Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Serebrennikovas kalbėti negali. Ką kalba kiti?

 
2017 09 11 10:14
Reuters/Scanpix nuotrauka

„Menininkas narve – neįtikėtina, kad tai ne metafizinė metafora, o šių dienų realybė, – mintimis dalijasi Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Kirilo Serebrennikovo, įkalinto narve, nuotrauka giliai sukrėtė, tokio vaizdo neįmanoma užmiršti. Visa ši istorija – tai itin brutalus kėsinimasis į žmogaus orumą ir kūrėjo laisvę. Negalime apsimesti, kad nieko neįvyko, ar manyti, kad mūsų tai neliečia.“

Iš „Vasaros“ – už grotų, arba trumpa introdukcija

Rugsėjo 22 d. Sankt Peterburge, dėl kaltinimo galimai neteisėtai pasisavinus valstybės biudžeto lėšas, suimtas rusų teatro ir kino režisierius, „Gogolio centro“ meno vadovas Kirilas Serebrennikovas. Režisierius buvo suimtas Sankt Peterburge, kur statė kino filmą „Vasara“ apie Viktorą Cojų. Surakintas antrankiais jis išvežtas į Maskvą, čia jo laukė teismas.

„Sirenų“ festivalio, kuriame rudenį bus pristatytas K. Serebrennikovo spektaklis „Artimas miestas“, pastatytas Latvijos nacionaliniame teatre, organizatoriai, džiaugęsi šiemet „Naujosios teatro realybės“ prizo paskyrimu K. Serebrennikovui, nekantravo sužinoti, ar režisierius atvyks į Lietuvą. Deja, anksčiau vieninteliu trukdžiu buvęs valdžios „laikinai“ atimtas Serebrennikovo užsienio pasas tapo nebe vienintele kliūtimi. Rugpjūčio 24 d. teismas nutarė, kad režisieriui skiriamas namų areštas iki spalio 19-osios, jis gali bendrauti tik su tėvais ir advokatu, jo telefoniniai ar internetiniai pokalbiai neįmanomi.

Festivalio organizatoriai teigia tikintys, kad režisieriui metami kaltinimai sukčiavimu – iš piršto laužti, taip siekiama susidoroti su valdžiai „nepatogiu“ asmeniu. Serebrennikovas garsėjo ne tik kaip inovatyvus, talentingas teatro ir kino režisierius, atgaivinęs jam vadovauti patikėtą „Gogolio centrą“, jis visuomet labai aiškiai išsakė savo poziciją apie Rusijos vykdomą politiką, dažnai kritikuodavo Kremlių užsienio spaudai skirtuose interviu, dalyvavo įvairiuose protestuose.

Šiuo metu Rusijos menininkų bendruomenė organizuoja raštus, kreipimusis, laiškus ir kitokius veiksmus, reikalaujančius laisvės Serebrennikovui ar deklaruojančius menininkų bendruomenės poziciją. Atvirus laiškus paskelbė ir festivalis „Sirenos“, Latvijos nacionalinis teatras, Europos kino akademija (laišką pasirašė ir lenkų režisierė Agnieszka Holland, rusų režisierius Viktoras Kossakovskis bei lietuvės kino kūrėjos Giedrė Beinoriūtė ir Giedrė Žickytė), o tarp pasirašiusiųjų Vokietijoje inicijuotą peticiją, adresuotą Angelai Merkel, Sigmarui Gabrieliui ir Vladimirui Putinui, – aktorė Cate Blanchett, dramaturgas ir režisierius Marius von Mayenburgas, režisierius ir „Schaubühne Berlin“ meno vadovas Thomas Ostermeieris, rašytojas Markas Ravenhillas, rašytojas ir režisierius Falkas Richteris.

Tuo tarpu rusų teatrologė, „Naujosios teatro realybės“ prizo komisijos narė Marina Davydova kvietė Rusijos teatrus nepradėti sezono ar bent jau nepradėti jo „normaliai“: „Aš nežinau, ką daryti. Bet aš žinau, ko daryti negalima. Negalima atidaryti šito sezono taip, tarytum nieko neįvyko!!! (...) Aš kalbu ne apie gelbėjimo planą – tokio neturiu, aš kalbu tik apie higieninį minimumą. Bent jau nepadarykime to, ką daryti gėda.“

Kaip situaciją vertina Lietuvos kūrėjai?

