Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Šiaurės Korėja: ten visad šviečia saulė

 
2016 04 16 6:00
Kadras iš filmo "Čia visad šviečia saulė". Filmo kūrėjų nuotraukos

Rusijos režisieriaus, festivalio „Artdocfest“ vadovo Vitalijaus Manskio filmas „Čia visad šviečia saulė“ („V lučiach Solnca“, „Under the Sun“) apie Šiaurės Korėjos šeimą ką tik pasibaigusio tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ salėse nepaliko nė vienos tuščios vietos. 

Ir nė vieno abejingo žiūrovo. Pamatyti, kaip gyvena „laimingiausia pasaulio šalis“ – retas ir savitas malonumas. Tiesa, to malonumo tiek ir tėra: vos prisiminus bet kurį filmo kadrą, iškart ima kaustyti siaubas.

Šiaurės Korėjoje filmuota juosta „Čia visad šviečia saulė“ paskelbta geriausiu „Kino pavasario“ programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu. Suprantama, uždarą, atgrasų, mūsų požiūriu , – beveik siurrealistinį egzistavimo modelį sukūrusi šalis dėmesį traukia kaip magnetas. Tad esant progai daugiau sužinoti apie filmo atsiradimo aplinkybes, maga ja pasinaudoti. Juoba kad juostos istoriją pasakoja pagrindinė filmo operatorė Aleksandra Ivanova.

Režisierius Vitalijus Manskis rengiasi karo veterano ir moksleivių susitikimui.

Ne be pasekmių

Derybos dėl filmo truko porą metų. Režisieriui labai pagelbėjo tai, kad Rusijos Federacija yra viena iš kelių Šiaurės Korėjos užsienio politikos partnerių. Juosta buvo sumanyta kaip bendras dviejų šalių projektas, gavo Rusijos kultūros ministerijos paramą.

Kad įgyvendintų savo idėją, V. Manskis buvo pasiryžęs bet kokiems kūrybiniams kompromisams. Net jei filmas galiausiai įgytų propagandinį atspalvį, režisieriaus įsitikinimu, laisvajam pasauliui jis būtų sugebėjęs atskleisti tikrą tiesą apie Kimų dinastijos valdomą kraštą. Beje, tokia grėsmė buvo iškilusi, mat pagal sutartį juosta turėjo būti montuojama drauge su korėjiečiais. Deja, arba laimė, jie pirmieji sulaužė susitarimą. Šiaurės Korėjoje apsilankiusi du sykius, trečiai kelionei rusų kino komanda leidimo negavo. Tad nufilmuotą medžiagą V. Manskis galėjo komponuoti savo nuožiūra.

Be abejo, tokia projekto baigtis neapsiėjo be pasekmių. Prezidento Vladimiro Putino patarėjas, buvęs kultūros ministras Michailas Švydkojus oficioze „Rossijskaja gazeta“ sukritikavo V. Manskį ir jo veiklą. Prašomas Šiaurės Korėjos „draugų“ darė spaudimą Talino kino festivaliui „Juodosios naktys“, reikalaudamas pašalinti filmą iš programos. Rusijos kultūros ministerija režisieriui liepė ištrinti ministerijos logotipą iš filmo titrų.

Vadų kaimynystėje.

Pikselis

Filme „Čia visad šviečia saulė“ V. Manskis norėjo parodyti, kaip vaikas pamažu virsta autoritarinės despotijos varžteliu. Iš pradžių pagrindinė filmo veikėja priimama į vaikų sąjungos, pionieriškos organizacijos atitikmens, narius. Vėliau mokosi šokti, rengiasi didelei šventei pionierių rūmuose. Per trečią filmavimo sesiją, kūrėjų sumanymu, ji turėjo įsilieti į šventės dalyvių minią ir pranykti joje. „Ne veltui Šiaurės Korėjoje žmonių kūnais kuriami patys didžiausi paveikslai. Iš esmės jie labai tiksliai nusako šalies esmę. Žmonės reikalingi tik tam, kad taptų didelio paveikslo pikseliais. Paveikslo, kurio niekas nemato“, – teigė V. Manskis.

