savo žinias.

Spektakliuose vaikams klaidų mažiau

Kartais teatruose matome kažką tamsoje užsirašinėjančias žiūroves. Ir tai ne teatro kritikės, o kalbininkės. Kalbamės su viena jų, Valstybinės kalbos inspekcijos vyresniąja inspektore Asta Barzdeniene.

– Kaip tikrinama Lietuvos teatrų spektaklių kalba?

– Labai džiaugiamės, kad teatrai su mumis mielai bendradarbiauja, tai rodo jų pastangas skirti reikiamą dėmesį spektaklių kalbai. Nuolat tikriname naujus arba bent jau neseniai pastatytus spektaklius. Kad būtų galima daryti išsamesnes išvadas dėl aktorių kalbos, visada stengiamės pamatyti į gastroles atvykusių teatrų spektaklius.

Jeigu spektaklyje pastebime daug kalbos klaidų, stengiamės jį patikrinti dar kartą. Suprantama, kad seniai sukurtame spektaklyje nelengva ką nors pakeisti, todėl ir į mūsų pastabas tokiu atveju atsižvelgiama gana vangiai, aktoriai vėl kartoja tas pačias klaidas. Išmoktą tekstą vėliau jau sunku taisyti, mokytis iš naujo, todėl labai svarbu, kad jau repetuodami, statydami naują spektaklį, aktoriai iš karto stengtųsi kalbėti taisyklingai.

Valstybinės kalbos inspekcijos vyresnioji inspektorė Asta Barzdenienė./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Ar žiūrovai jums skundžiasi?

– Skundų dėl spektaklių kalbos gauname gana retai. Pastebėjome, kad visuomenę dažniausiai piktina žargono arba keiksmažodžių vartojimas. Nors žargonas kartais gali būti pateisinamas kaip stilistinė priemonė, padedanti atskleisti kuriamą personažą, bet žiūrovai iš teatro, matyt, tikisi kitų meninės raiškos priemonių, todėl dažnai žargoną vertina neigiamai.

– Kaip kalbos klaidos aptariamos su aktoriais, teatrų atstovais?

– Pastebėtų kalbos klaidų sąrašai siunčiami teatrų vadovams. Keli susitikimai vyko su Valstybinio jaunimo, Lietuvos nacionalinio dramos teatrų vadovais ir aktoriais. Buvo aptartos nuolat kartojamos klaidos, požiūris į kalbos taisyklingumą. Atkreiptas dėmesys ir į teatrų interneto svetainių kalbą, juk tai pats greičiausias ir dažnam prieinamiausias informacijos šaltinis, kuriame galima rasti repertuarus ir spektaklių aprašymus. Vėliau klaidos iš spektaklių anonsų patenka ir į programėles, jas ištaisyti pasidaro dar sudėtingiau ir sunkiau. Tai įvertinti taip pat reikėtų jau statant ir anonsuojant spektaklius.

– Kokios klaidos dažniausios?

– Kalbant apie klaidų pobūdį, reikia pasakyti, kad spektaklių kalbos klaidos nėra ypatingos ar neįprastos, jų pasitaiko nuolat aplinkui, bet teatrui, be abejo, keliami aukštesni kultūros reikalavimai, todėl jų išgirsti nesitikima. Žiūrovus dažnai nuvilia tarties normų nepaisymas, kai kuriuose spektakliuose brukami barbarizmai, žargonas. Vis dėlto daugiausia klystama kirčiuojant, dar blogiau, kai girdima gramatikos, leksikos klaidų.

– Jūsų pastabos apie jaunųjų aktorių tartį. Ar ji prastėja?

– Galima būtų palyginti vyresniosios ir šiandieninės kartos aktorių kalbą, skirtumas gana akivaizdus. Vyresni aktoriai, galima sakyti, rodo pavyzdį, kokia turėtų būti spektaklio kalba: aiški, taisyklinga, puiki tartis. Malonu žiūrėti tokį spektaklį, nes nesunku išgirsti net tada, kai aktorius kalba labai tyliai. Deja, kartais susidaro įspūdis, kad jaunieji aktoriai kalbos didele vertybe nelaiko. Suprantama, žiūrovai neigiamai vertina tokį požiūrį į kalbą. Ar šis požiūris keisis, parodys laikas.

– Jei prastoka artikuliacija, atkreipiate dėmesį?

– Aktorių artikuliacijos inspekcija nevertina.

– Anksčiau aktoriai gaudavo sukirčiuotus pjesių tekstus. Dabar teatrai tam pinigų esą nebegali skirti. Jaučiate, girdite padarinius scenoje?

– Kirčio klaidų iš tikrųjų būna gana daug, tikėtina, kad turėdami sukirčiuotus tekstus aktoriai jų padarytų mažiau.

– Ką galėtumėte pagirti?

– Mažiausiai pastabų turime Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriams, todėl džiugu, kad mažieji žiūrovai ne tik stebi gražias istorijas, bet ir mokosi taisyklingos kalbos. Tai rodo atsakingą teatro požiūrį į darbą, žiūrovus ir į savo, kaip teatro, misiją. Apskritai vaikų spektakliuose kalbos klaidų daroma kiek mažiau, nors ir juose pasitaiko taisytinų dalykų. Pastebime, kad netgi vaikų spektakliuose aktoriai nevengia žargono.

Gana taisyklingai kalba visų teatrų vyresniosios kartos aktoriai.

– Ar jums pasitaikė spektaklių, per kuriuos beveik nebuvo padaryta klaidų?

– Taip, būna ir tokių. Arba padaroma tik viena kita klaida. Spektaklių kalbos, tarties taisyklingumas priklauso nuo bendro aktorių, režisierių ir teatrų vadovų požiūrio į šiuos dalykus. Norisi tikėti, kad stengiasi visi, deja, ne visiems pavyksta. Šiais metais visuose tikrintuose spektakliuose kalbos klaidų buvo gana daug. O 2014–2015 metais nė vienos klaidos nepastebėjome Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklyje „Meteo“, po kelias klaidas – Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklyje „Spragtukas“, Kauno valstybinio lėlių teatro „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“, Nacionalinio Kauno dramos teatro „Barbora“, Panevėžio lėlių vežimo teatro „Našlaitė Elenytė ir Jonukas avinukas“.

– O jei nuolat sulaukiantieji tų pačių pastabų nedaro pažangos?

– Visada prasidedant naujam sezonui viliamės, kad bus atsižvelgta į mūsų ankstesnes pastabas. Vis dėlto aktoriai dirba ne inspekcijai, reikliausi vertintojai – žiūrovai.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"