Tadas Montrimas, teatro režisierius: „Man ši istorija atrodo kaip priemonė įbauginti kitus kuriančiuosius, lyg sakytų – žiūrėk, kaip lengvai sutvarkėm vieną jūsų, vieną „aštriausiųjų“. Bet, manau, baimės tarp kuriančiųjų nedaug, priešingai – atsirado net daugiau drąsos. Ši istorija labiau suvienijo teatro žmones ir paryškino „priešą“ – ydingą, žiaurią valstybės sistemą.

Teatras, kuriame dirbu (Bestuževo), o tiksliau, jo meno vadovas, savo būsimą premjerą paskyrė Serebrennikovui (tiesiog parašė apie tai savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje). Apie tai jau rašė ir žurnalistai Maskvoje. O labiausiai man patiko Marinos Davydovos tekstas. Mes koncertu atidarome teatro kasas ir paskutinę dainą dainuosime visas kolektyvas. Tai bus Viktoro Cojaus „Kraujo grupė“. Kaip sakė Marina, „...štai ko tikrai nereikia daryti, tai pasakoti apie naujus planus, skelbti festivalių programas, pristatinėti projektus, rengti visokias „jaunojo režisieriaus mokyklas“ taip, lyg nieko nebūtų atsitikę“.

Dabar žiaurus, bet įdomus laikas. Teatro ore sklando toks jaudulys, kažkas bus. Tikriausiai kažką panašaus žmonės jautė ir 9-ajame dešimtmetyje...“

„Po Rusijos puolimo Ukrainoje viešai kalbėjau, kad užsienio kūrėjų darbas Rusijoje už dabartinės valdžios pinigus yra nepriimtinas. Valdžia į mėsmalę traukia visų sričių žmones, pažeistos žmogaus teisės. Kirilas areštuotas. Manau, teatro bendruomenė, prašydama Putino „pomilovat’“, vėl maitino caro statusą ir, manau, dabar vienintelis būdas yra boikotas ar streikas, o ne eilinis klupimas ant kelių. Viskas, kas vyksta, yra teatro bendruomenės dvigubų standartų pasekmė: flirtavimas ir apdovanojimų priėmimas iš Kremliaus rankų, o kartu – valdžios kritika kuluaruose. Veidmainystė. Kelkitės nuo kelių,“ – Yana Ross, teatro režisierė

„Kirilą labiau pažįstu iš bendro rusų aktorių ir režisierių rato, jis mane taip pat. Kaip tik buvo planų filmuotis jo filme apie Cojų, bet, kaip žinia, viskas sustabdyta.

Kadangi Rusijoje filmuojuosi kone dešimtmetį, viską tenka stebėti „iš vidaus“. Panašūs siaubingi dalykai kartodavosi dažnai, menininkai būdavo sodinami ar sėdi už grotų dėl politinių pažiūrų.

Tema „menas-politika“ tapo neatsiejama mano darbo Rusijoje dalis. Nenorom. Žinau, ką reiškia atviresnis interviu ir po to tūkstančiai komentarų, kaip čia tą lietuvaitę „užčiaupus“ ir „tegul varo atgal į savo suvargusią Pribaltiką“. Ir taip pat žinau, ką reiškia jų džiaugsmas, jog galiu kurti kartu su jais – ačiūdie, likimas lėmė dirbti su adekvačiais menininkais, turinčiais man artimą poziciją arba kategoriškai atsisakančiais painioti meną ir politiką.

Ši protu sunkiai suvokiama situacija – kontrolė, cenzūra, žmogaus teisių pažeidimai ir t.t. – ten jau seniai peržengusi visas ribas. Tik visad susimąstydavau, kiek visgi ten dar yra laisvų ir drąsių savo vidumi menininkų. Gerokai laisvesnių nei pas mus, kad ir kaip būtų keista, – ir jie visad buvo man pavyzdys.