„Čia visad šviečia saulė“ prasideda bundančio Pchenjano vaizdais. Šalies piliečiai per vasario šalčius kiemuose vangiai daro rytinę mankštą. O juostos pabaigoje kamera ilgai stebi naktines daugiabučio langų švieseles. Į tokį dienos ciklą įsiterpia šiurpus, tragiškas V. Manskio pasakojimas apie mažą žmogų, kurio visas gyvenimas yra iš anksto surežisuotas. Nulemtas iki paskutinio atodūsio.

Zin Mi klasėje.

Užduotis ne iš lengvųjų

Operatorė A. Ivanova su režisieriumi susipažino 2011-ųjų pabaigoje, dirbti kartu pradėjo 2012 metais. Kūrė jo filmus „Vamzdis“ (2013), „Knyga“ (2014). Pastaruoju metu filmavo naujausią režisieriaus kino projektą „Rodnia“ („Close Relations“). Filmas po mėnesio turėtų būti jau baigtas. Juosta apie savo giminaičius Lvove, Odesoje, Donecke ir Sevastopolyje V. Manskis galutinai užsitraukė Rusijos valdžios nemalonę. Kultūros ministras Vladimiras Medinskis pareiškė, kad kol jis užima šį postą, režisierius iš valstybės daugiau negaus nė rublio. Taip paramos neteko V. Manskio rengiamas vienas didžiausių tarptautinių Rusijos dokumentinių filmų festivalių „Artdocfest“. Matyt, dėl šių priežasčių 2015 metų sausį V. Manskis persikėlė gyventi į Rygą.

„Čia visad šviečia saulė“ premjera įvyko 2015 metų spalį Jihlavos dokumentinio kino festivalyje Čekijoje. Paraleliai – Talino „Juodosiose naktyse“. Filmas jau apkeliavo Vokietiją, dabar rodomas Latvijoje ir Čekijoje, netrukus išvažiuos į Pietų Korėją. Nuo birželio bus demonstruojamas JAV, vėliau – Italijoje. „Be abejo, Vitalijus labai nori jį parodyti Rusijoje. Tačiau prireiks laiko gauti leidimą. Užduotis ne iš lengvųjų“, – nusišypsojo A. Ivanova.

Pagrindinės filmo veikėjos Zin Mi šeima.

Visada filmuoja Rusiją

– Kaip V. Manskiui kilo mintis filmuoti Šiaurės Korėjos šeimą? – „Lietuvos žinių“ žurnalistas klausė filmo „Čia visad šviečia saulė“ operatorės Aleksandros Ivanovos.

– Kaip – pasakyti sunku. Tačiau vieną dalyką žinau tvirtai: kad ir ką Vitalijus filmuotų, visi jo filmai yra apie Rusiją. Idėja patyrinėti Šiaurės Korėją, kilusi dar prieš pastarųjų metų įvykius, tapo pranašiška. Ten užkonservuotas stalininis laikas, jį galima stebėti, nagrinėti, perprasti. Ta patirtis mums buvo labai svarbi. Fatališkos permainos mūsų šalyje kaip tik vyko lankantis Šiaurės Korėjoje. Juosta buvo filmuojama per Sočio olimpines žaidynes, per Maidaną. Turint omenyje akivaizdžiai išryškėjusį Rusijos valdžios polinkį į autoritarizmą, sovietinius sprendimus – nacionalinė gvardija, pionieriai, stalinizmo restauracija, – filmas apie Šiaurės Korėją pasirodė pačiu laiku.

Per Kim Jong Ilo gimtadienį nauji nariai papildo vaikų sąjungos gretas. Zin Mi - jau pionierė.

Griežtose rankose

– Kada ten lankėtės?

– Žvalgybiniais sumetimais pirmasis į ją leidosi Vitalijus. Vienas, su kamera. Atskrido į kasmetę didžiausią Šiaurės Korėjos šventę, ji pagal susitarimą su jų kultūros ministerija turėjo tapti svarbiausiu filmo epizodu. Per šventę jam leido iš penkių mergaičių išsirinkti pagrindinę juostos veikėją. Taip atsirado aštuonmetė Zin Mi.

Vitalijus įgijo patirties, ką ten galima filmuoti, o ko nepavyks. Deja, ji nuėjo perniek. Kai 2014-ųjų vasarį, per Kim Jong Ilo gimtadienį, visa komanda nuskridome į Šiaurės Korėją, patekome į ypač griežto kūrybinės grupės vadovo rankas. Matyt, po danų dokumentinio filmo „Raudonoji koplyčia“ (2009) jis gerokai nukentėjo, todėl tapo itin akylas. Neleido nieko, net filmuoti paprasčiausios gatvės.

