Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Sjonas: knygos yra simbolis to, kuo mes esame

 
2017 01 23 15:37
Islandų rašytojas, Šiaurės Tarybos literatūros premijos laureatas, poetas ir prozininkas, scenarijų ir septynių romanų autorius Sjonas.
Islandų rašytojas, Šiaurės Tarybos literatūros premijos laureatas, poetas ir prozininkas, scenarijų ir septynių romanų autorius Sjonas. Wall Street Journal nuotrauka

Vasario 23 – 26 dienomis Vilniaus knygų mugėje leidyklos bei knygų autoriai pristatys naujausius pastarųjų metų leidinius. Žadama, kad į Lietuvą atvyks garsus islandų rašytojas, Šiaurės Tarybos literatūros premijos laureatas, poetas ir prozininkas, scenarijų ir septynių romanų autorius Sjonas (Sigurjonas Birgiras Sigurdssonas).

Lietuvių kalba išleisti du jo romanai – „Tavo akys matė mane“ ir „Baldras, Šešėlio sūnus“, netrukus pasirodys ir trečioji knyga „Iš didžuvės nasrų“, romanas apie proto šviesą, pranykusį amžių, gamtos ir idėjų pasaulį, kurią rašytojas žada pristatyti netrukus sostinėje vyksiančioje mugėje.

„Ne kiekvienas privalo skaityti mano knygas. Netikiu, kad įmanoma taip rašyti, kad visus paliestum. Noriu tik gerų skaitytojų. Žinau – mano tekstai yra reiklūs, tad ne visiems jie gali patikti. Gerbiu tai“, – britų dienraščiui „The Guardian“ yra sakęs penkiasdešimt keturių metų Sjonas.

Grįžta prie tradicinio pasakojimo

– Yra daug kūrėjų – rašytojų ir muzikų, kurie siekia priartėti prie liaudies kultūros. Romane „Baldras, Šešėlio sūnus“ („Skugga-Baldur“ 2005-aisiais laimėjo geriausio Šiaurės šalių literatūros kūrinio vardą, apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija) taikotės į tą terpę ir išnaudojate savo pasakojime mitus. Tradicijos – atšviežinantis kultūrą elementas ar įkvėpimo šaltinis, praturtinantis visuomenę?

– Yra daug šiuolaikinių autorių, kurie sugrįžta prie tradicinio pasakojimo. Manau, kad tai reakcija į globalizaciją. Gyvename globalizacijos laikais: žiūrime tuos pačius filmus, klausomės tos pačios muzikos, turime tas pačias televizijos programas. Viskas ateina iš vieno šaltinio. Populiariosios kultūros monopolis. Kai esame apsupti tuo pačiu, automatiškai imame ieškoti kažko savito. Tai neturi nieko bendro su nacionalizmu. Savos tapatybės, savos istorijos, tradicijų paieška.

Praeityje knaisiojamės bandydami ten atrasti užkoduotą jėgą – folkloras niekada nebuvo dalis oficialios kultūros. Priešingybė akademiniam mokymui ir racionalizmui. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pasirodžiusi autoriaus Junot Diaz „Trumpas ir įstabus Oskaro Wao gyvenimas“ – nuostabi knyga. Ne veltui, apdovanota Pulitzerio premija, 2008 aisiais. Jos grožis slypi tradiciniuose pasakojimuose: pasitelkiama magija vieno žmogaus istorijos atpasakojimui, grįžtama prie šaknų, ištakų. Nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai gera.

– Kokias galima daryti išvadas, išplaukiančias iš tradicinių, senovinių pasakojimų – apie žmogiškąją prigimtį? Palyginus tradicinius pasakojimus su šiuolaikiniu literatūros naratyvu? Žmonės pasikeitė ar, atvirkščiai, liko tokie patys, nes svajonės, norai, jausmai liko panašūs?