Vis dar nustebina kai kurių lietuvių kūrėjų pozicija „Rusijoje bardakas, nė už ką ten nedirbčiau/nedirbsiu“. Žinoma, saugiai ir šiltai sėdėdami, galime būti „Facebookʼo“ minties galiūnais. O man artimesni tokie kaip Kirilas, jo bendraminčiai, maištaudami prieš sistemą jie kuria būtent ten, kur kalbėti drąsiai kartais reikia daugiau nei drąsos. Palaikyti Kirilo išėjo daug menininkų, žinoma, kažkas liko namie. Tik jei mes čia, Lietuvoje, esame tokie solidarūs, kodėl neišėjo nė vienas ten esantis mūsiškis arba nebuvo sureaguota oficialiu palaikymo ir pasipiktinimo laišku? Tiek to. Ši situacija liečia mane subjektyviau – kai dirbi ir esi ten, viskas yra gerokai sudėtingiau nei atrodytų. Linkiu visiems mąstyti plačiau, palaikyti vieni kitus ir jokiu būdu nepamiršti, kiek daug mes čia turime ir galime. Be baimės,“ – Severija Janušauskaitė, teatro ir kino aktorė

„Nesu patikėjęs, kad gulagai baigėsi ar yra išnykę. Ypač imperialistinėse arba posovietinėse šalyse. Vis dar naudojamasi įprastu susidorojimo modeliu. Vienose šalyse tai daroma netgi viešai, atvirai, kitose – tyliai, pogrindiniais vandenimis. Lietuva šiuo klausimu nėra jokia išimtis, ji netgi labai arti gulaginio režimo (tylaus, povandeninio režimo). Į tokią kaip K. Serebrennikovo situaciją turėtume žiūrėti plačiai atmerktomis akimis, ypač menininkai ir kūrėjai, kurie dar nori pasakyti ką nors apie šiandieną drąsiai, be įprastų savo metaforinių Ezopo kalbų, ir nebijoti prarasti kultūros rėmimo, ministerijos finansavimo ir t.t., kalbėti teatre gyvai, atvirai, kartais net per daug atvirai, socialinėmis, politinėmis temomis. Stoti prieš valdžią arba valdžios galią veidas į veidą, nes tik atvira – menininko – kalba dar gali kreipti kitokią poziciją, o ne kažkokios užmaskuotos demokratijos ar dviprasmiško neoliberalizmo. Reikia suprasti, kad valdžia yra tik įrankis prieš mus ir nešti menininko vėliavą „valia žinoti“, o ne vėliavą „tegyvuoja komedija ir rožiniai akiniai,“ – Artūras Areima, teatro režisierius

Balsai iš svetur

„Kirilas Serebrennikovas jau senokai tapo latvių kultūros dalimi: Latvijos nacionaliniame teatre jis pastatė ne vieną puikų spektaklį, įskaitant ir, mano supratimu, labiausiai vykusį bandymą suprasti tikrąjį poeto bei dramaturgo Janio Rainio mastą. Gogolio „Mirusios sielos“, Büchnerio „Voicekas“, „Rainio sapnai“ pagal poeto kūrinius bei dienoraščius, Ivaškevičiaus „Artimas miestas“ – kiekvienas šių spektaklių tapo tikru teatrinio gyvenimo įvykiu, o svarbiausia – tikru aktorių artistinių gebėjimų ir kritikų estetinių kriterijų lakmuso popierėliu.

Ar tai buvo politiniai spektakliai? Ne, jei juose ieškotume tiesioginių užuominų ar aliuzijų. Jei priimtume juos kaip negailestingą ir karčią estetinių, dvasinių ir žmogiškųjų vertybių nuopuolio, kuris iš esmės ir yra mūsų laiko ženklas, diagnozę, – tuomet taip.