Zin Mi šeimą Vitalijus išsirinko todėl, kad mergaitės tėvas yra žurnalistas, o mama dirba fabriko valgykloje. Manė, per tėvą bus galima plačiau atskleisti Šiaurės Korėjos gyvenimą, visuomenės santykių mechaniką. Deja, mums susitikus, tėvas „neteko“ ankstesnės profesijos ir tapo siuvyklos inžinieriumi. O mama – pavyzdinio sojos pieno kombinato darbuotoja. Nors filme nesunku pastebėti, kad ji nepažįsta savo bendradarbių. Juokinga: mums rodė kombinato valdymo centrą, kompiuterius, monitorius, nors buvo aišku, kad tai butaforija. Ir prie pulto sėdintis žmogus nieko nevaldė, tik imitavo kažką stebįs, junginėjąs programas.

Zin Mi su tėvais "savo" namuose.

Žinia iš viršaus

– Norėta parodyti, kad jų gamyba kompiuterizuota?

– Nežinau, man regis, korėjiečiams įkalta į galvą, kaip viskas turi būti, kaip atrodyti. Tačiau tas idealas niekaip nesisieja su tikrove. Todėl kai drausdavo ką nors filmuoti, negalėjome suvokti priežasčių. Vienintelis paaiškinimas – reikia gauti daugybę leidimų. Ir be patvirtinimo „iš viršaus“ jie neturi galimybių priimti savarankiškų, greitų sprendimų.

Iš pradžių mergaitę ketinome filmuoti namie. Manėme, taip atsiskleisime šeimos kasdienybę, santykius, buitį. Atvažiavus paaiškėjo, kad šeima perkelta į kitą butą... Baldų vos vienas kitas, miegamajame už lovos – net ne spintoje! – lagaminas su tėvų daiktais. Viskas liudijo, kad jie čia įsikėlė laikinai, filmavimuisi. Butas – dangoraižyje miesto centre, o linoleumas tiesiog užmestas ant grindų, jokių grindjuosčių. Zin Mi gyvena su tėvu ir mama, o dantų šepetėliai tualete – penki. Šalia laukujų durų buvo dar vienos, kurias nuolat varstė mūsų prievaizdai. Iš to kambario kartais ateidavo visai nepažįstami valdžios žmonės.

Išėjusi iš buto, Zin Mi visada nesąmoningai sukdavo laiptų link, niekada neidavo į liftą. Vadinasi, jos tikruose namuose liftas neveikė arba jo nebuvo.

Zin Mi režisierius pasirinko iš penkių pasiūlytų mergaičių.

Keistos patirtys

– Atvykę į šalį, ko gero, iškart patekote į saugumiečių globą?

– Pchenjano oro uoste automobiliu mus pasitiko grupė žmonių. Viešbutyje jie apsigyveno greta. Be palydovų žinios niekur negalėjome išeiti. Leisti leido, bet tuoj imdavo sekti įkandin. Motyvavo tuo, kad Pchenjane labai pavojinga.

Žodžiu, patyrėme, kad, imantis ką nors filmuoti, jiems kaskart teks išsirūpinti leidimus. Štai Zin Mi keliauja į mokyklą, todėl reikia suorganizuoti jai autobusą. Mums buvo aišku, kad paprastai ji į mokyklą vaikščioja pėsčiomis.

Užsieniečiai gali naudotis tik dviem metropoliteno stotimis. Įdomūs dalykai dėjosi ir čia. Mano kolega operatorius Michailas Gorobčiukas atkreipė dėmesį į laikraščių stendus. „Saša, – sako, – kaip keista – vos pradedu juos filmuoti, objektyve atsiranda tie patys žmonės.“ Nuvažiavome į kitą stotį ir tikrai – siužetas kartojasi. Maža to, tolimajame plane kaskart praeina tas pats berniukas. Vadinasi, ten buvo mūsų filmavimui parengtų žmonių. Jiems liepta skaityti laikraštį arba praeiti pro šalį.