– Tai ir yra senųjų pasakojimų grožis. Jie primena mums, kad žmonės tikrai niekuo nepasikeitė. Esame tokie patys, kaip ir tie, gyvenusieji prieš šešis šimtus ar du tūkstančius metų. Tik drabužiai, namai kitokie... Neturėtume pamiršti, kad žmonija visais laikais gyveno žvelgdama į pasaulį kaip šiuolaikinį, modernų. Gyvenusieji XII a. nepergyveno dėl to, kad neturi automobilio, nes jų tiesiog nebuvo. Kaip ir mes – nesiilgime to, kas bus ateityje. Esame tokie patys, nes turime panašų požiūrį. Jei mokslininkams pavyktų pakeisti žmogaus genotipą, galbūt tada būsime kitokiomis būtybėmis. Legendos primena mums apie nekintančią prigimtį ir vertybes. Gyvename planetoje, kuri susideda iš mažų pasaulėlių, jų gyventojai pasakoja istorijas, kurios tampa mitais.

Rašo išskiritiniam skaitytojui

– Jūsų knygose gausu tiesioginių ir paslėptų nuorodų, jos intertekstualios (viena iš sąvokų, vartotų italų rašytojo ir filosofo Umberto Eco postmoderniai kultūrai apibūdinti, yra „intertekstuali enciklopedija“ – tai tekstas, apimantis ir nuorodas į kitus tekstus) rafinuotos, parašytos sudėtinga kalba. Ar Jums rūpi, kaip skaitytojai priims kūrinį? Kaip reaguojate į klausimą: apie ką yra knyga?

– Mano knygose neretai kalbama apie užuojautą, pasirinkimus. Norime būti gailestingais ar bjauriais? Matome kas būna pasirinkus vieną ar kitą kelią. Blogis yra pasmerktas. Gyvename tokiu metu, kai bando įsigalioti žiaurumas.

Manau, kad kiekvienas autorius tikisi, kad jo knygą pamils. Nesvarbu, kokia ji sunki bebūtų, skaitytojai vis tiek ją pamils. Kai tik rašytojas pasiima savo knygą iš leidyklos supranta – viskas yra kiek kitaip.

Rašau išskirtiniam skaitytojui. Ne kiekvienas privalo skaityti mano knygas. Netikiu, kad įmanoma taip rašyti, kad visus paliestum...

Žinau – mano tekstai yra reiklūs, tad ne visiems jie gali patikti. Gerbiu tai. Džiugina, kad yra tokių, kuriuos domina mano kūryba.

Taip pat esu skaitytojas – renkuosi knygas, kurios tampa savotišku iššūkiu.

Rašau panašiems į save, kurie ieško sudėtingų, gerai parašytų, įtraukiančių tekstų. Svarbu, kad knygos taptų literatūra, sutalpinančia savyje įvairius elementus: pasaulio analizę, vertybes, keltų klausimus. Knygos yra simbolis to, kuo mes esame.

Mokosi iš kitų

– „Oskaro“ nominacija už Björk dainų žodžius Larso von Triero filmui „Šokėja tamsoje“. Kūrybinė energija neišsemiama? Ar įmanoma tiek daug duoti kitiems, neišdalinant savęs?

– Aš taip pat gaunu. Visada kai baigiu rašyti ieškau su kuo galėčiau bendradarbiauti. Dėl šios veiklos galiu generuoti daugiau idėjų. Tai savotiškos atostogos, žaidimas. Galimybė išeiti iš savo vaidmens. Kai rašau knygą – esu atsakinga asmenybė, kuri priima sprendimus. Mokausi iš kitų kūrybingų žmonių. Ateinu su savo sumanymais, nuomonėmis, o jie su savo. Susėdame prie bendro stalo, mainomės idėjomis. Ar galiu šitą pasiimti, o aną atiduoti, tuo pasidalyti?

– Užsiminėte apie „išėjimą iš savo vaidmens“. Tai kaukė, po kuria gali pasislėpti ir atskleisti tik pasirinktą dalį savo asmenybės?

– Buvau šešiolikos, kai sukūriau savo slapyvardį Sjonas. Taip pasirašiau po pirmuoju eilėraščių rinkiniu. Tokiu būdu norėjau apsisaugoti, sukurti barjerą tarp savęs ir likusio pasaulio. Tai mano saugi vieta. Nebuvo kuklumo gestas – išvertus iš islandų kalbos žodis sjón reiškia viziją, reginį. Manifesto forma – poezija tai vizija, pasaulio akys. Kadangi tuo metu buvau paauglys, patiko scenos žmonės, įspūdį darė scenos dievaičiai Davidas Bowie, Iggy Pop.

Parengė Evelina JOTEIKAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"