Tai, kas dabar Rusijoje vyksta su tokio lygio ir masto menininku, reiškia, jog jo prognozės ir diagnozės buvo tikslios. Aš studijavau Maskvoje, lig šiol ten turiu daug draugų, ir galiu įsivaizduoti, kas vyksta jų gretose. Ginti Kirilo Serebrennikovo stojo net tie, kurie jau nebetikėjo, jog turėti politinę ar pilietinę poziciją apskritai bent kiek prasminga. Ir tie, kurie tuo seniai nusivylė. Tai, mano galva, ir yra tikroji politinė ir meninė grėsmė, kurią Kirilas Serebrennikovas kelia šalies valdžiai. Keista, bet valdžia pasirodė itin įžvalgi. Jo vardas intelektualus ir menininkus sutelkia geriau nei bet kokie šūkiai. Ir tampa dar baisiau, kai supranti, jog to kaina – tikslingas konkretaus žmogaus sunaikinimas.

Kai gegužę Serebrennikovo bute įvyko krata, latvių žurnalas „Teātra Vēstnesis“ publikavo jo kalbą, pasakytą atsiimant Cicerono prizą, kurį Latvijos mokslų akademijos prezidiumas skiria už išskirtinius pasiekimus humanitarinės veiklos srityje. Be kita ko, Serebrennikovas tada pasakė: „Teatrui pražūtinga ne pati cenzūra, o jos vykdytojai – t.y. valstybė. Kartu su nuolatinėmis dotacijomis švarus teatro audeklas prisigeria lavoniško nuodo, kurį skleidžia valstybė: korupcijos, melo, veidmainystės, snobizmo, puikybės, neapykantos.“ Nekyla abejonių, kad jis pavojingas,“ – Edite Tišheizere, teatrologė, teatro žurnalo „Teātra Vēstnesis“ vyriausioji redaktorė.

„Vladimiro Putino vykdoma politika yra tikrų tikriausia grėsmė visoms Europos Sąjungos demokratinėms institucijoms. Visi, kieno akys atmerktos, supranta, kad jis – diktatorius. Ir jis nėra vienišas „dučė“, jį palaiko kompleksinis ekonominio, religinio, karinio, politinio ir, žinoma, kultūrinio elito bei jų interesų tinklas. Turime nepamiršti, kad ir mūsų šalyse, Europos Sąjungos valstybėse, yra aktorių ir kitų veikėjų, pasiruošusių padėti šiai konservatyviai antidemokratinei politikai įgyti dar daugiau galios – kultūrinė sfera negarantuoja nekaltumo. Tai, kas šiandien afišuojama kaip tradicija, rytoj gali tapti naujojo nacizmo fasadu,“ – Martin Bernátek, teatrologas (Čekija).

„Aš esu be amo dėl to, kaip elgiamasi su Kirilu Serebrennikovu. Aš esu be amo dėl to, kokios bejėgės yra minios, susirinkusios protestuoti prieš šį nežmonišką, barbarišką elgesį su politiniais oponentais. Valdžioje esančiųjų cinizmas kuria savo Teatrą su ritualais, skirtais pažeminti ir sumenkinti auką. Dėl jų pačių tikiuosi, kad egzistuoja pragaras,“ – Joanna Klass, teatro prodiuserė (Lenkija).

„Pasaulinio garso režisieriaus Kirilo Serebrennikovo areštas ir įkalinimas šokiruoja, o kartu nestebina. Putino režimas seka sovietų valdžios nutiestais takais: totalinis melas saviems ir kitiems, savų ir kitų bauginimas bei žeminimas. Tačiau neslėpsiu, kad mano bendražygių likimas mane jaudina dar labiau. Ukrainiečių kino režisierius Olegas Sencovas, kuris buvo suimtas aneksuotame Kryme, kali Rusijoje nuo 2014 m., nuteistas 20-čiai metų. Oficiali statistika kalba apie 37 ukrainiečius, laikomus Rusijos kalėjimuose... Įdomu, kaip Rusijos kolegos reaguos į tai dabar. Ar jie toliau tylės? Sukrus? O jei jie pasipiktinę, tuomet ar tik dėl Serebrennikovo arešto? Man Kirilo Serebrennikovo byla yra tik vienas iš daugelio neslepiamos Putino režimo agresijos epizodų“ – Iryna Chuzhynova, teatro kritikė (Ukraina)