Neleido fiksuoti kariškių. Kaip nepažeisti tvarkos, jei moterys privalomoje karinėje tarnyboje praleidžia 8 metus, o vyrai 10? Ten visi kariškiai ir apranga jų sukarinta. Negalėjome filmuoti ir senukų. Tokie susisukę, susikūprinę, matyt, dėl sunkaus gyvenimo. Pakeli kamerą, ir jie tuoj bėga iš kadro, mėgina išnykti. Keista patirtis.

– Spėju, apie jūsų vizitą žinojo patys aukščiausi šalies asmenys?

– Išvažiuojant Vitalijui buvo užsiminta, kad per kitą viešnagę jį asmeniškai priims Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas. Truputį sunerimome dėl tokios perspektyvos, bet trečios kelionės nebuvo.

Kadras iš filmo "Čia visad šviečia saulė".

Sulaužyta sutartis

– Kaip vyko filmavimai?

– Mūsų kameros visą laiką buvo įjungtos. Išvydę, kokie daromi suvaržymai, nutarėme filmuoti viską iš eilės. (Nusijuokia.) Pagal sutartį su Šiaurės Korėjos kultūros ministerija, filmą turėjome montuoti kartu su jų žmonėmis. Tačiau korėjiečiai pirmieji pažeidė susitarimą, nesuteikė grupei leidimo apsilankyti paskutinį kartą, todėl medžiagą komponavome grįžę, savo nuožiūra. Pirmosios ekspedicijos truko po dvi savaites. Per trečiąją, mėnesio trukmės, turėjome nufilmuoti beveik 50 proc. juostos.

Beje, jie peržiūrinėjo mūsų darytus įrašus. Suprantama, rodėme ne viską. Kaskart išvykstant į Rusiją, jų grupės vadovas pasirodydavo su ilgu sąrašu kadrų, kurių jokiu būdu negalime naudoti. Kadangi sutartis buvo sulaužyta, medžiaga naudojomės kaip tinkami.

– Nejau korėjiečiai nesuvokė, kad kadrai, kur režisuojamos scenos, labai taikliai atskleidžia tikrąją režimo esmę?

– Korėjiečiai turi savo sampratą, kaip kuriamas dokumentinis kinas: stropiai laikantis scenarijaus, režisuojant. Visas jų kinematografas rodo idealų gyvenimą ir amžiną pergalę. Nėra jokių subjektyvių jausmų, tik oficialios emocijos. Pasaulis rodomas ne toks, koks yra, o koks turėtų būti. Jie atmeta tikrovę, net jei kas nors joje visai normalu. Tarkime, man nesuprantama, kodėl negalima filmuoti gatvės praeivių. Juk nėra ten paplavų, apgriautų namų, degančių padangų. Ne – viskas turi būti idealu! Tad savo sampratą jie ir mėgino mums įbrukti.

Suprantama, negalėjo žinoti, kad kameras įjungiame iš anksto arba išjungiame daug vėliau. Remdamiesi tuo supratimu apie idealų pasaulį, jie buvo absoliučiai tikri, kad visi režisūros epizodai bus iškirpti. Jų kultūra, mentalitetas neleidžia suvokti, kad tai gali būti panaudota. Be to, jiems sunkiai buvo įkandamas modernių mūsų kamerų formatas.

Be sankcijos

– Vis dėlto šį tą jums pavyko nufilmuoti netrukdomiems. Tarkime, kai minia keleivių dingus elektrai stumia troleibusą. Kaip tai nutiko?

– Iš pradžių jie mums pasiūlė gyventi viešbutyje Tedongo upės saloje. Iš čia į miestą niekaip nepavyktų patekti nepastebėtiems. Todėl Vitalijus primygtinai reikalavo viešbučio pačiame mieste. Netoliese buvo pavyzdinis nomenklatūrininkų rajonas, paradinė krantinė. Galėjome filmuoti pro langus. Svarbu tik jų neatidaryti, filmuoti per stiklą.

– Nes jie juk nuolat stebi viešbutį.

– Taip. Jei atidarei langą ir su kamera atsisėdai ant palangės, turi 5–6 minutes, kol pasigirs beldimas į duris.

