Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Sergejaus Loznicos įvykis Venecijoje

 
2015 09 01 6:00
Režisieriui Sergejui Loznicai nuojauta kužda, kad visi anų dienų Rusijos pasiekimai per pastaruosius dvidešimt metų buvo prarasti.
Režisieriui Sergejui Loznicai nuojauta kužda, kad visi anų dienų Rusijos pasiekimai per pastaruosius dvidešimt metų buvo prarasti. LŽ archyvo nuotrauka

1991 metų pučo ir Sovietų Sąjungos griūties dabartinėje Rusijoje stengiamasi neminėti. Šios šalies prezidento manymu, tai buvusi istorinė klaida, skriauda, neteisybė. Vis dėlto lietuviams gerai žinomas kino režisierius Sergejus Loznica siūlo nepamiršti įvykio, kuris iškėlė dabartinę Rusijos valdžią.

Rytoj, rugsėjo 2 dieną, prasideda Venecijos kino festivalis. Renginyje bus rodoma ir S. Loznicos dokumentinio filmo „Įvykis“ (Sobytije) premjera. Pasitelkęs archyvinius kadrus virtinės dokumentinių ir dviejų vaidybinių filmų režisierius grįžta į pučo dienas Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Kino kūrėjas 2014 metais įamžino orumo revoliuciją Kijeve, sukūrė jos dalyvių kolektyvinį portretą „Maidanas“. Filmą rodė Kanai ir daugelis kitų planetos festivalių. Naujasis – „Įvykis“ – sumontuotas iš nespalvotų juostų, kurias režisierius aptiko Leningrado dokumentinių filmų studijos archyve. Operatoriai filmavo miesto įvykius 1991-ųjų rugpjūčio 19–21 dienomis.

Trys dienos

Tai buvo trys nuostabios bevaldystės dienos. Valstybinio ypatingosios padėties komiteto nurodymų Leningrade niekas nepaisė, kariuomene negrasino. Pastatai nebuvo užimti. Ir jokio šūvio. Filmo kadruose matoma, kaip prie miesto tarybos pastato renčiamos gana vaikiškos barikados, dalijamas laikraštis „Čas pik“ („Piko valanda“). Leningrado liaudies fronto atstovai kreipiasi į minią, ją pro langą drąsina miesto tarybos pirmininkas Anatolijus Sobčiakas. Vėliau, spėjama, nunuodytas Rusijos saugumo tarnybų. Susirinkusieji aptarinėja Maskvos naujienas, gatvės poetai skaito revoliucines eiles, žmonės vaikšto nešini radijo imtuvais ir klausosi „Svobodos“. Rugpjūčio 19 dieną – lengva sumaištis, Rūmų aikštėje žmonių dar nedaug. O 20-ąją – jau didžiulė minia. Ir vėl pasirodo visur spėjantis A. Sobčiakas. Greta pirmininko – atpažįstamas siluetas, balsas už kadro jį šūkteli: „Volodia!“ Vėliau jau matyti ir veidas, tas pats personažas su savo šefu sėda į varganą sovietinį automobiliuką. Kas tada galėjo pamanyti, kad tai – būsimasis Rusijos prezidentas, milijardierius ir „rusų žemių vienytojas“? Įamžintas tarp nugalėtojų – ir dar tą akimirką, kai Sovietų Sąjungai skelbiamas istorijos nuosprendis.

Maskvoje – pergalė, Leningrade A. Sobčiakas pareiškia, kad sovietinė vėliava bus pakeista rusiška trispalve. Kažkoks jaunuolis nukabina raudoną vėliavą ir leidžiasi stogu. Prieblandoje deputatai ir žurnalistai užantspauduoja Smolnį, Komunistų partijos irštvą, juda nuo durų prie durų, klijuoja lapelius su parašais. Paskutinis filmo kadras – tamsus koridorius, kuriuo nutolsta nugalėtojų šešėliai. Revoliucija baigėsi nė neprasidėjusi, visgi virsdama įvykiu, kuris pakeitė absoliučiai viską.

Ir įkvepia, ir liūdina

Filmą „Įvykis“ galima gretinti su „Maidanu“, tačiau S. Loznica teigia, kad leningradiečių intencijos buvo visai kitos. „Pagrindiniai jausmai – nuostaba, sumišimas, net baimė dėl to, kas gali dėtis toliau. Tai gerai matoma, nes filmuojami susirinkusiųjų veidai, vaizdo kamera skinasi kelią per minią. Nesiginčiju, Rusijoje tada galėjai jausti dvasinį pakilimą, tačiau jis nebuvo stichinis. O Maidaną pradėjo žmonės. Vis labiau įsitikinu, kad 1991 metų revoliucija buvo surežisuota, pradėta „iš viršaus“. Tačiau kažkas nepavyko, baigėsi ne taip, kaip tikėjosi sumanytojai. Pagal jų planą, Borisas Jelcinas neturėjo pakliūti į tas aplinkybes, kuriose atsidūrė. Tad jie nutarė pasitraukti į šešėlį ir kiek palūkėti. Galiausiai įgyvendino savo sumanymą – jo rezultatus stebime pastaruoju metu“, – tikino baltarusių kilmės ukrainiečių režisierius.

Įamžinti kadrai S. Loznicą ir įkvepia, ir liūdina. Nes nuojauta kužda, kad visi anų dienų pasiekimai per pastaruosius dvidešimt metų buvo prarasti. „Priartėjome prie dar vieno istorinio posūkio. Todėl dabar labai svarbu nepamiršti, kad buvo akimirka, kai galėjome jaustis oriai dėl to, ką bent trumpam pavyko įvykdyti“, – kalbėjo Vokietijoje gyvenantis S. Loznica.

Tarp nugalėjusių imperiją

Pasak režisieriaus, „Įvykio“ kadruose matoma visai kita šalis, kitokie žmonės. „Tyrumas, nekaltumas – dabarties veiduose to beveik nėra“, – teigė jis. Filme skamba rašytojo, publicisto Anatolijaus Streliano įspėjimas, kad liaudis vėl puls „surinkinėti“ sovietų imperiją. „Nuostabu, kaip šie žodžiai tinka mūsų laikui. Žvalgydamasis po praeitį kartais netikėtai gali atsidurti šiandienoje“, – pabrėžė S. Loznica.

Jis naudojo septynių operatorių darytus įrašus. Trijų valandų trukmės medžiaga buvo filmuojama kaip kelių dalių reportažas. Joks „Įvykio“ herojus iš tada aktyviai veikusių žmonių nesulaukė šių dienų. Vienintelis – Vladimiras Putinas, netikėtai atsidūręs tarp nugalėtojų. 1991-aisiais niekas nebūtų spėjęs, kad po 24 metų iš archyvinės medžiagos atsiradusio filmo nepriims nė viena Rusijos televizija. Nors režisierius nieko nekomentuoja, tik stebi įvykius, kurie išdėstyti daugmaž chronologine tvarka. „Kodėl reikėtų baimintis, kad žmonės jį ne taip supras? – retoriškai klausė S. Loznica. – Juk filmas skirtas įvykiui, kuris iškėlė dabartinius Rusijos vadovus.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"