„Visuomet, kai pasaulis pasuka į dešinę, menininkai tampa pavojingi kaip maištaujančios, laisvamanės asmenybės. Iš pokyčių šiandieninėje Lenkijoje perspektyvos, Serebrennikovo byla yra grynai politinė. Tokio absurdo lygio, kokį būtų galima rasti tik Gogolio tekstuose, gėda visai visuomenei. Ir tai – pavojinga, nes įstatymas yra laužomas dienos šviesoje, civilizuotame pasaulyje. Tačiau gal ši civilizacija yra tik iliuzija ir mums reikia suprasti, kad gyvename tamsioje barbarų eroje, o užuot kūrę naują estetiką turėtume koncentruotis į naujas idėjas visuomenei? Įdomu, ką tarptautinė menininkų bendruomenė galėtų padaryti, kad padėtų grąžinti laisvę šiam didžiam menininkui?“ – Piotras Gruszczynskis, dramaturgas (Lenkija).

„Kirilo Serebrennikovo Latvijos nacionaliniame teatre sukurti darbai savo pobūdžiu ir tuo, kaip tampa meno kūriniais, visuomet buvo iššūkis publikai. Jis kuria tokius darbus, kurie yra nepatogūs, nekonvencionalūs (...). Manau, kad menininkas ir turi būti menininku būtent dėl to, kad mestų iššūkius visuomenei, o tuomet jau visuomenės ir valdančiųjų reikalas parodyti, kaip jie tą iššūkį priima. Kalbant apie atvejį Rusijoje, matome, kokie silpni yra valdantieji, kurie į menininko darbą gali reaguoti tik agresyviu kerštu. (...)

Pasaulinio garso režisieriaus Kirilo Serebrennikovo areštas ir įkalinimas šokiruoja, o kartu nestebina.

Daugelyje šalių, įskaitant Europą, politinių ideologijų atstovai norėtų matyti meną kaip propagandos įrankį. Ir tokie bauginimai gali būti sėkmingi ne tik Rusijoje, jei visas kultūros laukas (menininkai ir kultūros stebėtojai) nepasipriešins savo kolegų puolimui. O Rusijoje, manau, šis įvykis žymi naują dugno lygį, kai menininkas gali būti cenzūruojamas, o laisva mintis – gniaužiama,“ – Valters Sīlis, Latvijos nacionalinio teatro režisierius

Balsai iš Rusijos

„Kaip jaučiasi Rusijos teatrinė visuomenė? Piktinasi. Nes visi, kurie matė Serebrennikovo spektaklius, yra įsitikinę, kad tik stiprios valios ir išmintingas žmogus galėjo juos sukurti. O jo teismas – tai absurdo pjesė. Prokurorai kaltina „Septintąją studiją“, kad spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“ nebuvo pastatytas – tačiau jis buvo! Ir tai vienas populiariausių Serebrennikovo spektaklių. Tuomet prokurorai paskiria Serebrennikovui ir prodiuseriui Itinui namų areštą, o Malobrodskį ir Masliajevą įkalina dar prieš įrodydami kieno nors kaltę. O kur nekaltumo prezumpcija? Tuo tarpu žmonės, kurie nieko nežino apie teatrą, o tik skaito žinias, gauna tokią informaciją: Serebrennikovas suimtas dėl įtarimo vagyste. Viskas. Teatrai? Teatrai pradės savo sezonus normaliai. Gal tik keli galingesni ir stipresni režisieriai mėgins daryti įtaką viešajai nuomonei. Bet mes suprantame, kad iš šimto žmonių į teatrą eina tik vienas, o likę 99 žiūri valstybinius TV kanalus.

Visi vienas kito klausinėja: „Ką darysime? Ką mes galime padaryti?“ Tačiau yra tokių, kurie sako, kad jei jį „pagavo“, vadinasi, tikrai kažką pavogė. Taigi, ką mes galime padaryti?“ – Aleksej Kiselev, teatro kritikas.