Mudu su Miša išeidavome į nesankcionuotus filmavimus. Dedi kamerą į krepšį ir dingsti iš viešbučio, kol neprisikabino „uodega“. Stengėmės įamžinti kasdienybę, žaidžiančius vaikus, praeivius. Kad ir kur atsidurdavome, visada šalia išdygdavo žmogus su mobiliuoju telefonu. Jis tučtuojau skambindavo, „kur reikia“. Iš ten, „kur reikia“, susisiekdavo su prižiūrėtojais viešbutyje ir tie puldavo mūsų ieškoti. Suprantama, sulaikyti neturėjo teisės.

– Galima spėti, kad visus įrašus nešiojotės su savimi, viešbutyje nepalikdavote?

– Tučtuojau juos kopijavome, perrašydavome į kietuosius diskus. Vitalijus viską nešiojosi. Reikia pasakyti, paranoja ten apninka gana greitai. Supratome, kad mūsų klausomasi. Prisimąstėme gudrybių, kaip išsaugoti sukauptą informaciją. Tačiau jų neprireikė. Grįžusi į Rusiją padariau begalę medžiagos kopijų, net neprisimenu kiek.

Filmo operatorė Aleksandra Ivanova sako vieną dalyką žinanti tvirtai: kad ir ką režisierius Vitalijus Manskis filmuotų, visi jo filmai yra apie Rusiją. /Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Karas nesibaigė

– Filme matoma, kaip stalininis Kimų režimas stengiasi nepalikti žmogui jokios asmeninės erdvės. Menančiųjų sovietmetį tai nestebina. Vis dėlto gal pastebėjote kokių nors intymaus gyvenimo apraiškų?

– Man regis, siekiama, kad asmeninio gyvenimo ir laiko jam liktų kuo mažiau. Tarkime, tie masiniai šokiai aikštėse. Jie vyksta nepaliaujamai. O šoka juk paprasti žmonės, ne profesionalai, jiems ir programos kada nors reikia mokytis. Vadų gimtadienių, švenčių proga aikštėse nuolat žygiuoja moksleiviai. Visus aplinkos tvarkymo darbus atlieka ne specialios tarnybos, o paprasti piliečiai – studentai, darbininkai. Net dekoratyvinius gėlynus prie ligoninių prižiūri, laisto pižamomis vilkintys žmonės. Matyt, pacientai.

– Įdomu, jog nuo mažumės Šiaurės Korėjos vaikams kalama į galvą, kad amerikiečiai ir japonai yra mirtini jų nuostabios šalies priešai. Tačiau, tarkime, sojos pienas išvežiojamas japoniškais automobiliais. Kaip tai paaiškintumėte?

– 1950–1953 metų Korėjos karas jiems nesibaigęs iki šiol. Japonų, Pietų Korėjos, Amerikos „imperialistai“ nuolat nori juos sunaikinti. Dėl informacijos vakuumo ir propagandos priemonių veiklos žmonės mano, kad visas likęs pasaulis yra arti katastrofos. Tarkime, per TV rodo, kaip JAV badauja. Ir tik vadų ir čučhės (oficiali Šiaurės Korėjos ideologija – aut.) nuopelnu šalies piliečiai gyvena, valgo ir šypsosi.

Sakyti tiesą

– Ar filmas nepakenks Zin Mi šeimai?

– Iš esmės su ja jokių tiesioginių ryšių nebuvo ir neatsirado vėliau. Vitalijus pagrindinę veikėją rinkosi iš jam siūlomų, visi kontaktai buvo palaikomi per grupės vadovą. Dabar, kai Šiaurės Korėjos draugams nepavyko priversti Vitalijų sunaikinti filmą, nerodyti jo kino festivaliuose, jie pradėjo rašyti laiškus, kviesdami režisierių vėl apsilankyti šalyje. Viena priežasčių – Zin Mi esą labai jo pasiilgusi.

Vitalijaus manymu, kuo didesnė bus filmo sklaida, kuo daugiau atgarsių jis susilauks, tuo šeima bus saugesnė. Kita vertus, kino dokumentininkas privalo sakyti tiesą. Matyti ją ir neparodyti, slėpti ir tylėti – taip pat nusikaltimas. Šiaurės Korėjoje nebuvę žmonės neturi jokios teisės kaltinti Vitalijaus. O bet koks mėginimas mąstyti korėjiečių kategorijomis reikštų ir nusikaltimą, ir paramą režimui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"