„Nesuprantu, kas gi bus toliau? Turbūt šliaušim ant kelių pas carą batiušką. Po kratos iš jo [Serebrennikovo] atėmė užsienio pasą, jie juk tokie klastingi, kokių pasaulis dar nematė, jų kolosali patirtis: prisiminkite Mejerholdą arba Mendelštaimą, netgi Jeseninas numirė nuo kankinimų,“ – Lija Achedžakova, aktorė.

„Tarptautiniu mastu rezonuojantys tokio lygio žmonių areštai pas mus vyksta tik su sankcijomis, tik su tiesioginiu Vyriausiojo Vadovo nurodymu. Ne kitaip. Tad vadinkime daiktus tikrais vardais. Režisierių Mejerholdą suėmė ne NKVD, o Stalinas. Režisierių Serebrennikovą suėmė ne Tiriamasis komitetas, o Putinas. Ir dar gerai, kad dėl viešųjų ryšių suteikta aukščiausia malonė ir visame pasaulyje žinomas režisierius paleistas paskyrus namų areštą,“ – Grigorij Čhartišvili (Boris Akunin), rašytojas.

„Negalima sakyti, kad naujiena apie Kirilo Serebrennikovo suėmimą buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus, prie to buvo ilgai einama.“

„Negalima sakyti, kad naujiena apie Kirilo Serebrennikovo suėmimą buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus, prie to buvo ilgai einama. Visgi jau suimti Kirilo kolegos. Tai siaubinga ir neaišku, anksčiau figūravo vieni skaičiai, dabar pasirodė kiti – kažkokie nesibaigiantys milijonai. Ar jaudinuosi dėl Kirilo labiau nei dėl kitų žmonių? Ne, ne labiau. Kai sulaikė ir iš Vladivostoko į Maskvą perkėlė Tolimųjų Rytų universiteto rektorių, aš lygiai taip pat jaudinausi. Kai sulaikė Borisą Bainzicherį, aš taip pat jaudinausi ir apie tai rašiau. Ir dabar jaudinuosi dėl tos pačios priežasties – aš netikiu Kirilo Serebrennikovo nusikalstama veikla,“ – Jevgenij Griškovec, dramaturgas, rašytojas.

„Prieš daugelį metų vienas senas žydas, gimęs Lietuvoje, mokęsis Šveicarijoje, gyvenimą baigęs Sovietų Sąjungoje, pasakė: „Gyvenimui šioje šalyje reikia tik dviejų dalykų – drąsos ir kantrybės.“ Kantrybės, regis, daugiau nei pakankamai. Drąsos taip pat nemažai. Kirilui linkiu drąsos ištverti išbandymą. Mums visiems to linkiu, nes dabar vykstanti istorija liečia mus visus,“ – Liudmila Ulickaja, rašytoja.

„Mes su jumis daug ką matėme, apie daug ką skaitėme, bet to, man regis, dar nematėme – kad režisierių paimtų iš filmavimo aikštelės, kurioje jis kuria kiną. Juk taip, žinoma, jau pasiekta kažkokia riba.

Ir turbūt simboliška, kad filmas, kurį jis filmuoja, – tai filmas apie Viktorą Cojų, kuris savo laiku, šiaip jau, irgi mažai kam patiko. Bet žinote ką? Tie žmonės, kuriems jis nepatiko – kas jie, kur jie? Daugumos jau ir nėra, ir mes neatsimename jų vardų. O Cojų mes visi žinome, atsimename, ir šiandien jis kaip niekada aktualus.

Aš tikiu, kad tas siaubingas nuodijimas baigsis, ir Kirilas grįš ten, kur jam vieta, į filmavimo aikštelę. O mes su jumis būtinai pamatysime filmą apie Viktorą Cojų, ir pamatysime baletą apie Nurijevą, ir pamatysime dar daug nuostabių šio talentingo žmogaus darbų,“ – Ana Melikyan, režisierė.

Parengė Viktorija Ivanova, iš rusų kalbos vertė Monika Lipšic ir Andrius Jevsejevas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"